Spruko iš Lietuvos
Slabadinių sulaikymo operacijos prasidėjo, kai kriminalistus iš anksčiau su Daktarais ryšius palaikiusių kelių vyrų (kai kurie jų buvo atgabenti net iš Jungtinių Amerikos Valstijų) lūpų pasiekė intriguojantys faktai apie neatskleistų XX amžiaus pabaigos rezonansinių nusikaltimų dalyvius ir organizatorius.
Per kelerius metus trukusį tyrimą paaiškėjo, kad 1993–2001 metais, kai Kauno gaujų karai buvo pasiekę kruvinas aukštumas, buvo įvykdyta nemažai nužudymų, vagysčių, plėšimų, turto prievartavimų. Kelios garsiausios buvusių bendrų – R. Ganusausko-Mongolo, R. Borcherto-Karabaso, V. Seneckio-Turisto ir Arvydo Mučinsko- Mačialkos žmogžudystės parodė, kaip šaltakraujiškai Daktarai veikė.
Daugelis Daktarų grupuotės senbuvių, kiek žinoma pagal teisėsaugininkų nustatytus telefonų skambučius, netrukus sumanė tyliai sprukti iš Lietuvos.
Šiandien spėjama, kad 2008-ųjų pavasarį bene pirmasis sprukti iš Lietuvos nutarė V. Gudzinskas-Guzas. Yra žinių, kad prieš pabėgdamas jis ypač jausmingai atsisveikino su H. Daktaru. Kai seni draugai šiltai apsikabino, Guzas tiesiai pareiškė, kad įkliuvęs teisėsaugai niekada neišduos Henytės.
Netrukus pabėgimo planą sukurpė ir kitas aukščiausios Daktarų trijulės atstovas E. Abarius-Goga. Jis buvo vedęs Izraelio pilietybę turinčią kaunietę. Kriminalistai mano, kad Goga ketino išvykti gyventi į Izraelį ir tapti šios šalies piliečiu. Tokiu atveju Lietuvos teisėsaugai jis taptų beveik nepasiekiamas. Tačiau sutvarkyti šių svarbių reikalų jis nesuspėjo.
2008-ųjų gruodžio viduryje, vos tik sužinoję, kad slapčia į savo vilą pakaunės gyvenvietėje Giraitėje sugrįžo Guzas, Kriminalinės policijos biuro darbuotojai, pasitelkę „Aro“ automatininkus, pradėjo milžinišką Daktarų sulaikymo kampaniją.
Kas apšaudė Daktarų dvarą?
Bene pirmasis per šią operaciją buvo sulaikytas trumpam į Lietuvą Kalėdų švenčių proga sugrįžęs Guzas. Kai vieni kriminalistai ir „Aro“ kovotojai iš Giraitės į areštinę išgabeno Guzą, kiti patraukė į netoliese esančius H. Daktaro namus – Užliedžių dvarą. Tačiau ten jo nerado.
Tikėtina, kad svarbią žinią apie būsimus sulaikymus Henytei galėjo perduoti V. Gudzinsko kaimynai, kurie savo akimis regėjo, kaip „Aro“ automatininkai kopėčiomis ropštėsi į vieno Daktarų veikėjų valdas.
Henytė iš Užliedžių tyliai pasitraukė 2008 metų gruodžio 19-osios vakarą, praėjus vos kelioms dienoms po savo 52-ojo gimtadienio. Po kelių dienų Kauno policiją pasiekė duomenys, kad ant Daktarų šeimos namo tvoros aptikta kulkų pėdsakų. Buvo pastebėtos septynių kulkų žymės.
Vis garsiau kalbama, kad tai padarė ne pats tada sprukti susirengęs namo šeimininkas, o vieną vakarą prie Daktarų pilaitės atvykę nuo narkotikų apsvaigę jaunosios kartos Kauno banditai. Esą taip jie norėję pademonstruoti, kad Henytei atėjęs galas, ir nuo šiol jie esantys vienvaldžiai lyderiai.
„Bėgti nusprendžiau žaibiškai, per kelias dienas, kai vieną naktį kažkas apšaudė namų tvorą, kitą − nežinomi asmenys įmetė granatą, kurios sukeltas sprogimas sugriovė sienas ir sudaužė namų langus. Kitą dieną Užliedžiuose pasirodė baltas „Aro“ pareigūnų mikroautobusas. Visą mūsų kaimą apsupo Policijos departamento darbuotojai. Kyla klausimas, kodėl jie tada nesiryžo pasibelsti į mūsų namus? Kodėl manęs nenorėjo suimti, kaip, tarkime, sulaikė Guzą jo paties namuose? Jie apšaudė, apmėtė granatomis namus ir laukė, kol pasirodysiu kieme. Mane stebina pareigūnų elgesys, nes tuo metu sėdėjau namie ir laukiau, kada jie pasibels ir ateis manęs suimti. Manau, jų planas buvo kitoks. Matyt, manė, kad po tokių išpuolių imsiuosi ginklų ir važiuosiu aiškintis, kas apšaudė mano namų tvorą. Tuo pat metu „ariniai“ tikėjosi mane sulaikyti su visais įkalčiais.
Labai abejoju, ar buvau reikalingas jiems gyvas, nes buvo nesunku įsiveržti į namus ir be didesnio vargo mane surakinti. Tikėtina, kad jie siekė išprovokuoti mano pasipriešinimą ir, suradę tinkamiausią akimirką, norėjo nužudyti. Tokias mano prielaidas patvirtina kiek anksčiau iš aukštų teisėsaugos pareigūnų išgirsta frazė: „Jei tavęs nebūtų, mums iškart visos problemos pasibaigtų.“ Manau, po tokio sulaikymo viskas ir būtų pasibaigę. Dėl to man teko bėgti.
Kad yra kelios tos nakties išpuolio versijos, supratau, kai šeimos nariai pasikalbėjo su kai kuriais šiuos įvykius mačiusiais žmonėmis. Pirma versija − tai galėjo padaryti teisėsauga. Antra − taip galbūt galėjo veikti su jais bendradarbiaujantys Kauno „bachūrai“. Kaimynai vėliau mano šeimai pasakojo, kad tą naktį, kai buvo apšaudytas mūsų namas, netoliese pastebėjo besisukinėjančius tris vyrus. Tačiau jie nematė, kas galėjo įmesti sprogmenį. Užtat galingą sprogimą girdėjo visų kaime esančių namų gyventojai”, – savą pasitraukimo iš Lietuvos versiją knygos „Tikroji Daktarų istorija” autoriui pateikė H. Daktaras.
Bet kuriuo atveju pasitvirtinus jaunimo proveržio versijai, šis precedento neturintis išpuolis prieš H. Daktarą ir jo šeimą įrodo, kad pradėjo veikti žiaurus kartų kaitos mechanizmas, kai jaunesni nusikalstamų grupuočių nariai iškyla, o senesni smunka.
Kaip per vieną neoficialių pašnekesių prasitarė su minėtomis bylomis dirbantis pareigūnas, negalima paneigti, kad pastaraisiais metais pagrindinių Daktarų gaujos veteranų veikla Kaune buvo priblėsusi.
„Iš aktyvios kriminalinės veiklos juos išstūmė šiuo metu vis aršiau Kaune besireiškiantys jaunosios kartos banditų padaliniai. Lapių, kaip anuomet, jie nesirengė vogti, jų žvilgsniai nukrypo į Vakarų Europą, kur, pasitelkę ištikimus samdinius, jie plėšė, grobė, kontroliavo vogtų automobilių dalių ir narkotikų kontrabandą“, – kalbėjo patikimas šaltinis.
Veteranai ėmė „skilti”
2009 metų vasario 6-ąją oficialiai paskelbiama H. Daktaro paieška. Pareigūnai pareiškia, kad patikimiems informatoriams už svarbius duomenis apie galimą bėglio buvimo vietą bus sumokėta maždaug 100 tūkstančių litų.
„Kai pastarąjį kartą H. Daktaras paliko kalėjimo kamerą, mes, ONTT darbuotojai, buvome įsitikinę, kad laisvėje jis neužsibus. Mūsų prognozės pasitvirtino. Jam slapstantis anoniminiai mūsų tarnybos telefonai neužfiksuodavo išskirtinių žinių, tačiau operatyvinių duomenų sulaukdavome, ir neretai. Paprastai jie būdavo su prielaidomis.
Tokio pobūdžio informaciją iškart perduodavome kolegoms iš Policijos departamento. Jei jiems pavyks sėkmingai užbaigti tyrimą, Daktarų bylos teismo procesas bus ilgas. Vien ko vertas įtariamųjų skaičius – keliasdešimt žmonių. Sunku pasakyti, kokiu pavidalu ši byla bus atversta, bet ji bus neeilinė. Per šiuos teismo procesus tiesos trokštanti visuomenė smulkiai sužinos ir apie didžiulio atgarsio sulaukusius nusikaltimus, seniai apaugusius įvairiais gandais“, – kalbėjo Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos vadovas Edgaras Mažeika.
Pirmais 2009-ųjų mėnesiais už grotų patekę Kauno Daktarų gaujos veikėjai tarsi sutartinai palūžo, kai suprato, kad kriminalistams daugmaž žinomos visos jų padarytų nusikaltimų aplinkybės. Netrukus ilgus metus nepalaužiamais mafijos veikėjais laikyti kauniečiai vienas po kito pradėjo „skilinėti“.
Daugelis jų ėmė duoti parodymus. Tiesa, iš pradžių vieni apie kitus.
Remiantis patikimų šaltinių duomenimis, tomis dienomis pasitaikė ir tokių iš šios gaujos, kurie vaitojo, kad kalėjimo sąlygomis ilgai neištversią ir pasidarysią galą. Tuo tarpu kiti pareigūnams šaukė: „Sėdame, šnekame, aš jums viską smulkiai papasakosiu. Tik greičiau išleiskite mane iš šito pragaro!”
Daktarai ėmė veikti tarsi iš anksto susitarę. Netrukus iš kitų kamerų pasigirsdavo dar konkretesni prašymai: „Ateikite pas mane, aš jums viską patikslinsiu. Neklausykite, ką jums šneka tas...“
Kartkartėmis pareigūnams sukeldavo abejonių iš kantriai tylėjusių vyrų prasiveržęs atvirumas. Būdavo dienų, kad vienu metu kriminalistai atlikdavo kelių Daktarų veteranų apklausas, nes atsirasdavo iškart keli norintys prisipažinti arba išsipasakoti apie senus gaujos nusikaltimus.
„Kadaise buvo paplitusi nuomonė, jog Vilijampolės Daktarai tiek daug ištvėrė, kad verčiau iškęs bet kokius sunkumus nei bendradarbiaus su teisėsauga. Tačiau pasirodė, jog šie žmonės gali padaryti viską, kad tik ištrūktų iš kalėjimo.
Iš dalies juos galima pateisinti, nes tokie žmonės pripratę prie patogaus, prabangaus, sotaus gyvenimo. Jie gyvena erdviuose, moderniai įrengtuose nuosavuose namuose, butuose, važinėja prabangiomis mašinomis. Bet kai vieną dieną atsidūria nemalonių kvapų pritvinkusioje kameroje, greitai viską permąsto.
Patikėkite, nė vienas jų tokioje aplinkoje nenori praleisti likusių gyvenimo dienų. Tada jie apsisprendžia, kad verta prisipažinti ir papasakoti ne tik apie savo, bet ir kitų draugų padarytus nusikaltimus.
Tokiu būdu jie neretai atgauna laisvę ir gali toliau mėgautis nerūpestingu gyvenimu. Be to, įtraukiami į liudytojų apsaugos programą, kurią finansuoja pati valstybė“, – įtikinamus argumentus apie Kauno nusikaltėlių persilaužimą, tampant saugomais liudytojais, pateikė vienas į atsargą išėjęs buvęs Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos komisaras.
Šiandien niekas iš teisėsaugos nelinkęs prasitarti, kuris pirmasis iš Daktarų gaujos „suskilo“.
Laiškai iš Lukiškių kameros
Matyt, Daktarų eros pabaiga galima laikyti 2009-ųjų rugsėjo pirmąjį savaitgalį. „H. Daktaro slėpynės baigėsi Bulgarijoje!” − tokia sensacinga žinia, 2009-ųjų rugsėjo 4 dieną 17 val. 45 min. pirmąsyk paskelbta portale balsas.lt, žaibiškai apskriejo Lietuvą, laikraščių pirmuosiuose puslapiuose į antrą planą nustumdama taip pat su Henytės aplinkos žmonėmis sieto Seimo vadovo A. Valinsko viešus pareiškimus.
Kalbama, kad, slapstydamasis Bulgarijoje, Kostios vardu mėgdavęs prisistatyti kaunietis svajojo nusipirkti gražią sodybą ir ten įsitvirtinęs ramiai nugyventi likusį gyvenimą.
Vis dėlto net genialiausius strategus neretai sužlugdo ne priešininko ataka, o nelemta smulkmena. Henytę pražudė namų ir šeimos ilgesys. Paaiškėjo, kad į Bulgarijoje esantį Kranevo miestelį aplankyti bėglio ne kartą buvo atvykusi jo žmona Ramutė su dukterimis ir taip pat teistas sūnus Enrikas.
Kriminalistai sekė H. Daktaro artimųjų pėdsakais, užfiksavo susirašinėjimus ir pokalbius interneto tinkle per „Skype“ programą (kalbama, kad tai bene vienintelė ryšio priemonė, kuria šiomis dienomis aktyviai naudojasi kriminalinės struktūros), kol atsidūrė prie dviejų aukštų vasarnamio Bulgarijoje.
Rugsėjo 4-osios popietę, kai sportiniu kostiumu vilkintis senuką primenantis H. Daktaras su sūnumi Enriku ir keliais bulgarais įžengė į pamėgtą restoraną, buvo surengta iki dantų ginkluoto specialiojo būrio ataka.
Pirmieji sulaikyto Henytės žodžiai buvo: „O, šūdas!“ Atrodo, per švelniai pasakyta, nes už Daktarų gaujoje praleistus metus jam gresia nuo 20 metų iki gyvos galvos kalėjimo bausmė. Prokurorai prašneko ne tik apie dalyvavimą nusikalstamame susivienijime, plėšimus, bet ir konkurentų „valymą“, kuris baigėsi žiauriomis žmogžudystėmis.
Po mėnesio, praleisto Bulgarijos miesto Varnos areštinėje, 2009 metų spalio 9-ąją maždaug 14 valandą 30 minučių prezidentiniu lėktuvu „Spartan“ Henytė buvo atskraidintas į Vilniaus oro uostą. Karinis orlaivis esą pasirinktas dėl saugumo.
Lukiškėse įkalintam H. Daktarui teisėsaugininkai neleidžia susitikti su artimaisiais, jie ryšį palaiko tik laiškais. Šios knygos autoriui D. Dargiui irgi pavyko garsiajam kaliniui raštu pateikti keletą intriguojamų klausimų.
Henytė sutiko atsakyti. Susirašinėjimas truko kelis mėnesius. Iš jo laiškų supratau, kad Lukiškių vienutėje H. Daktaras turi mažai daiktų, o visi jo „popieriai“ reguliariai tikrinami.
Jau keletą mėnesių esate Lukiškių kalėjime. Bulgarijos spauda teigė, kad žinia, jog būsite sugrąžintas į gimtinę, smarkiai atsiliepė jūsų sveikatai. Kaip jaučiatės dabar? – 2010-ųjų sausį pasiteiravau Henytės.
− Nors dvasia mano stipri, sveikata pradėjo strigti. Neslėpsiu, sveikata sušlubavo, nes mano nervų sistema nėra geležinė. Kraujospūdis pakilęs, vienas širdies vožtuvas praleidžia. Viskas dėl nervų. Man jau 52-eji, o mano tėvas mirė būdamas 50 metų. Kartais susimąstau, kad galbūt mano misija jau baigiasi, gal per daug jau gyvenau.
-Ar teko bent simboliškai paminėti savo gimtadienį ir didžiausias metų šventes – Kalėdas ir Naujuosius metus?
- Per savo gimtadienį (2009 m. gruodžio 12-ąją) kalėjimo parduotuvėje nusipirkau maisto, vaflinį tortą, kūčiukų ir arbatos. Juos valgydamas ir praleidau kalėjime šventes. Kadangi gimtadieniai mane jaudina, stengiausi nukreipti dėmesį. Geriau jautiesi, kai visos dienos eina vienodai.
Per Naujuosius metus miegojau, girdėjau, kaip buvo leidžiami fejerverkai, bet apsisukau ant kito šono. Stengiausi negalvoti apie tai, kad visi žmonės linksminasi. Komunistų laikais per Naujuosius metus kaliniai prieidavo prie langų dainuodami „Ilgiausių metų“. O dabar tvarka yra sugriežtinta ir panašūs dalykai netoleruojami, tokie triukšmadariai iškart būtų nubausti. Gavau keletą sveikinimų iš buvusios darbovietės ir šeimos narių.
− Kaip atrodo jūsų kasdienis gyvenimas Lukiškėse?
- Mane laiko kalėjimo rūsyje, kuriame šalta, drėgna ir žiemą, ir vasarą. Čia sargyba sugriežtinta, kaskart esu atidžiai stebimas. Tačiau prižiūrėtojai elgiasi žmoniškai. Kaskart, kai išeinu iš kameros ir į ją grįžtu, esu kruopščiai apžiūrimas.
Kasdien 13 valandą mane veda pasivaikščioti į nedidelį (3x4 kv. m) pasivaikščiojimų kiemelį. Kamera irgi 3,5x1,5 kv. m. Čia pastatyta dviejų aukštų geležinė lova, geležinės kėdės, nedidelis pritvirtintas staliukas, nedidelis tualetas ir kriauklė. Skaitau knygas. Man geriausias yra senelis – dietologas Johnas Katzenbachas, kuris parašė knygą „Ne tas žmogus“, taip pat Robino Sharmos knygos. Labai patiko šio autoriaus kūrinys „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį“.
Šeima perdavė televizorių, tad dabar žiūriu visas analitines laidas. Nors labai sunku, bandau propaguoti sveiką gyvenimo būdą. Kaip žinoma, kas skanu – tas nesveika, o geras maistas dažniausiai nėra skanus. Taip ir gyvenu.
- Būdamas laisvėje garsėjote prabangiu gyvenimu, puotaudavote restoranuose, mėgavotės įtakingų žmonių, turtingų draugų draugija. Ar dabar kas nors iš buvusių bendražygių jus palaiko, o gal visi nusisuko?
- Aš visą gyvenimą kovojau už draugus. Jeigu būtų karas, greitai žūčiau, nes esu labai atsidavęs draugams, už jų gyvybę iškart pulčiau į mūšį. Bet dabar visi tie supuvėliai verčia ant manęs visokias nesąmones, net kaltina žmogžudystėmis, kurių nesu padaręs.
Man priskiriami nusikaltimai, padaryti, kai nebuvau laisvėje, nes sėdėjau kalėjime. Jie šneka, kad buvau suinteresuotas daryti tuos ar kitus nusikaltimus. Aš už Guzą atlikau bausmę Sibire. Tose lapių vagystėse jis buvo aktyviausias ir protingiausias veikėjas. Jis baigęs fizikos institutą, geras matematikas. Jis kur kas protingesnis už J. Bielskį, todėl viską gudriai ir protingai ant manęs užvarė ir tokiu būdu atgavo laisvę.
O aš iki šiol turiu sėdėti. Dabar tokiems tipams kaip Guzas suteikta puiki galimybė viską nurašyti ant manęs. Tokie tipai kaip jis turi ant ko viską nurašyti, tad pasirinko mane. O kam aš galėčiau viską suversti? A. Valinskui? Nepatikės...
Žurnalisto D. Dargio keturiais leidimais išleistos knygos „Tikroji Daktarų istorija” paskutiniai egzemplioriai vis dar pardavinėjami Lietuvos knygynuose, prekybos centruose, internetinėse knygų parduotuvėse.