– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Vaikystėje. Iš noro pasitraukti į patrauklesnį, įdomesnį ir laisvesnį pasaulį, kurį gali susikurti pats.
– Kaip jūs, kaip rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje? Ką šiais laikais reiškia būti rašytoju?
– Sunkiai prisitaikau prie visokių normų, tik nežinia, ar tuo galima apkaltinti „rašytojiškumą“. Visuomenėje jaučiuosi kaip balta varna, tik jau seniai dėl to nebesigraužiu. Ką šiais laikais reiškia būti rašytoju? Nežinau. Man tai nerūpi. Esi, kas esi, ir tiek.
– Kokiu savo kūriniu labiausiai didžiuojatės?
– Nei vienu.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?
– Kai rašau kūrinį, rašau kasdien, kol esu namie viena – iki pietų. Neturiu jokių įpročių, talismanų ar rašymo keistenybių. Pageidautina, kad būtų tylu. Foninės muzikos apskritai nepakenčiu – ji erzina net kavinėse. Jei įsijungiu muziką, tai tam, kad pagal ją šokčiau arba jos aktyviai klausyčiausi.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Kaip idealų meilužį – jis laukia iš tavęs ne greito pasitenkinimo, o atsiveria ir yra pasiruošęs įžengti į tavo knygos pasaulį tik jam įmanomu unikaliu būdu. Ir nepalieka po savęs purvinų pėdsakų.
– Kas yra gera knyga?
– Kuri mane keičia. Gera literatūra (ir kiti menai) dažniausiai sukelia ilgesį, kartais net skausmą. Be to, įkvepia ir pačiam kurti.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Žalioj jaunystėj kliedėjau nuo Reinerio Marios Rilkes „Maltės Lauridso Brigės užrašai“, buvau įsimylėjusi Hermanno Hesses Klingzorą ir, atrodo, net dedikavau tam personažui savo pirmąją knygelę, įžvelgdama musų sielų giminystę. Labai simpatizavau kunigaikščiui Myškinui ir Aliošai Karamazovui. Tiesa, dar anksčiau buvo Dartanjanas ir Jameso Fenimore'o Cooperio Pėdsekys, Kalis Bliumkvistas ir Ieva Lota, nuostabus muminukų slėnis. Tų mylimų personažų knibždėte knibžda, daugybės jų nebeatsimenu.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Evelyno Waugh „Vargani kūnai“. Tai tokia liūdna, bet linksmai parašyta knyga, kad net ima isterinis juokas.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Ką tik perskaičiau Hermanno Hesses biografiją, Jurgos Tumasonytės „Dirbtinę muselę“ ir dar sykį Jurgos Ivanauskaitės „Viršvalandžius“. O prie lovos guli ir savo eilės laukia Alvydo Šlepiko naujas romanas „Mano vardas – Marytė“. Artimiausiu laiku taip pat ketinu prie lovos pasiguldyti naują Andriaus Jakučiūno romaną „Lalagė“. Žodžiu, skaitau lietuvius, nes kas gi juos, vargšus, dar skaitys? (Juokiasi.)
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
- Astridos Lindgren „Ronja plėšiko duktė“ (ir daugybė kitų jos knygų), Tove Jansson ir jos muminukai, Frances Hodgson Burnett „Paslaptingas sodas“, Reinerio Marios Rilkes „Maltės Lauridso Brigės užrašai“ ir „Duino elegijos“, Federico Garcios Lorcos „Tuštumos noktriurnas“ (tai ne knyga, o eilėraštis, kuris žalioje jaunystėje kelis metus kvėpavo man į nugarą), Williamo Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“ bei „Triukšmas ir įniršis“.
Marcelio Prousto „Prarasto laiko beiškant. Svano pusėje“, Fiodoro Dostojevskio „Broliai Karamazovai“, Levo Tolstojaus „Karas ir taika“, Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“, Birutės Pūkelevičiūtės „Aštuntas lapas“, Sigito Gedos eilėraščiai vaikams „Baltoji varnelė“, Dalios Urnevičiūtės „Leona“, Hermanno Hesses „Paskutinė Klingzoro vasara“, Iris Murdoch „Juodasis princas“.
Kažkaip nesutilpau į dešimt (o kur dar daugybė kitų knygų...).
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Man nelabai svarbu, kas ką skaito, ir tikrai neturiu privalomų knygų sąrašo, kurių neperskaitęs prie manęs nedrįsk artintis. Pati nepažįstu daugybės autorių ir intelektualų pokalbiuose tenka kvailai nutilti. O su paprasta kaimo močiute, kuri vasara mums atneša pieno ir kožną dieną pavarto turbūt tik babūnės maldynėlį, daug maloniau pasišnekėti nei su užkietėjusiu intelektualu.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Nemačiau, neskaičiau, neturiu ką pasakyt. Man knyga turi turėti kūną, garsą ir kvapą. Kitaip aš jos maksimaliai neišgyvenu.
Pagrindiniai biografijos faktai
* L.S.Černiauskaitė (gimė 1976 m. gruodžio 8 d. Vilniuje) – prozininkė, dramaturgė. Lietuvos muzikos akademijoje studijavo televizijos režisieriaus specialybę, bet studijas nutraukė. Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją. 1998–2003 m. dirbo žurnaliste ir redaktore.
* Pirmoji apsakymų knyga „Trys paros prie mylimosios slenksčio“ (1994) išleista dar mokantis vidurinėje mokykloje. Knyga respublikiniame jaunųjų filologų konkurse laimėjo pirmo laipsnio diplomą už geriausią moksleivišką prozą bei Lietuvos rašytojų sąjungos paskelbtą „Pirmosios knygos“ konkursą.
* 2000 m. debiutavo kaip dramaturgė. Pjesė „Išlaisvinkit auksinį kumeliuką“ laimėjo VU Filologijos katedros bei Elfų teatro pjesės konkursą ir 2001 m. buvo pastatyta Elfų teatre. 2002 m. L.S.Černiauskaitė dalyvavo jaunųjų dramaturgų dirbtuvėse tarptautiniame teatro festivalyje „Bonner Biennale“.
* 2003 m. išėjo antroji jaunos autorės knyga – apysakų bei pjesių rinkinys „Liučė čiuožia“. Tais pačiais metais spektaklį pagal pjesę „Liučė čiuožia“ pastatė Valstybinis jaunimo teatras, o po metų – režisierius V. Skvorcovas Kazancevo ir Roščino jaunosios dramaturgijos centre, Maskvoje. 2004 m. ši pjesė laimėjo pirmąją vietą Berlyno teatrų festivalyje „Theatertreffen“.
* 2005 m. išleido apysakų, novelių bei pjesių rinkinį „Artumo jausmas“, po metų – romaną „Kvėpavimas į marmurą“ (kūrinys apdovanotas Europos Sąjungos premija), 2008 metais – romaną „Benedikto slenksčiai“ (pelnė Kazimiero Barėno premiją), 2009 m. – apsakymą ir apysaką „Kambarys jazmino krūme“, 2011 m. – romaną „Medaus mėnuo“ (apdovanotas J.Ivanauskaitės premija).
* Rašytoja gyvena ir dirba Vilniuje.