2012 metais minima Napoleono Bonaparto kariuomenės žygio per Lietuvą 200 metų sukaktis. Napoleono armija žygiavo per Lietuvą 1812 metų vasarą ir grįžo per Vilnių tų pačių metų žiemą. Žygį pradėjo apie pusė milijono prancūzų armijos karių, iš jų gal tik dešimtadalis išliko gyvi.
Dalis jų vėliau rašė prisiminimus apie karą, kurie buvo išleisti XIX a. Prancūzijoje.
Leidykla „Mintis“ suteikia galimybę artimiau susipažinti su prancūzų žygio detalėmis ir pristato amžininkų pasakojimus, užfiksuotus Josepho Everatto sudarytoje knygoje „Napoleono armija Lietuvoje. Prancūzų prisiminimai“ (iš prancūzų į lietuvių kalbą tekstus išvertė Elena Belskytė).
Leidinyje apie XIX a. pradžioje vykusį žygį pasakoja prancūzų kariai – nuo eilinių iki artimiausių Napoleono patarėjų. Aprašomi susirėmimai su priešininkų kariuomene ir asmeniniai konfliktai, greta jau žinomų istorinių faktų perpasakojami karių dialogai, sukurti posmai, perteikiamos emocijos – nekantrumas pasiekti žygio tikslą bei tragedijos nuojautos, susidūrus su maisto stygiumi ir šalčiu.
Savo prisiminimais dalijasi ir pagrindiniai kovotojai fronte, ir gydytojai, ir valtininkai, todėl skaitytojui atskleidžiamas bendras visapusiškas karo vaizdas ir tuo pačiu pagrindinė mintis – kad karas bet kokiu atveju yra blogis.
„Žygis iš Kauno į Vilnių buvo sunkus, nes keliai prasti, nuolat lijo ir nebuvo jokios pastogės. Nepalankios sąlygos ir nesaikingas chenaps (vietinės degtinės) vartojimas gerokai pakenkė daugeliui Jaunosios gvardijos šauktinių.“
„Iki liepos 16 d., būdamas Vilniuje, Imperatorius priėmė ypatingos svarbos sprendimų. Jei juos būtų pavykę iki galo įgyvendinti, netrukus būtų pasiekta šlovinga taika! Bet neužbėkime įvykiams už akių.“
„Esu tarnyboje; seku paskui žingine jojantį Imperatorių. Jo didenybė dabar ne toks greitas, gerokai papilnėjo, sunkiau užlipa ant žirgo.“
„Tačiau neturėjome jokio pasirinkimo, turėjome čia likti, kol išauš, o tada mėginti apeiti tą kalną, pastojusį kelią mūsų arkliams. Belaukdami kūrenome laužus ir dūsaudami nekantriai laukėme aušros.“