Pernai pasirodęs H.Kunčiaus romanas „Lietuvis Vilniuje“ dėl kandaus ir skvarbaus humoro sulaukė nemažo atgarsio tiek tarp skaitytojų, tiek tarp kritikų. Rašytojas prisipažino, kad šiuo metu rašo alegoriją apie padarą, tampantį žmogumi, ir žmogų, virstantį padaru... „Šios istorijos veiksmas vyksta Akropolyje – mūsų Šiaurės Atėnuose“, – šyptelėjo H.Kunčius, sutikęs atsakyti į lrytas.lt klausimus.
– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Rašyti pradėjau gal kokių penkerių... Mano teta Danutė Mikšytė (mamos sesuo) ilgus metus dirbo Lietuvos televizijoje ir radijuje redaktore, tad mane dažnai atsivesdavo į muzikos redakciją. Ten pasodintas ištisomis valandomis barškindvau mechanines ir elektrines spausdinimo mašinėles, o vėliau tuos dadaistinius „rašinius“ nešdavau namo ir rodydavau seneliams. Tad tokia buvo pradžia.
Jei rimčiau – pabaigęs Lietuvos Dailės akademijoje menotyros studijas ir porą metų atpylęs sovietinėje armijoje pajutau būtinybę rašyti ne panegirikas dailininkams ar juos kažkodėl „kritikuoti“, bet pačiam užsiimti kūryba. Iš pradžių tai buvo esė, vėliau atsirado ir kiti žanrai – pjesės, apysakos, romanai...
– Kaip jūs, kaip rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje? Ką šiais laikais reiškia būti rašytoju?
– Gyvenu suprasdamas, kad esu lietuviškoje terpėje – su visais jos minusais ir pliusais. Susitaikiau su šia neišvengiamybe, kelių pakeisti visuomenę neieškau, o ir nenoriu.
Esu įsitikinęs, kad rašymu (kaip ir viešumoje ištartu žodžiu) galima ne tik paglostyti, bet ir gerokai pakenkti, beprasmiškai suerzinti, net išbalansuoti visuomenę, o to mažiausiai reikia. Žiauriausi karai – čia galime prisiminti Jugoslavijos atvejį – neretai prasideda nuo „intelektualų“ žodžių. Tad prieš sėsdamas rašyti savanoriškai užsikraunu atsakomybės naštą ne tik prieš save, bet ir žmones, kurie galbūt skaitys mano parašytą tekstą.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Kaip visada – naujausiu. Šiuo metu tai romanas „Lietuvis Vilniuje“... Be šio, neraustu dėl „Gaidžių milžinkapio“, pjesės „Matas“...
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti?
– Ranka beveik nerašau, spausdinu „į ekraną“... Stengiuosi skrebenti kasdien, tačiau ne visada tai pavyksta – gyvenimas kupinas pagundų, o galvoje ne visada mintys klostosi kaip norėtum...
Jei rašau, dažniausiai rytais, t. y. pradedu rašyti ryte. Jei sekasi, tai užsitęsia iki šeštos ar septintos vakaro... Tada svarbiausia, kad ir koks būtų apėmęs azartas, laiku sustoti. Iš vakaro, jei esu įsigyvenęs į didelės apimties tekstą (romaną ar pjesę), visada apgalvoju, ką kitą dieną norėsiu parašyti. Bloknote pasižymiu detales, būsimą siužetą... Labai nemėgstu, kada tenka kažką „staigiai“ parašyti – redakcijos ar draugų užsakymu, ypač sekmadienį, kurį, kaip ir priklauso krikščioniui, stengiuosi „švęsti“.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Norėčiau, kad Lietuvoje skaitytų ne tik moterys, bet ir vyrai... Tai būtų idealu.
– Kas yra gera knyga?
„Gera“, „geriausia“ – šios sąvokos kūrybai netinka. Kaip nėra geriausio paveikslo, gražiausios moters ar sumaniausio politiko, taip nėra ir geriausios knygos – žmonių pernelyg skirtingi skoniai, vertybės. Man svarbiau, kad knyga mane nustebintų, sužadintų smalsumą. Tačiau nebežinau, ar šiuo metu noriu būti nustebintas...
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Vaikystėje – Jaroslavo Hašeko šaunusis kareivis Šveikas... Dabar – ne literatūriniai personažai, o sektinos istorinės asmenybės – filosofas Viktoras R. Franklis, žmogus išgyvenęs koncentracijos stovyklą; poetas Adomas Mickevičius, Stambule telkęs pasipriešinimui legionus; visi, išgyvenę totalitarizmo košmarą ir nepalūžę...
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Knygos finale apie jį turėtų būti parašyta: „Amžininkų liko nesuprastas, mirė skurde“...
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Tai būtų bet kuri šventoji knyga, kurią kažkada įkvėpė Dievas...
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Voltaire'o „Kandidas“. Skaitydamas Voltaire'ą šypsojausi, mat niekas – stebint mūsų realybę – pasaulyje nesikeičia, o Kandido – nepakaltinamo naivuolio – „galvos varžteliai sukasi... ir sukasi labai patikimai...“
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Hanso von Lucko „Savojo laiko belaisvis“ (Vermachto karininko atsiminimai); Anos Frank ‚Dienoraštis“; Jono Lelio „Tragiškos ir komiškos miniatiūros (okupacijos meto gydytojo užrašai)“; Eugenijaus Ališankos „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“; „Koranas“, Mate Matišičiaus „Pomirtinė trilogija“; Kamilio Sipowicziaus „Kora. A planety szaleją“; Erikos Grigoravičienės „Vaizdinis posūkis“... Šias knygas (pakaitom) šiuo metu skaitau...
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– „Biblija“, Juozas Daumantas „Partizanai“;Varlaamas Šalamovas „Kolymos apsakymai“; Algis Uždavinys „Sufizmas islamo civilizacijoje“; Thimoty Snyderis „Kruvinos žemės“; Lui Ferdinandas Celine`as „Kelionė į nakties pakraštį“; Henry Milleris „Vėžio atogrąža“; Patrickas Suskindas „Kvepalai“; Miguelis de Cervantesas „Don Kichotas“; Marcelis Proustas „Prarasto laiko beieškant“...
Eiliškumas šiuo atveju neturi reikšmės; šios knygos įvairiais gyvenimo laikotarpiais man buvo (yra) svarbios.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Kad ir kaip įdėmiai perskaityta knyga, deja, nėra tas vardiklis, kuris būtų pajėgus suvienyti žmones. Pasaulis grįstas ne vien knygomis ar grožine literatūra...
Mieliau kalbuosi su žmogumi, kurio istorinė atmintis panaši į manąją. Ir nebūtinai jis turi būti skaitęs Nobelio literatūrinių premijų laureatų raštus ar pajėgia cituoti eilutę iš Biblijos. Nuoširdžiam pašnekesiui su žmogumi reikia ne knygos, o atvirumo – poreikio kalbėtis ir noro įsiklausyti.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Joms priklauso ateitis, o būsimosios kartos gyvens tarp daugiau medžių... Tačiau elektroninės knygos specifika lems ir kitokios kokybės tekstus. Jie – ateityje parašyti – bus „bekvapiai“, kompaktiškesnės formos ir nežinia – mūsų akimis žiūrint – ar „gilesnio“ turinio...
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Tai alegorija apie padarą, tampantį žmogumi ir žmogų, virstantį padaru... Šios istorijos veiksmas vyksta Akropolyje – mūsų Šiaurės Atėnuose...
Pagrindiniai biografijos faktai
1965 m. gimęs H.Kunčius – lietuvių prozininkas, dramaturgas, eseistas. Jo tėvai – dainininkai Anicetas Kunčius ir Aldona Mikšytė, žmona – dainininkė Sigutė Trimakaitė.
H.Kunčius 1990 m. baigė menotyrą Vilniaus dailės akademijoje. 1990-1994 m. dirbo žurnale „Krantai“, 1995-1999 m. – savaitraštyje „Literatūra ir menas“.
Debiutavo 1996 m. žurnale „Metai“ romanu „Ir dugnas visada priglaus“. Vėliau išleido tokius romanus „Būtasis dažninis kartas“, „Pelenai asilo kanopoje“, „Smegenų padažas“, „Ekskursija: Casa Matta“, „Ornamentas“, „Gaidžių milžinkapis“, „Nepasigailėti Dušanskio“, „Lietuvis Vilniuje“
Lietuvos teatruose pastatyta jo pjesių ir libretų: „Genijaus dirbtuvė“, „Sučiuptas velnias“ (pagal Žemaitę), „Šokoladinis Mocartas“, „Kipras, Fiodoras ir kiti“, „Matas“.