1993 metų spalio 12 dieną Vilniuje įvykdytas V. Lingio nužudymas ir jo tyrimo istorija aprašyta ne viename leidinyje ar knygoje. Lrytas.lt skaitytojams pateikiame Egidijaus Knispelio knygos „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ puslapiuose suguldytą analizę apie vieną garsiausių žmogžudysčių nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
***
2007-ųjų birželį ant Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto pastato Bernardinų gatvėje buvo pritvirtinta atminimo lenta. Joje aukso spalvos raidėmis parašyta, kad čia 1983-iasiais žurnalistikos studijas baigė Vitas Lingys, nužudytas už tiriamąją žurnalistiką. Už ką buvo nužudytas žurnalistas Vitas Lingys? Kas buvo tikrieji nužudymo užsakovai, kurių taip niekas ir nesugebėjo atvesti į teismą? Už ką ir Lietuvoje šaudomi žurnalistai?
(...) Kriminalistai tikina, kad 1993 m. vasarą „Vilniaus brigada“ jau buvo pradėjusi sklaidytis į mažesnes savarankiškai veikiančias grupeles. Ir tai atsitiko po to, kai tų pačių metų pavasarį pagrindinis jų lyderis B. Dekanidzė teismo sprendimu buvo deportuotas iš Lietuvos. O tai atsitiko tik po to, kai tas pats V. Lingys „Respublikoje“ didelėmis raidėmis išspausdino: „Ar Lietuvos teisėsauga nepajėgi iškraustyti kažkokio B. Dekanidzės ?“ Lietuvos policija tik po šios publikacijos įvykdė teismo sprendimą. Įvykdė žaibiškai. Jau kitą dieną Vilniaus centre, Gedimino prospekte, tarp parduotuvės „Vaikų pasaulis“ ir centrinio knygyno kaukėti , automatais ginkluoti policininkai sustabdė B. Dekanidzės vairuojamą automobilį. Patį vairuotoją nuvežė iki Lietuvos – Latvijos sienos. Ten jam liepė vėl sėsti prie savo automobilio vairo ir priminė Lietuvoje nesirodyti, kol galios šis teismo sprendimas (...)
Borisas Dekanidzė: Vilnietis. Gimęs 1962 m. Tautybė - žydas. Be pilietybės. Vidurinio išsilavinimo. Išsituokęs. Turėjo sūnų. Iki tol neteistas. Nuo 1990-ųjų metų pabaigos, kai grįžo iš užsienio, pragyvenęs ten kelerius metus, nusikalstamo susivienijimo „Vilniaus brigada“ vadeiva.
Po trijų valandų apklausos 6-ajame skyriuje „Pardaugavos“ grupuotės nariai buvo paleisti. Tada apie Boriso sulaikymą sužinojo ir tie, kurie toje byloje liko neįvardyti. Į 6-ąjį skyrių pasipylė skambučiai ir prasidėjo vizitai.
Sergej Kostiuk: Buvęs Latvijos VRM Kriminalinės policijos valdybos 6-ojo skyriaus viršininko pavaduotojas.
- Man netrukus pranešė, kad kažkas atėjo. Tą žmogų atvedė į mano kabinetą, kur sėdėjau su Borisu. Jis manęs paklausė, kiek reikia atnešti pinigų? Pasakyk, kiek? Jokių problemų. Tik pasakyk.
Tas į Sergėjaus Kostiuko kabinetą tada atėjęs žmogus nebuvo Latvijos VRM darbuotojas. Jis net nebuvo pareigūnas. Jau vien dėl to galima suprasti, kad tam žmogui tuo metu Rygoje atsiverdavo visos durys.
- Jis mane įkalbinėjo kviesti greitąją medicinos pagalbą. Norėjo, kad Borisą išvežtų į ligoninę. Neva, dėl širdies priepuolio. Kaip jis dingtų iš ten, sakė, ne tavo reikalas. Už tai siūlė lagaminą su pinigais. Aš tikiu, kad jis būtų atnešęs. Bet pasakiau, nesižemink. Prieš mane, Borisą, kitus darbuotojus, kurie buvo kabinete. Sakiau, geriau nueik į parduotuvę. Nupirk būtiniausių prekių: apatinių rūbų, dantų šepetėlį, pastos. Juk žmogus į kalėjimą važiuoja. Sakiau, maisto ir vandens nepamiršk.
Ar jis atnešė, po daug metų paklausiau to rusakalbio buvusio Latvijos organizuotų nusikaltėlių medžiotojo? Tas visas pusdienis, praleistas bešnekant su jais Rygoje, kažko priminė maloniausias vietas iš senų amerikietiškų vesternų. Iš tų, kur šerifai yra išdidūs ir teisingi. O nusikaltėliai... Kokie jie bebūtų, baigiantis filmui patenka ten, kur ir turėtų patekti.
- Žinoma, atnešė, - mačiau, patyrusį kriminalistą nustebino klausimas, bet ne Boriso globėjo poelgis. – Atnešė greitai. Ir pilną maišelį.
- O Borisas paėmė?
- Žinoma, paėmė. Jis suprato, kur važiuoja.
Tas į kabinetą tada įleistas žmogus, pasak buvusio operatyvinio darbuotojo – visoje Latvijoje žinomas bankininkas. Žmogus, kurio pavardė buvo linksniuojama ir Lietuvos spaudoje, tik rašant kitomis temomis. Dabar jau bankrutavusio banko valdytojas ir savininkas – tai žmogus, ne tik tuomet rūpinęsis Borisu Dekenidze, bet ir nuomojęs savo privačias patalpas Latvijos prezidentui Gunčiui Ulmaniui. Sergėjus Kostiukas mums pasakojo, kad po kelerių metų sutikęs bankininką, priminė jam tą vėlyvo vakaro vizitą, pasibaigusį šepetėlio ir dantų pastos pirkimu Borisui. Anot mano pašnekovo, bankininkas jam pasakęs: “Jūs kažką painiojate, pareigūne“.
Sergėj Černionok: Buvęs Latvijos VRM Kriminalinės policijos valdybos 6-ojo skyriaus viršininkas. Pulkininkas leitenantas.
- Tai buvo tų struktūrų, su kuriom Borisas Dekanidzė dirbo, jo partnerių, klaida, kad mes jį sulaikėme, - tą subtilią aplinkybę bandė paaiškinti Sergėjus Černionakas. - Be abejo, jiems buvo sunku numatyti, kad mes pasielgsime ne taip, kaip turėjome. Tai yra, ne pagal instrukcijas, kurias jie puikiai žinojo. Mes pasielgėme pagal savo sąžinę. To jie nenumatė.
- Jam, tikriausiai, buvo duota saugumo garantija, - antrino Sergėjus Kostiukas. - Turbūt tikino, kad jie čia viską kontroliuoja. Jeigu ką, sakė, pranešim...
- Galite juos įvardyti ? Kas jam suteikė tokią garantiją?
- Tie, su kuriais jis čia bendravo. Tie, kurie buvo šokiruoti, jog
neištesėjo duoto pažado, - šyptelėjęs toliau aiškino Sergėjus. - Aš
jiems sakiau, vaikinai, tai - jūsų problema. Ar „tėvukui“ davėt
garantiją ?... Va, „tėvukui“ ir pasiaiškinsite apie savo „prakolą“.
Mums nepriekaištaukite. Mes dirbome savo darbą.
- Kieno „tėvukui“?
- Boriso.
Georgijus Dekanidzė : Vilnietis. Gimęs 1937 m. Tbilisio mieste. Tautybė - gruzinas. Vidurinio išsilavinimo. Pravardė – „Graborius“. Iki Boriso teismo proceso turėjo didelį autoritetą nusikalstamo pasaulio atstovų tarpe. Teigiama, kad turėjo įtakos kai kuriems priimamiems taip vadinamų „įteisintų vagių“ sprendimams.
(“Įteisintas vagis” („vor v zakone“ – rus.) - aukščiausias nusikalstamo pasaulio veikėjo statusas buvusioje Tarybų Sąjungoje; pelnomas surinkus pritarimus iš visų kitų tą patį pripažinimo rangą turinčių nusikalstamo pasaulio veikėjų; statusas buvo suteikiamas atitinkant jų pačių nustatytus kriterijus; yra žinoma atvejų, kai šis statusas buvo perkamas).
Nėra žinių, kokiu būdu šį statusą pelnė Georgijus Dekanidzė ir ar apskritai jį turėjo, nes informacija apie tai VRM ir slaptose Krašto apsaugos ministerijos pažymose nurodoma kaip nepatvirtinti duomenys. Borisas – vienturtis G. Dekanidzės sūnus, kurį jis augino nuo trejų metų. G. Dekanidzė mirė 2010 m. Vilniuje.
Kiek įtakinga tuo metu buvo Dekanidzių šeima Lietuvoje, Latvijoje ir visoje buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje, liudija viena schema, tuo metu sudaryta Rusijos milicijos ypatingojo 6-ojo skyriaus. Ją iki šiol savo seife saugo prokuroras Gintaras Jasaitis. Schemoje parašyti pavadinimai dar ir dabar Lietuvoje veikiančių bankų, per kuriuos tuomet Dekanidzių klanui buvo pervedami pinigai.
Tą lapkričio 5-osios vakarą Latvijos kriminalinės policijos valdyboje Borisą Dekanidzę laikė šešias valandas, kol buvo galutinai nutarta, kaip ir kur jį perduoti lietuviams.
- Mes niekur nerašėme, kad kažką buvome sulaikę. Jokiame protokole nebuvo Boriso vardo ir pavardės. Kodėl? Kad niekas vėliau mums nepriekaištautų, jog nebuvo sutvarkyti visi juridiniai formalumai, - 6 – ojo skyriaus vadovas jau tą vakarą žinojo – jei ir pavyks lietuviams perduoti Borisą, triukšmas vis vien kils. - Nes, kitu atveju, mes jį būtume galėję tik uždaryti į areštinę. Bet jo įtakingi pažįstami, kurių tiek daug jis turėjo... ir dar advokatai, būtų jį iš ten ištraukę jau po kelių valandų. Todėl nutarėme pasielgti paprasčiau, nors ir pažeidėme galiojusią tvarką.
Vienintelis dokumentas, kurį latviai gavo iš Lietuvos, perduodami tuo metu ieškomiausią nusikaltėlį, buvo psichologinio pobūdžio raštelis ant balto lapo. Jį, perimdami Borisą Dekanidzę, Sergėjui Kostiukui perdavė Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai. Lietuvoje parašytas arešto orderis Latvijoje nebūtų turėjęs jokios juridinės galios, kol jo nebūtų patvirtinusi tos šalies prokuratūra ir teismas.
- Britovas man parašė raštelį, kad garantuoja karininko garbės žodžiu , jog Borisą nuveš gyvą ir sveiką. Tada iškvietėme mūsų padalinį... Tokį kaip jūsų „Aras“. Ir trimis automobiliais pajudėjome.
- O kokia forma Jurijus Britovas tai patvirtino?
- Raštu. Raštu patvirtino. Bet tai buvo paprastas raštelis.
- Ar tai buvo karininko garbės žodis?
- Taip. Žinoma. Aš, toks ir toks... asmeniškai garantuoja, kad pasirūpinsiu tokiu ir tokiu.
- Argi jūsų jurisdikcijoje... taip elgiamasi?
- Žinot... Borisas to norėjo. Aš tik Jurijaus paklausiau, ar pažadi, kad Borisui nieko pakeliui neatsitiks? Jis girdėjo tą pokalbį.
- Telefonu?
- Taip. Man atsakė, patvirtinsiu raštu. Tą raštelį atvežė Jurijaus pavaduotojas. Aš stovėjau antrankiais prisirakinęs Borisą. Prisimenu, kai jį atidavėme, mūsiškiai buvo išsirikiavę Latvijos pusėje. Jūsų „Aras“ Lietuvos pusėje. Pasieniečiai išlakstė kas kur.
- Jūs laikėte Borisą?
- Taip. Atėjo lietuvis. Perkabinom antrankius. Man įteikė Britovo raštelį.
- Ar išsaugojote tą raštelį?
- Deja, ne. Bet toks raštelis buvo.