Per stebuklą išliko gyva S. Čiapo žmona Jolanta. Kulka tik pradrėskė jai kaktą.
S. Čiapo kūne buvo rasta daugiau nei dešimt kulkų.
Iškart po nužudymo pareigūnai įtarė, kad nusikaltimą galėjo organizuoti Daktarų gauja.
Žiniasklaidoje pasirodė publikacijų, kad S. Čiapas prieš mirtį Generalinei prokuratūrai apie šią gaują buvo suteikęs vertingos informacijos, apie tai savo pirmoje knygoje „Tikroji Daktarų istorija” rašo žurnalistas Dailius Dargis. Lrytas.lt savo skaitytojams pateikia didelio populiarumo sulaukusios Kauno mafijos apžvalgos fragmentą, kuriame pasakojama apie S. Čiapo verslo peripetijas laukinio kapitalizmo metais.
S. Čiapas išgelbėjo H. Daktarui gyvybę?
Šio kadaise įspūdingus turtus valdžiusio ir įtakingomis pažintimis aukščiausiuose sluoksniuose garsėjusio verslo stratego biografija itin spalvinga. Sovietiniais metais S. Čiapas tarnavo Kaune, Žemuosiuose Šančiuose, dislokuotoje desantininkų divizijos karinės žvalgybos kuopoje. Ten būdavo telkiami išimtinai lietuvių tautybės šauktiniai, pasižymintys išskirtiniais fiziniais ir psichologiniais duomenimis.
Tai buvo laikoma elitine tarnyba. Dar tarnaudami armijoje jaunuoliai turėdavo atlikti įvairius slaptus įpareigojimus. Kai kuriems jų tarnyba desantininkų žvalgybos kuopose būdavo pirmoji pakopa siekiant karjeros KGB ir GRU sistemoje.
Buvęs kovotojas su kriminalinėmis gaujomis Juozas Rimkevičius knygos „Tikroji Daktarų istorija” autoriui D. Dargiui sakė pažinojęs S. Čiapą. Dėl savo sukauptos informacijos ir plačių pažinčių jis buvo naudingas teisėsaugos tarnyboms.
„Kai susipažinome, S. Čiapas jau buvo prasisukęs naftos versle Kazachstane. Taip pat įkūręs firmą Malaizijoje, įsteigęs bankus Kaune ir Vilniuje, prekiavęs metalais Vokietijoje, organizavęs degtinės gamybą Danijoje ir kt. Sigitas tapo banditų keršto auka, jie jam negalėjo atleisti, kad jis jų nekentė visa širdimi... Ir žuvo jis kaip karys, savo kūnu pridengęs žmoną Jolantą, kuri per plauką išvengė mirties. Trys vaikai liko našlaičiai. Įdomu tai, kad aštuoni mėnesiai prieš žūtį Sigis išgelbėjo H. Daktarui gyvybę, atkalbėjęs jį pasirengusius nužudyti konkurentus, nes pagailėjo Henytės vaikų ir žmonos...
Sigis buvo kovotojas. Dažnai man kartodavo: „Tu ir aš – žmonės su antpečiais, negalime peržengti įstatymo, bet balansuoti ant jo ribos – mūsų duona... Aš nekenčiu tų bukagalvių banditėlių. Mane pykina būnant su jais, negaliu šypsotis, kai jie debiliškai žvengia iš savo kvailų juokelių, gerti su jais šnapso, aptarinėti verslo reikalų, kuriuose jie nė velnio nesupranta... Bet man jie reikalingi... Na, ir tau turbūt naudinga žinoti tai, ką žinau aš?“ – prisimena pokalbius J. Rimkevičius. – Po Sovietų Sąjungos žlugimo Sigis grįžo į Lietuvą įgijęs puikų išsilavinimą GRU žvalgybos mokykloje, iš kurios išsinešė ekonomikos, politikos, psichologijos žinių bagažą, laisvai kalbėjo vokiškai ir angliškai. Jis iš karto pasinėrė į savo verslo imperijos kūrimą. Manau, todėl, kad turėjo gražią šeimą, kurią be galo mylėjo ir siekė, jog jai nieko netrūktų, kad vaikų ateitis būtų garantuota, o jo ir žmonos senatvė – rami ir soti. Bet tuo metu buvo neįmanoma plėtoti verslo išvengiant banditų dėmesio.“
Anot J. Rimkevičiaus, būdamas „operas“ S. Čiapas nusprendė pasinaudoti tuo savo naudai, „susidraugauti“ ir dalytis su nusikaltėliais, taip apsaugodamas ir save patį, ir šeimą, ir verslą.
Pirmaisiais M. Gorbačiovo paskelbtos „perestroikos“ metais S. Čiapas buvo vienas pirmųjų pamažu laisvėjančios Lietuvos veikėjų, kuris sugalvojo surengti įtakingiausių šalies žmonių suvažiavimą neoficialioje aplinkoje.
„Buvo Sovietų Sąjungos saulėlydis, bet dar veikė socialistiniai rinkos dėsniai ir galiojo sovietiniai įstatymai. Nors jau kaupėsi laisvės debesys ir buvo akivaizdu, kad tuoj tuoj prasivers dangus ir bus užlietas, po to galiausiai paskandintas daugelį išvarginęs sovietinis „rojus“. Įžvalgus, apsukrus ir talentingas S. Čiapas sugalvojo būdą, kaip išgelbėti Lietuvos elitą: politikus, pradedančius verslininkus ir juos globojančius banditus – beje, su jų damomis ir vaikais – nuo tvano.
Tam jis išsinuomojo Odesoje kruizinį laivą, kurį pavadinčiau „Sigio arka“, nes tikro pavadinimo nebeprisimenu. Ir visa ta marga šutvė dvi savaites plaukiojo po Viduržemio jūrą, gėrė šampaną, deginosi saulėje, o svarbiausia – ugdė draugystės ir pagarbos vieni kitiems jausmą. Visi prisiekė niekada nepamiršti, kam turi būti dėkingi už savo „išsigelbėjimą“, na, aišku, ir už tai, kad tai jiems nieko nekainavo. Kas buvo po to, kai visi linksmai sugrįžo į tėvynę, galėtų papasakoti jie patys. Kai kurie iš jų dar gyvi, nesislapsto ir nesėdi cypėje, bet, mano žiniomis, tokių jau nedaug likę“, – pasakojo J. Rimkevičius.
H. Daktaro laiškas M. Laurinkui
„Agoros“ koncerno parduotuvės tuo metu vienos pirmųjų ėmė pardavinėti gėrimus visą parą. Vienos degtinės pavadinimas buvo „Viking“, ji buvo gaminama iš Vakaruose perkamo spirito. Nors įmonės buvo Danijoje, savo produkciją importuodavo į Lietuvą. Beje, per „Agoros“ parduotuvių tinklą kai kada būdavo realizuojamas ir pogrindinėse įmonėse pagamintas maistiniu vadinamas spiritas. Tais metais dviejų ypač pamėgtos degtinės rūšių buteliai į Kauną buvo gabenami vagonais.
Pats H. Daktaras savo knygoje „Išlikt žmogumi“ teigia, kad tam tikri asmenys mašinomis iš Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) į Lietuvą S. Čiapui tiekdavo neskiestą spiritą. Bet kai kurių anuomet kriminalinius nusikaltimus narpliojusių operatyvininkų žodžiais, šiame mieste spirito niekada nebuvo.
Remiantis kai kurių anuomet falsifikatus gaminusių kauniečių pasakojimais, į vandeniu skiestą spiritą būdavo pilama cukraus ir citrinų rūgšties. Spaudai paviešinus apie komercinėse parduotuvėse įsigytus alkoholio falsifikatus, ėmė sklisti kalbos, kad juos savavališkai platina ir „Agoros“ pardavėjos, gaunančios menką atlyginimą.
„Jis kūrė prekiautojų alkoholiniais gėrimais asociaciją, kurios tikslas buvo paimti visą produkcijos realizavimą į vienas rankas. Tai buvo normalus verslo planas, nes visuose Lietuvos miestuose buvo tas pat kaip Kaune – banditai kontroliavo viską.
H. Daktaras S. Čiapui buvo reikalingas tam, kad susitartų su kitų miestų gaujomis, jog šios netrukdytų. Bet Henytė įsijautė, manydamas, kad jis čia yra svarbiausias. Apie tai jis giriasi ir savo rašliavoje. Žinodamas banditų būdą S. Čiapas stengėsi apsaugoti savo sumanytą verslo schemą, dėl to ir bendravo su teisėsauga. Galiausiai dėl to mums ir pavyko pasodinti H. Daktarą, o S. Čiapas buvo nušautas.
Jei nebūčiau atkalbėjęs S. Čiapo nestabdyti žudikų, šiandien H. Daktaras galėtų būti negyvas, o žurnalistams nebūtų apie ką rašyti... Henytės kaltinimai S. Čiapui – tik bejėgiškas bandymas „nusišlapinti ant nužudyto priešo kapo“, kaip jis pats mėgdavo sakyti, bet, manau, išsisukti nuo bausmės tai jam nepadės“, – įsitikinęs buvęs ilgametis kriminalinės policijos darbuotojas J. Rimkevičius.
Kaip teigė žiniasklaida, gerokai vėliau – 1998 metų spalio 24 dieną – H. Daktaras parašė laišką tuomečiam Lietuvos saugumo departamento direktoriui Mečiui Laurinkui. Šiame laiške teigiama, kad 1994 metais S. Čiapas buvo atvykęs pas Henytę ir jam pasiūlė, „pridengiant generaliniam prokurorui A. Paulauskui, paimti į savo rankas Lietuvos įmones, gamyklas ir akcines bendroves ir tokiu būdu, pagal jo apskaičiavimus, per vienerius metus surinkti šimtą milijonų JAV dolerių“.
H. Daktaras šiame laiške teigė, kad 1995-ųjų rudenį su juo susitiko tuometis šalies Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos vyresnysis komisaras J. Rimkevičius ir jo pavaduotojas Valerijus Šulcas. J. Rimkevičius neva pareikalavęs daryti taip, kaip liepiąs S. Čiapas.
Tuomet H. Daktaras paprašęs jį suvesti su Socialdemokratų partijos pirmininku A. Sakalu. Šis tada buvęs Seimo pirmininko pavaduotojas. Tačiau J. Rimkevičius atsakęs, kad A. Sakalas su juo nesišnekės. J. Rimkevičius tokius prasimanymus spaudoje atmetė – jo įsitikinimu, Henytė, gelbėdamas savo kailį, tiesiog mėginęs suteikti savo bylai politinį atspalvį.
Alkoholio ar banditų asociacija?
Tris dešimtmečius išimtinai Lietuvos mafijos grupuočių bylose specializavęsis prokuroras Algimantas Kliunka teigė, kad maždaug 1994 metais susidomėjęs įvairių minčių keliančiais alkoholio platinimo reikalais.
„Tais metais Kaune buvo įsteigta Alkoholio prekybos tarpininkų asociacija, kurios iniciatoriai ir faktiniai steigėjai buvo H. Daktaras, V. Stankevičius-Smauglys, arba Stankė, S. Čiapas, dar vienas buvęs etatinis kompartijos veikėjas kaunietis, vieno Kauno viešbučio savininkas ir kiti tuomečiai „verslininkai“. Šiais asmenimis ir tos asociacijos veikla man pasiūlė pasidomėti tuometis Kauno policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos vadovas.
Išsiaiškinome, kad, asociacijos steigėjams susitarus su dalies dar neprivatizuotų alkoholio gamybos įmonių vadovais, verslininkams, nesantiems asociacijos nariais, beveik buvo užkirstas kelias imti iš alkoholio gamybos įmonių alkoholinius gėrimus ir parduoti gaunant 12 procentų pelną nuo jų pardavimo kainos. Alkoholio prekeiviams stojant į asociaciją, reikėdavo mokėti nemenką stojamąjį mokestį, o vėliau – nario mokestį ir tam tikrą dalį gauto pelno pardavus alkoholinius gėrimus. Tai buvo užmaskuotas turto prievartavimo būdas.“
Knygoje „Tikroji Daktarų istorija” A. Kliunkos pateiktais duomenimis, tuo metu dalis alkoholio prekybos tarpininkų pardavinėjo alkoholį, bet pinigų gamintojams negrąžindavo. Asociacijos steigėjai, įvairiais būdais šantažuodami vienos įmonių vadovą (pavyzdžiui, į susitikimus su juo atvykdavo ir H. Daktaras – vien jo buvimu daugeliui verslininkų darytas spaudimas), bandė tai įmonei primesti jų parengtą sutartį ir į savo rankas perimti visą tos įmonės prekybos pagamintais alkoholiniais gėrimais organizavimą ir vykdymą. Ta įmonė būtų tapusi tik jų gamybos cechu. Tai irgi buvo tam tikra turto prievartavimo forma.
„Šiuo atveju, įmonės vadovui bendradarbiavus su prokuratūra ir policija, mums pavyko tą įmonę apginti nuo tokių kėslų. Kitos įmonės vadovai, pakviesti pasikalbėti, tiesiai pareiškė, kad tas kauniečių suorganizuotas platinimas yra normali komercinė veikla, įprastas darbas, jų kriminalinė praeitis neturinti jokios reikšmės, nes ir perkant laikraščius spaudos kioske pardavėja neprašo pirkėjo pažymos apie teistumą“, – kalbėjo A. Kliunka.
„Reikėjo vyriškai pabendraut, nuvažiuot į pirtį”
Vėliau, kai 1996-ųjų vasarį H. Daktaras buvo suimtas ir netrukus buvo nužudytas „Agoros“ koncerno savininkas S. Čiapas, vienos alkoholio gamyklos vadovai pradėjo siųsti į policiją ir prokuratūras skundus dėl ,,platintojų“, gavusių parduoti alkoholį ir negrąžinusių gamyklai pinigų, sukčiavimo.
„Vėliau generalinio prokuroro pavaduotojas, pabendravęs su vienu iš valstybės vadovų, perdavė man tokį vieno politikų, kuriam, matyt, guodėsi minimos gamyklos vadovai, priekaištą: ,,Reikėjo su tais gamyklos vadovais normaliai, vyriškai pabendrauti, nuvažiuoti į pirtį, kartu išgerti...“
Deja, tie vadovai prieš tai nesileido į jokius atvirumus. Iš jų įtikinamais žodžiais dėstomų ,,tiesų“ mačiau, kad jokio atviro pokalbio nebus, nors visais įmanomais būdais ir įtikinėjimu tokio atvirumo siekiau. Juk bendrauti tarnybiniais reikalais geriant alkoholį pirtyse nėra prokuroro darbo forma ar būdas – tokių neformalių neprocesinių pokalbių prie bylos nepridėsi“, – teigė A. Kliunka.
Prokuroras teigė, kad pradėjus domėtis nelegalia Alkoholio prekybos tarpininkų asociacijos steigėjų veikla ir jai sutrukdžius, sulaukęs atkirčio netgi žiniasklaidoje.
„Tų publikacijų autorius buvo tuo metu žiniasklaidoje dirbęs garsus teatro kritikas. Kai atsitiktinai jį sutikęs pasakiau, jog maniau, kad teatro kritikai yra intelektualūs, dvasingi, aukštos vidinės kultūros žmonės, jis ironiškai pareiškė, kad aš labai klystąs“, – prisimena A. Kliunka.
Jo teigimu, galiausiai abejotinos reputacijos veikėjų suformuotos Alkoholio prekybos tarpininkų asociacijos veikėjai – koncerno „Agora“ savininkas S. Čiapas ir Kauno Daktarai – dėl prieštaringai abiejų pusių aiškintų priežasčių susipyko, pradėjo aršiai konfliktuoti.
„Atrodo, kad būtent dėl alkoholio prekybos verslo ir prasidėjo S. Čiapo konfliktai su Daktarais. Jis tada bandė teikti informaciją apie pogrindinį tų banditų verslą policijai, kitoms teisėsaugos institucijoms, bet tuo metu tokiems jo teiginiams trūko pagrįstų įrodymų. Be to, mums primygtinai siūlant S. Čiapo pateiktą informaciją patikrinti ir išsamiau tirti operatyvinės veiklos priemonėmis, kitos teisėsaugos institucijos tų teiginių aktyviai ir iniciatyviai netyrė ir dėl prieštaringos paties S. Čiapo veiklos ir jos vertinimo – teigdavo, kad S. Čiapas esąs ne menkesnis nusikaltėlis už patį H. Daktarą.
Kriminalistai teigė, kad apie Daktarų veiklą neturi „įrodymais patvirtinamos informacijos“, nerodė jokio entuziazmo. S. Čiapas galiausiai kreipėsi ir į Generalinę prokuratūrą. Pripažino, kad buvo skundų ir neigiamų žiniasklaidos publikacijų mano atžvilgiu iniciatorius ir užsakovas, bet manęs atsiprašė“, – knygoje „Tikroji Daktarų istorija” pasakojo A. Kliunka.
Nesuspėjo susitikti
Tiesa, A. Kliunka debiutinėje D. Dargio knygoje atvirai pripažino, kad jam šioje istorijoje labiausiai gaila ir skaudu dėl S. Čiapo mirties: „Kai H. Daktaras buvo sulaikytas prevencine tvarka, S. Čiapui dar kartą pasiūliau organizuoti jo apsaugą nuo nusikalstamo poveikio. Jis atsakė, kad H. Daktaras suimtas, Kaune ramu, jis turi savo apsaugininkus. Bandžiau rūpintis, kad jam nors būtų leista savigynai turėti šaunamąjį ginklą. Tačiau tam itin prieštaravo Kauno policija, o neigiamas pažymas Policijos departamentui, atrodo, rengė tas policininkas, kuris, vėliau atleistas iš darbo, važinėjo buvusiu H. Daktaro automobiliu „Mercedes“.
Kai po dviejų mėnesių prevencinio sulaikymo H. Daktarui pateikėme konkretų pirminį kaltinimą, iš kurio buvo galima spręsti, kad byloje kaip liudytojas figūruoja ir S. Čiapas, savaitgalį skambinau S. Čiapui ir kviečiau jį atvykti pas mane aptarti jo apsaugos klausimą. Tačiau jis pareiškė, kad turi dalyvauti kažkokiame mados šou, kad dabar supratęs, jog didžiausia jėga yra žiniasklaida ir viešumas, todėl kovosiąs pasitelkęs žurnalistus.
Užuot atvykęs pas mane, kitą dieną jis slapta nuvyko į Vilnių ir susitiko su dviejų pagrindinių dienraščių teisėsaugos skyrių žurnalistais, kurie taip pat neretai pateikdavo save kaip svarbius kovotojus su mafija, teikiančius mums informaciją, raginančius dirbti ir nukreipiančius mus teisinga linkme.
Jie kitą dieną publikavo panašių pavadinimų ir turinio straipsnius, kurių esmė – kaltinimų H. Daktarui pagrindinis ir vos ne vienintelis liudytojas yra S. Čiapas. Dar kitą dieną apie 8 valandą mano darbo kabinete suskambo telefonas, ir J. Milevskis pranešė, kad ką tik prie namų nušautas S. Čiapas...”