Prieš žurnalui „The New Yorker“ paskelbiant dvidešimties žymiausių rašytojų, kuriems dar nėra keturiasdešimt (20 Under 40), sąrašą, daugumą jame atsidursiančių autorių buvo galima nuspėti iš anksto (Jonathanas Safranas Foeris, Wellsas Toweris). Tačiau sulaukta ir netikėtumų.
Téa Obreht, tuomet dar dvidešimt penkerių, buvo jauniausia ir, ko gero, plačiajai visuomenei menkiausiai pažįstama šio sąrašo dalyvė. Bet viskas sparčiai keičiasi.
Pakaks pasakyti, jog visai neseniai pasirodęs jos romanas „Tigro žmona“ – viena labiausiai lauktų metų knygų, parašytų debiutuojančių autorių.
Veiksmas vyksta neįvardytoje Balkanų šalyje, rezgami keli tarpusavyje susipynę pasakojimai – apie tigrą, pabėgusį iš zoologijos sodo ir nuolat atklystantį į vieną atokų kaimelį, apie gydytoją, ne kartą sutikusį žmogų, kuris tvirtino esąs nemirtingas, ir apie to gydytojo anūkę, kuri, gilindamasi į jau mirusio senelio gyvenimą, o sykiu ir į karų draskomos savo tėvynės praeitį, savitai sujungia šias tigro ir bemirčio istorijas.
- Praėjusiais metais buvote įtraukta į „The New Yorker“ skelbiamą dvidešimties žymiausių rašytojų, kuriems dar nėra keturiasdešimties, sąrašą, vienas jūsų apsakymų pakliuvo į „Geriausių Amerikos apsakymų“ antologiją, o pirmasis jūsų romanas „Tigro žmona“ susilaukia vis daugiau pagyrų. Kaip į tai reaguojate?
- Viskas atrodo tiesiog pribloškiamai – pačia teigiamiausia prasme. Spaudimas, kurį juntu, yra toks pozityvus, kad stengiuosi jo net nebelaikyti spaudimu.
Kai 2008 m. baigiau rašyti šį romaną ir pardaviau jo leidybos teises, negalėjau net patikėti, kad kažkas iš tiesų jį perskaitys ir norės turėti savo lentynoje.
O dabar štai žvelgiu į savo autorinių egzempliorių pakuotes ir vis dar negaliu tuo patikėti.
- Jums dvidešimt šešeri. Ar esate bendravusi su kokiu nors rašytoju, kuriam pirmoji knyga, parašyta tokiame jauname amžiuje, irgi būtų pelniusi šitiek netikėto dėmesio?
- Bendravau su Karen Rusell (romano „Swamplandia“ autore). Ji susisiekė su manimi, ir dabar mes susirašinėjam elektroniniu paštu. Ji puikiai supranta šį jausmą ir žino būdų, kaip su juo dorotis.
- Pirmuosius savo gyvenimo metus praleidote Belgrade, o dabar gyvenate Itakėje, Niujorko valstijoje. „Tigro žmonos“ veiksmas vyksta neįvardytoje Balkanų šalyje. Ar vietovę aprašyti lengviau, kai iš jos esam išvykę ir žvelgiam į ją per atstumą?
- Bent mano atveju, be abejo, lengviau. Svečiuodamasi Balkanuose apskritai nerašiau. Nerašiau ir lankydamasi pas savo močiutę Belgrade. Apmąsčius savo patirtį iš tolimesnės perspektyvos ir aprašius ją po kurio laiko, viskas išeina kur kas organiškiau.
Būdama vietoje, o paskui apie ją rašydama, nejučia koncentruojuosi į visiškai kitas detales. Pavyzdžiui, vaizduodama tigro pabėgimą iš zoologijos sodo, šį aprašiau tokį, kokį prisiminiau iš savo vaikystės, nors nuo tada jis gerokai pasikeitė. Lankiausi ir dabartiniame zoologijos sode, tačiau panūdau aprašyti jį tokį, koks buvo mano vaikystėje.
Nuolat rašydavau apie gyvūnus. Iki šiol mėginu susivokti, kodėl taip yra.
- Gal papasakotumėte apie savo vaikystę?
- Iš Belgrado išvykau septynerių. Mūsų šeima bėgo nuo karo. Gyvenau su mama ir jos tėvais. Mano senelis buvo inžinierius. Dėl jo darbo visi buvome priversti blaškytis iš vienos vietos į kitą, tad mano vaikystė prabėgo nuolat kraustantis.
Užaugau Kipre ir Egipte, šiuos fantastiškus kraštus prisimenu su didele nostalgija. Šia prasme augau nuolat patirdama kažką naujo. Kai po vienuolikos metų atvykau į Belgradą, radau jį jau visai kitokį, tad ir šio apsilankymo patirtis buvo panašiai jaudinanti. Šis naujumo ir atpažįstamumo derinys buvo unikalus.
Paskui mes su motina išsikraustėme į Atlantos priemiestį, kur jau buvo apsigyvenę daugybė mūsų giminaičių, vėliau įsikūrėme Palo Alto mieste Kalifornijoje. Paskutinį studijų kursą baigiau Pietų Kalifornijos universitete, o magistro laipsnį įgijau Kornelyje.
- „Tigro žmoną“ sudaro istorijos, į kurias įpintos kitos istorijos, o į šias, savo ruožtu, – dar kitos. Ar jūs šį romaną rašėte nuosekliai, ar kūrėte skirtingas istorijas, o vėliau jas išskaidėte ir atskiras jų dalis sujungėte į bendrą kūrinio visumą?
- Rašydama visiškai nesilaikiau nuoseklumo. Jau iš pat pradžių man tapo aišku, kad knygoje bus trys pagrindinės siužeto linijos, kurias reikės tarpusavy supinti. Pirmiausia parašiau dalis, kurios man pačiai buvo įdomiausios, vėliau mėginau išplėtoti kitas, kurių reikėjo kūrinio visumai, tačiau šios kurptos jau su menkesniu emociniu užsidegimu.
Iš pradžių atsirado istorija apie tigrą – ją išplėtojau remdamasi anksčiau parašytu darbu praktiniam literatūros seminarui.
Bemirčio personažas nuolat šmėsteldavo kituose mano rašiniuose, tad vėliau ėmiausi ir jo. Galiausiai pradėjau rašyti dalį apie dabarties laikus ir Nataliją, tačiau, grįžusi iš kelionės po Balkanus (ten vykau vieno žurnalo užsakymu parašyti straipsnio apie legendas, susijusias su vampyrais), šią dalį beveik visiškai perrašiau.
Lankydamasi mažuose kaimeliuose klausinėjau žmonių apie dalykus, kurie jiems nesukeldavo didelio entuziazmo. Belsdavausi į duris ir sakydavau, žinote, esu girdėjusi štai tokią legendą apie vampyrus, ar nesutiktumėte apie tai pasišnekėti?
Ši kelionė suteikė man galimybę bent šiek tiek įsigilinti į mažyčių kaimelių gyvenimą. O sykiu prisirankiojau nemažai įžvalgų apie regiono ypatybes, specifiką ir kasdienybę.
- „Tigro žmonoje“ aprašyta daugybė prietarų, kurie, žvelgiant iš amerikietiškos perspektyvos, gali pasirodyti keisti ar netgi juokingi. Galbūt rašydama knygą atkreipėte dėmesį į kokius nors amerikiečių papročius ar prietarus, kurie atrodo ne mažiau keisti?
- Manau, kai kurios tradicijos, susijusios su šventėmis, gali pasirodyti neįprastos. Švęsdami vieną pirmųjų Padėkos dienų šioje šalyje, mes buvom pasikvietę svečių ir vaišinom juos kumpiu, o to daryti, žinoma, nederėjo. Tačiau mes manėm – na ir kas čia tokio?
- Tigro aprašymai – ne tik kaip jis atrodo, bet ir kaip jis kvepia ir kokius garsus skleidžia – yra tiesiog neįtikėtini. Be kita ko, jie romanui suteikia ir tam tikrą realybės matmenį, nepaisant jame pasitaikančių fantastinių elementų. Ar esate domėjusis tigrais?
- Daugybę laiko praleidau Sirakjuso zoologijos sode (Niujorke), kuriame buvo fantastiškas Sibiro tigras. Tačiau labai artimo ryšio su juo taip ir neužmezgiau. Be to, peržiūrėjau daugybę dokumentinių filmų apie gamtą, tad šiuo požiūriu esu veikiau nuoboda.
- Knygoje pavaizduota nemažai gyvūnų, kuriems suteikta ir žmogiškų savybių, bei žmonių, kuriems, atvirkščiai, – priskirta gyvūnų ypatybių. Be dviejų tigrų, romane dar aptinkame dramblį, šunį, lokį, ibį. Knygoje nuolat vienaip ar kitaip vis iškyla ir zoologijos sodas. Gal galėtumėte pakomentuoti, kaip gyvūnų personažai jums padeda atskleisti žmonių elgseną, jų motyvus?
- Akivaizdu, jog daugelio tautų mituose ar padavimuose gyvūnai antropomorfizuojami, t. y. jiems suteikiamas žmogiškas pavidalas. Tai itin ryšku ir slavų mitologijoje, tad man toks vaizdavimo būdas buvo visai natūralus. Apie gyvūnus rašiau visą laiką.
Dar ir dabar mėginu susivokti, kodėl taip yra. Manau, gyvūnai gali būti pasitelkiami kaip tam tikri simboliai, tačiau pradėdama pasakojimą ir aprašinėdama vieną ar kitą gyvūną aš niekada nelaikau jo kokia nors metafora ar provaizdžiu. Tarkim, jei kalbėtume apie tigrą, tai man buvo įdomu pasigilinti į šio personažo klajones. Ir nesvarbu, ką galiausiai jis ėmė simbolizuoti aprašyto kaimelio gyventojams, – jo atsiradimas aiškintinas pirmiausia pačiu pasakojimo kontekstu. Be to, gyvūnai ir šiaip linkę savitai perimti žmonių emocijas bei reaguoti į jų tarpusavio rietenas.
- Kažkur skaičiau, kad šią knygą ėmėtės rašyti siekdama apsiprasti su senelio mirtimi. Koks jis buvo? Romane senelis pavaizduotas kaip labai tvarkingas žmogus, jis net prieš išbėgdamas gaisro gesinti kruopščiai nusišveičia batus.
- Savo batus senelis išties kuo kruopščiausiai išsiblizgindavo. Jis buvo labai rafinuotas žmogus. Šlifuodama šio personažo paveikslą romane, jam ilgainiui suteikiau kur kas daugiau savo tikrojo senelio bruožų, nei iš pradžių ketinau. Visa tai išėjo kažkaip savaime.
Mudu buvom nepaprastai artimi ir jis mane iš tiesų vedžiodavosi į zoologijos sodą. Buvo aukštas ir itin impozantiškas žmogus, jo visi prisibijodavo.
Rašydama vadovavausi prisiminimais, vis dėlto šioje istorijoje senelį primena ne kokie nors jo gyvenime patirti įvykiai (čia jie labiau išmonės vaisius, o ne preciziškai tiksliai atpasakoti faktai), bet veikiau pats veikėjo būdas. Šiuo požiūriu veikėjas išėjo gerokai panašesnis į mano senelį, nei pirma buvau sumanius. Matyt, tai susiję su mano išgyvenimais dėl jo netekties.
- Ar rašote nuo vaikystės?
- Taip. Pirmą apsakymą parašiau aštuonerių, gyvendama Kipre. Mano mama turėjo nešiojamąjį kompiuterį, o man baisiausiai patiko klausytis, kaip tarška jo klavišai, tad maigydama juos sukūriau trumpą apsakymėlį. Jį baigusi, nuėjau pas mamą į virtuvę ir pareiškiau, kad ketinu tapti rašytoja. Taigi, nuo to laiko šių ketinimų neatsisakiau.
- Vardydama mėgstamiausius savo rašytojus, esate paminėjusi ir magiškojo realizmo atstovus – Toni Morrison bei Gabrielį Garcią Marquezą. Jūsų romane taip pat netrūksta magiškojo realizmo elementų, bet sykiu labai tvirtai atsispiriama ir į konkretybes, kitaip tariant, į „čia ir dabar“.
- Rašydama apie kelių kartų gyvenimus, norėjau, kad atskiros pasakojimo dalys alsuotų dabartimi ir nebūtų pernelyg fantastinės.
Galiausiai visas fantastiškumas romane baigiasi palietus temas, kurias ypač užaštrino karas. Norėjau kontrasto. Štai čia ir atsirado intarpai apie dabartį.
- Gal jau rašote kitą romaną?
- Rašau. Šiek tiek užtruko, kol galiausiai prisijaukinau naują idėją. Nesileisdama į konkretumus apie būsimą knygą, pasakysiu, jog plėtojant kiekvieną epizodą galiausiai ateina akimirka, kai pajunti pasitenkinimą, pasieki tarsi transą primenančią būseną, ir tas pasaulis, kurį mėgini sukurti, tampa tikras.
Jei prie tokios būsenos nepriartėju, viskas tarytum suyra. Suvokiau, nors ir skaudžiai, kad dirbtinai to nepasieksi. Tai tiesiog įvyksta arba ne.
- Ar rašant naująjį romaną pavyko pasiekti šią transą primenančią būseną?
- Jau beveik.