K. Sabaliauskaitė: „Rašau tada, kai ateina auklė“

– Ilgai nešiojausi galvoje gerą istoriją, gimusią iš prisilietimų prie autentiškos XVII-XVIII a. istorinės medžiagos ir jų apmąstymo iš šiuolaikinės perspektyvos, paskui supratau, kad turiu ją užrašyti. Sėdau, užrašiau ir 2008-ųjų pabaigoje išėjo „Silva rerum“.

– Jaučiuosi puikiai, bet veikiausiai vien todėl, kad nepuoselėju jokių didelių lūkesčių šiuolaikinės visuomenės atžvilgiu. Be to, nemanau, kad lietuvių visuomenė yra labai jau „šiuolaikiška“ – priešingai, joje labai daug gajų ir XIX a., ir XX a. vidurio modernistinio mąstymo tendencijų, ir tai savita. Įdomu analizuoti jų priežastis...

Jei rimtai, tai visuomenė rašytojui nereikalinga, jam reikalingas skaitytojas, geriausia – peržengiantis visuomenines, geografines ir chronologines ribas. Levo Tolstojaus tekstai šiandien puikiausiai funkcionuoja ir be juos įkvėpusios visuomenės.

Ką kasdienybėje reiškia būti rašytoju? Viskas priklauso nuo konteksto. Rašytojo visuomeninio statuso samprata Vakaruose ir Lietuvoje, vis dar veikiamoje sovietmečio rašytojo „mitologijos“, vis dėlto skiriasi.

Vakaruose literatūrinė sėkmė nėra stigmatizuojama, o rašytojai nėra pratę vaikščioti su pratiesta ranka ir maldauti aukštuomenės išmaldos bei pripažinimo, nes jie niekada nepatyrė sovietinio konformizmo ir sovietinės premijavimo tradicijos, apdovanojimo butais ir talonais automobiliams, niekada nejuto poreikio priklausyti sąjungoms ar būti sistemos dalimi; visuomet buvo laisvesni ir savo tekstuose, ir savo gyvenimo būdu.

– Tuo, kurį dabar rašau. Normalu, kad esu užsidegusi tuo, ką darau. Tiesa, tai – laikina. Vėliau euforija neišvengiamai praeina ir ateina skausmingos savikritikos etapas.

– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydama klausotės muzikos?

– Tokie rašymo įpročiai ir ritualai man – šiuo metu neprieinama prabanga. Rašau tada, kai ateina auklė. Dėl tos pačios priežasties nepatiriu jokių krizių, kurias anglakalbiai vadina „writer‘s block“, nes mano atveju tai man brangiai kainuotų. (Juokiasi).

– Nieko idealaus ir tobulo šiais laikais nėra. Jei perskaito kūrinį nuo pirmo iki paskutinio puslapio – jau gerai.... Sakau taip, nes pati esu labai bloga skaitytoja – jeigu knyga per pirmus dvidešimt penkis (na gerai, – pirmus 50 puslapių) nesudomina, metu ją šalin. Ir dar pykstu ant autoriaus, kad pavogė iš manęs mano brangų laiką.

– Tokia, kuri priverčia pamiršti dantų skausmą, o ne jį sukelia. Kuri sujaukia tavo mintis ir jausmus taip, kad pats nežinai, kas tai – skausmas ar palaima...

– Komplikuoti, sukurti šiek tiek sulaužant literatūros klišes, nevienareikšmiai, žavintys ir atstumiantys vienu metu, nei balti, nei juodi, o nutapyti visom gyvenimo tiesos spalvom ir žvelgiant iš filosofinės perspektyvos. Neanemiški. Gyvenantys puslapiuose ir tavo atmintyje. Sukurti neanemiškų ir „gyvenančių“ rašytojų.

– Sofoklio Antigonė, nes tai – maištininkė, kuriai vidinis moralinis imperatyvas, padorumas ar, kaip Sofoklis vadina, „dievų įstatymas“, yra viršesnis už valdovų ir valdžių įstatymus. Žinau, tai – pražūtingas bruožas, vedantis labai liūdno galo link.

– Apie jokio. Prieš mylimus literatūros meistrus tiesiog nulenkiu galvą. Be to, toks noras prilygtų norui kalbėti kieno nors svetimo balsu. Ačiū, ne.

– Romaino Gary „Aušros pažadas“ – žydiškas humoras man pats mieliausias pasaulyje...

– Šalia lovos – Kazuo Ishiguro „Nocturnes“. Šiuo metu skaitau Umberto Eco „Prahos kapines“, Annie Leibovitz „Pilgrimages“ ir Jędrzejaus Kitowicziaus „Augusto III valdymo laikų papročių aprašymą“.

– Gal galite išvardyti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?

– Dabar ar apskritai, įskaitant ir vaikystę? Bėda ta, kad skirtingais gyvenimo etapais žavi vis kitos knygos. Ir jų tikrai ne dešimt. Bet sąraše tikrai atsidurtų Haufo „Pasakos“, Astridos Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“, A. Dumas „Trys muškietininkai“, E. M. Remarque'o „Juodasis Obeliskas“, F. Dostojevskio „Lošėjas“, G. G. Marquezo „Šimtas metų vienatvės“, Umberto Eco „Rožės vardas“, M. Yourcenar „Adriano memuarai“, T. di Lampedusa „Leopardas“, S. Sontag „Ugnikalnio mylėtojas“... Mintyse išsirikiavo dar keliasdešimt knygų...

– Kalbėtis įdomu, galima ir reikia su įvairiausiais žmonėmis – skirtingų patirčių, išsilavinimų, tautinių kultūrų. Vis dėlto gelminis kultūrinis susikalbėjimas būtų sunkiai įmanomas su žmogumi, kuris neturi jokio supratimo apie antikinius graikų mitus ir Senąjį bei Naująjį testamentus – šie didieji pasakojimai yra visos Vakarų kultūros ir tapatybės pamatas.

Gero dialogo požymis – žaismas nuorodomis, kai viena sakoma, o dar turima „dešimt mintyje“. Geras pokalbis – kaip stalo teniso partija, kurią sunku sužaisti su tuo, kuris ne tik neatmuša, bet nė nesuvokia atskriejančio kamuoliuko.

– Šaunus ir patogus trumpalaikis išradimas skubančiam žmogui. Išliekamumo perspektyvoje jos net negali būti lyginamos su popierinėmis knygomis, ir didžiausia kvailystė būtų visiškai ir negrįžtamai pereiti prie elektroninio formato. Tiesa, kaip pastebėjau studijuodama istoriją, žmonija protu nepasižymi ir ne visada mokosi iš klaidų.

– Nesakysiu!