V.Braziūnas taip pat iš įvairių kalbų verčia užsienio autorių poeziją ir prozą. Paskutinis jo darbas – Vilniuje gyvenančios rusų rašytojos Lenos Eltang romano „Akmeniniai klevai“ vertimas į lietuvių kalbą. Poetas ir vertėjai atsakė į lrytas.lt klausimus.
– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Vyresniosiose mokyklos (dabar – Pasvalio Petro Vileišio gimnazija - Red.) klasėse. Ne kad degiau noru kurti kokį meną, o kad pasiaiškinčiau pasaulį. Mokytojos lituanistės Aldonos Datkūnienės patartas, rašiau dienoraštį. Kartu netyčia radosi ir koks paaugliškas paeiliavimas. Apie jokią rašytojystę nesvarsčiau.
Užtat ir Vilniaus universitete į kokius rašančių būrelius netaikiau. Paskiau nejučia dienoraštį pakeitė kažkas panašaus į eilėraščius. Ilgokai pats jų beveik niekam nerodžiau. Kai parodžiau leidyklai, knygos rankraštį areštavo septyneriems metams: mat netinkamai tą pasaulį aiškinausi, „idėjiškai ir meniškai nebrandžiai“.
Nusimanančių patartas, idėjiškai „nebrandžius“ išėmiau, tada ir meniškai pasirodžiau „brandus“, knygai išėjus (1983) net debiuto premiją gavau. O iš tikrųjų jau buvau perbrendęs, išmestas iš savo kartos, nukištas pašalėn. Taigi pradėjau tada ir taip. O kodėl pradėjau – neišmanau. Kartais atrodo – lyg kažkas kažką manimi būtų pradėjęs.
– Kaip jūs, rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– Jaučiuosi gerai. Nes tai mano paties pasirinkimas. Pasirinkti gali tik laisvas žmogus. O kad už laisvę mokama gyvenimu, kad ją tenka ištisai ginti gyvenimu, – čia jokia naujiena nei paslaptis.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Didžiuojuosi? Ne, tarpais būnu lyg ir patenkintas. Dažniausiai tai būna paskutinis darbas, ypač jei nepakeliamas, o vis tiek tesėtas. Šiuo metu toks – Lenos Eltang romano „Akmeniniai klevai“ vertimas.
Jaučiu, kad ištisai gera mano pirmoji eilėraščių knyga „Slenka žaibas“. Kaip kūriniai, tarkim, vientisos ir „konceptualios“ taip pat yra „Užkalinėti“ (1998), „lėmeilėmeilėmeilė“ (2002). Taip pat, žinoma, gėdos nedaro ir kai kurie eilėraščiai, autorių pergyvensiantys.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?
– Šitas klausimas veikiau galėtų tikti prozininkui, bet prozos beveik nerašau. Man gal labiau tiktų kaip vertėjui. Bet esu nedisciplinuotas daugiadarbis, prikepęs prie darbo stalo, užtat ir versdamas prireikus ištisus mėnesius vakarais galiu triūsti kaip pelėda, rytais kaip vyturys. O eilėraščiai tiesiog nutinka. Dažniausiai ne laiku ir ne vietoj. Paskiau juos pamirštu ir nerandu laiko ne tik kokion knygon jų sudėti, bet ir periodikai pakišti.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Smalsų. Ieškantį. Kaupiantį (savo, tarkim, skonio poezijos ar prozos biblioteką, kad netyčia įsigeistą paskaityti knygą visuomet turėtų po ranka.) Suvokiantį, kas yra knyga ne vien kaip „informacijos laikmena“, bet ir kaip visapusiškas meno kūrinys, artefektas. Kitaip sakant, turintį bibliofilo gyslelę.
– Kas yra gera knyga?
– O kas yra geras žmogus? Taip ir knyga – visomis neišsenkamomis žmoniškumo prasmėmis.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Nuolatinių neturiu. Kaip ir nekintamų gyvenimo ar literatūros mokytojų, trafaretinių sektinų pavyzdžių.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Nė vieno prie savęs nepritempinėju. Kaip ir netrokštu būti prie ko nors pritempinėjamas.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Kai žvelgiu į save kaip kitą, kartais pavydžiu sau knygos – dar neparašytos. Matyt, ir neparašysimos: kad vis dar norėčiau...
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Atsitinka. Bet neįsidėmiu. Nors jaučiu besijuoksiantis greitai: jau visai netoli skaitytinų knygų kalno viršūnės – Pulgio Andriušio „Ir vis dėlto – juokimės!“. (Ta proga iš atminties. 1984-aisiais Algis Kalėda išleido knygą apie komizmą. Žurnalas „Naujos knygos“ turėjo rubriką „Pasijuokim kartu“. Tai tiesiai po ta rubrika ir paskelbė: „Su knygos „Komunizmas lietuvių tarybinėje prozoje“ autoriumi...“)
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Kai guliu lovoj, šalia jos guli akiniai. Šiaip dabar skaitau Skirmanto Valiulio straipsnių rinkinį „Apie fotografiją“. Nors, aišku, klausimas apie grožinę literatūrą. Mano skaitybos linkiai ir vingiai, ačiūdie, nenuspėjami. Tarkim, neseniai, versdamas minėtą Lenos Eltang romaną, buvau niurktelėjęs į puikius prozos vertimus: kelias Johno Irvingo knygas, verstas Daivos Daugirdienės, biografines Stefano Zweigo esė apie Casanovą, Stendhalį ir Tolstojų „Trys savo gyvenimo dainiai“, verstas Austėjos Merkevičiūtės, įterpiau čion Birutės Pūkelevičiūtės romaną „Aštuoni lapai“, galiausiai užsigardžiavau malonia minėto savojo vertimo redaktorės Aldonos Baliulienės dovana – jos verstu Otaro Čiladzės romanu „Kiekvienas, kurs mane ras...“.
Kadaise pats šio rašytojo eilėraščių truputį esu vertęs, net šitą romaną, išleistą dar 1986-aisiais, savo bibliotekoj turiu, bet perskaityti taip vis ir neprisirengdavau. Gal taip buvo lemta? Tokia laiko kilpa, jau net ne linkis ar vingis. Gal pirma tiesiog nebuvau pasirengęs suvokti ne tik paties romano masto? Gal nebūčiau pajutęs ir tokio skaitymo malonumo? Buvau apimtas pojūčio, tarsi tas gyvas, natūralus lietuviškas žodis nepakartojamu ritmu tekėtų manimi ir many. Dievulėliau, kokių mes vis dar turim redaktorių ir vertėjų!.. Iš poezijos? Po Alio Balbieriaus rinktinės „Skaidrumos“ kuo smalsiausiai verčiu Antano A. Jonyno „Kambario“ viršelį.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Kad ir kokia ta knyga būtų, ačiūdie, tas žmogus ne snobas, tad įdomiai pasikalbėti su juo galėtumėm apie daug ką. Esu sutikęs daugybę išmintingų žmonių – mažaraščių, net visai beraščių. Tokių, kurie iš neišsenkamų savo kalbos išteklių ir subtilių estetinių pajautų kūrė įvairiausią tautosaką ir patys jos buvo kuriami, žmonių iš to beveik jau visiškai nugrimzdusio klasikinio pasaulio, kuriam reikšmingas buvo menkiausias garsas, jo intonacija, jo spalvos ir atspalviai, jų prasmės ir žaismės, pilnos mitinių paslapčių ir kurstančios fantaziją.
Su savo literatūriniu raštingumu ir šiokiu tokiu apsiskaitymu jaučiuosi lygiai menkas ir prieš Homerą, ir prieš Petrą Zalanską, Oną Vaškaitę-Bluzmienę ar kitus paskutiniuosius mūsų tautosakos klasikus.
Štai ir mano skaitomas Skirmantas Valiulis perpasakoja, nors ir smarkiai supaprastindamas, lemtingą JAV fotografo Clemenso Kalisherio patirtį: „Prancūzijoje jaunystės metais mėgęs iškylauti. Kartą grįžtant (= grįždamas; knyga, deja, dar gerokai redaguotina) namo pamatė medyje valstietį, kuris kvietė jį pasikalbėti. Per porą valandų išsiaiškinę visus gyvenimo klausimus. Pokalbis ir nulėmęs jo fotografijos tolesnę linkmę“...
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Jos neišvengiamos kaip „informacijos laikmenos“, gyvuosiančios pagret su popierinėmis knygomis, šioms vis dailėjant, darantis visapusiškiems meno kūriniams, artefektams.
Tiesa, pačios elektroninės leidybos laukia dideli išbandymai. Jei užsitęs jos savivokos agresyvioji „grobk–leisk“ fazė, paaugliškai svaiginanti pelninga nebaudžiamumo „laisve“, jei nebus išmokta pagarbiai elgtis su autorių teisėmis, itin šviesi ateitis šios leidybos nelaukia.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Baigsiu versti „Poezijos pavasariui“ rumuną iš Kišiniovo Leo Butnaru, tada išversiu Literatūros ir tautosakos instituto tomui keletą eiliuotų latviškų „Eglės žalčių karalienės“ pasakos variantų, tada...
Aišku, reiktų susikaupti ir iš keleto savo, kaip poezijos vertėjo, darbo dešimtmečių sudaryti rinktinę. Ar kelis atskirų šalių poezijos tomelius. Pagaliau esu nusikaltęs ir savo eilėraščiams, parašytiems, rašomiems: jiems irgi reikia knygos ar knygų pavidalo. Bent vienos pavadinimas, matyt, bus – „Kadaise neseniai“. Taigi „apie“ – ką?
V.Braziūnas. Autobiografija
Gimiau 1952 02 17 Pasvalyje, Šiaurės Lietuvoje. Baigęs Pasvalio vidurinę mokyklą (1969), Vilniaus universitete studijavau žurnalistiką ir lietuvių filologiją. Laimingai teko būti su tais žmonėmis, kurie kaip tik tuomet įkūrėm Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvą: ji man buvo ir tebėra itin svarbi. Dirbau universitete, kultūrinių bei literatūrinių laikraščių, žurnalų redakcijose, ilgiausiai (15 metų) – Literatūros ir meno savaitraštyje, buvau ir jo vyriausiasis redaktorius. Nuo 1996 m. esu atsidėjęs vien literatūrinei kūrybai.
Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvių PEN centro narys. Kaip poetas debiutavau 1974 metais. Pirmoji knyga leidykloje buvo įkalinta septyneriems metams: nuosprendis – „idėjiškai ir meniškai (!) nebrandi”. Tačiau, vos tik išėjusi – Slenka žaibas (Vaga, 1983), – vis dėlto pelnė 1984 m. Zigmo Gėlės premiją, skiriamą už stipriausią poezijos debiutą.
Rašau daugiausia poeziją, taip pat eseistiką, publicistiką, bandau prozą. Verčiu kitakalbius poetus (Jurijus Ščerbako, Ojaris Medis, Uldinis Bėrzinis, Alicija Rybalko ir kt.) ir pats esu verčiamas.