Nors širdyje A. Urbonaitė jaučiasi esanti labai baili, bet jai smagu lošti iš savo gyvenimo. „Artimiausiu metu parašysiu dvi knygas“ – atskleidė rašytoja. Api ką? Sužinosite perskaitę šį interviu.
– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Kai buvau 16-os, pirmąjį mano tekstą išspausdino gerbtiname leidinyje – “Nemuno” žurnale, kuris 1972 metais buvo labai intensyvus Kauno kultūrinio gyvenimo centras. Garsėjo moderniomis fotografijomis ir tiems laikams negirdėta laisve.
Jame tada dirbo Robertas Keturakis, Leonas Gudaitis, Romualdas Norkus, o prozą recenzavo Vytautas Martinkus. Kadangi rašiau kilometriniais sakiniais ir nenorėjau dėti skyrybos ženklų, jis prie nežmoniškai ilgos ir nuobodžios novelės prirašė, jog taip negalima rašyti – suprask, per modernu.
Bet išspausdino. Romualdas Rakauskas nufotografavo.
Jaučiausi labai kieta ir protinga, bet devintoje klasėje nesupratau, kad turiu teisę taisyti korektūrą. Kai kažkas iš redaktorių išbraukė, jog juoką man kelia lietuviška estrada, ir vietoje jos novelės tekste įrašė britų “The Beatles”, net nesuvokiau, jog turiu teisę nesutikti su tokiu absurdišku reikalo apvertimu aukštyn kojomis.
Dar ir dabar dėl to jaučiuosi idiotė.
Bet užtat honoraro gavau 200 rublių, nežmoniškus pinigus. Tada buvau tipiška kaunietė. Kadangi man, nepatyrusiai, buvo pasakyta, kiek gausiu, o buhalterija išrašė tik 120 rublių, tai aš atėjau į redakciją ir išpyškinau, kad tartasi buvo ne taip.
Tada išrašė trūkstamus 80 rublių, o aš ėjau pirkti butelių. Bet 16-os metų apie butelius nieko neišmaniau, todėl nupirkau rinkinį tų, kurių forma man atrodė graži. Tarp jų pateko vengriškas “Tokajaus” vynas, armėniškas konjakas ir kažkoks lietuviškas rašalas.
Bet niekas iš manęs nesijuokė, – suprato, kad esu vaikas, norintis rašyti. Ir dabar tebesu vaikas, norintis rašyti.
– Kaip jūs, kaip rašytoja, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– Šiais laikais viskas susimaišė. Kartais nėra aišku, ar žmonės perka knygą, kad ją skaitytų, ar todėl, jog ją parašęs žmogus ką nors išskirtina pasakė internete, kokiame nors komentare arba straipsnyje.
Ar Sigitas Parulskis labiau rašytojas yra tada, kai rašo “Prieš mirtį norisi švelnaus”, ar kai ką nors ekscentriška pamėtėja į internetinę svetainę? O Rolandas Rastauskas? Kada jis labiau rašytojas – kai džiazuoja tekstais kartu su Arkadijumi Gotesmanu ar kai sudeda į storą knygą įsivaizduojamą teatro istorijos versiją?
Kartais arogantiška Kęstučio Navako replika „Facebooke“ man būna įdomesnė už žirafišką susirašinėjimą, sudėtą į knygą. Vieną sykį net ėmiau svarstyti – ar Liu Tauras D’Egesys „Facebooke“ skiriasi nuo Liutauro Degėsio esmės jo knygoje, kurią netyčia radau būdama Gotlande. Abiem atvejais užuodžiu filosofinį pasipūtimą.
Bet jis man patinka – nepasipūtę žmonės nieko nenuveikia, nes neturi gyvybinės energijos pasitikėti savo neklystamumu.
Aš irgi esu pasipūtusi: žinau, kad tikrai parašysiu keturias geras knygas. Žinau, apie ką jos bus. Neabejoju, kad vieni mane laikys mulke, o kiti – rašytoja.
– Kokiu savo kūriniu labiausiai didžiuojatės?
– Hmm…Sunku kuo nors didžiuotis, nes esu parašiusi ploną knygelę “Posūkyje – neišlėk”, kuri nėra knyga. Tai tekstas, parašytas bijant tuojau pat užsilenkti nuo vėžio ir nespėti tapti rašytoja.
Tačiau toji knygelė, nemokšiškai papuošta kvaila raudona suknele ant viršelio, iki šiol neleidžia man gyventi: kas nors susitikęs vis dar nori ką nors man apie ją pasakyti. Įtariu, kad ją skaitė gerokai daugiau žmonių nei 12 tūkstančių – toks buvo tiražas. Ir vis dar prisimena, nors praėjo septyneri metai. Ne taip ir blogai.
“Cukruotoje žuvyje” yra mano kaip rašytojos užuomazgos: aš šiaip taip suvaldžiau didelį tekstą ir nuo dabar jau žinosiu, kur nesuklupti. Joje aiškiai atsiskleidžia ironiškas pasaulio matymas. Ir aš tuo didžiuojuosi.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?
– Rašymą aš suvokiu kaip darbą, bet realiai rašau greitai vaikščiodama. Mėgstu vaikščioti sparčiai, visai viena, ilgas trasas (10-20 kilometrų) ir neštis užrašų knygelę. Šauna mintis – užsirašau. Paskui pasiskiriu sau laiką prie kompiuterio ir parašau skyrių. Nepasakyčiau, kad šitas etapas man patinka – šlykšti kankynė. Kai pavyksta iš užsirašytos pastabos parašyti skyrių, jaučiuosi kaip pasprukusi iš pamokos. Pasprukau gyva – valio!!!
Tačiau niekada nepasitaiko periodų, jog neturėčiau idėjų – nuolat, kiekviename žingsnyje, vis aptinku išvirkščiąją reiškinio pusę. Tai labai linksmina. Pasaulis yra gerokai juokingesnis nei įprasta manyti.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Smegenų jis turi turėti, o jo pažiūros ir įpročiai nėra svarbūs.
– Kas yra gera knyga?
– Gera knyga yra provokacija ne primityviuoju lygmeniu.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Man patinka Edička. Tačiau labiau patinka visi pasaulio rimtuoliai – ir realiajame gyvenime, ir knygose.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Kai buvau visai višta (mergina, kuri norėtų pasaulį suvokti kaip brandi moteris, bet tebebijo kitų žmonių priesakų ir jiems iš dalies paklūsta), perskaičiau Hermanno Hesses “Stepių vilką” ir apstulbau, kad vertybė gali būti … moters puošeiviškumas.
Vyro akimis. Ir kad per tokias detales jis gali suvokti jos esmę, net mylėti.
Mane tiesiog pribloškė, kad vyro akys gali taip keistai ir neesmingai matyti. Per tai, kas man visai nesvarbu, – nei puošeiviškumas, nei koketavimas.
Toji priešprieša, kurios kiti skaitydami gal nė nepastebėjo, man yra svarbi – herojė, kuria niekada nesugebėčiau būti, net jei trokščiau. Bet netrokštu.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašiusi aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Aš norėčiau būti parašiusi “Kvailybės enciklopediją”. Labai tuo didžiuočiausi. Ją sudarė
Matthijs Van Boxselis, išleido “Aidų” leidykla. Ironiška jo kalbėsena kelia man ūpą bet kuriuo paros metu. Prašau neišbraukti iš atsakymų citatos – ji veikia geriau, nei atominė kava. Taigi, skyrelio pavadinimas – “Komiškoji tarpinė erdvė”.
“Triušis Banis Bagsas lekia per prarajos kraštą. Tik tada, kai dirsteli žemyn ir suvokia savo situaciją, – “ai vai” – jis krinta žemyn. Visa žmonija tveria šiame komiškame intervale. Mūsų egzistencija klostosi srityje tarp:
* iš principo nesuvoktos kvailybės
* ir pragaištingo kvailybės suvokimo”.
Ši ištrauka yra mano pasaulėjauta. Tik todėl labai tvirtai storomis kojomis stoviu ant žemės, kad žinau, jog triušis Banis šiuo momentu skrieja virš galvos. Jo kepurėlė jau kybo ant skardžio.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Mane buvo labai smarkiai pralinksminusi Vytauto Landsbergio (ne sūnaus, o profesoriaus V. Landsbergio) eilėraščių knyga vaikams. Neatsimenu jos pavadinimo, bet ten buvo tokių kurioziškų sueiliavimų, kad aš ėmiau apie jį daug geriau galvoti nei iki šiol galvojau.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Dabar skaitau Wilhelmo Genazino “Ein Regenschirm fuer diesen Tag” („Lietsargis šiai dienai“). To romano herojus pinigus užsidirba pranešiodamas liukso klasės batus. Jis su jais vaikščioja po miestą ir paskui rašo ataskaitas batų gamintojui, ar prašmatnieji batai patogūs.
Kadangi reikia daug vaikščioti po miestą, jis įgudęs stebėti. Norėčiau, kad mane pasamdytų tokiam darbui. Geri batai ir stebėjimas – du ypač vertingi dalykai.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
Ievos Simonaitytės “Vilius Karalius” – ne rašytojavimu, o moderniomis detalėmis iš vokiškojo gyvenimo būdo. Atrodė labai keistai: rašė taip seniai, o stebina. Visa, kas modernu bet kokia prasme, mane nuo mažens labai domino.
Svarstydavau, kokią savybę reikia turėti, kad nebijotum modernumo. Dabar jau žinau: reikia nebūti lietuviu.
Dar man vienu metu labai patiko Jeano-Luiso Curtiso “Mąstanti nendrė”.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Kas nėra skaitęs Roberto Musilio “Žmogaus be savybių”, tai jau tikrai nėra knygų skaitytojas. Aš jį atradau komišku būdu ir beveik visus jo kūrinius esu perskaičiusi vokiškai. 1980 metais traukinyje, važiuojančiame iš Maskvos į Vilnių, radau “Progress” leidyklos Maskvoje vokiškai išleistas R.Musilio kūrinių ištraukas.
Ryte prarijau ir net buvau ištraukas išmokusi mintinai. Kai 2004 metais “Žmogus be savybių” buvo išleistas lietuviškai, R.Musilio jau buvau atsivalgiusi. Tačiau jis puikus rašytojas, vokiškai tvarkingas, bet filosofas.
Dar man patinka žmonės, kurie bandė skaityti Jacques'ą Derrida. Net jeigu jiems nelabai pavyko jo tekstus įveikti.
Iš lietuvių autorių aš labiausiai vertinu Herkų Kunčių. Jo knyga „Lietuvis Vilniuje“ – geriausia praėjusių metų knyga. Tačiau jo tragedija – kad du trečdaliai Lietuvos nėra intelektualūs skaitytojai.
Maža ir kaimiško mentaliteto šalis yra didelė tragedija rašytojui.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Kol kas nemanau nieko, nes mane vargina skaitymas internetu. Bet rengiuosi pirkti “Amazon” skaityklę. Pasididinsiu šriftą ir skaitysiu.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Artimiausiu metu parašysiu dvi knygas. Viena bus tragiškai moteriška – apie jausmus. Ji vadinsis “Droviųjų šalis” ir ją graibstys savimi nusivylusios moterys.
Antroji knyga vadinsis “Šokoladinis Kudirka”. Ją parašysiu leidyklai “Kitos knygos”. Ši leidykla ir jos supratimas apie knygas atitinka mano požiūrį į pasaulį. Man smagu lošti iš savo gyvenimo, nors širdyje esu labai baili.
Gali nutikti ir taip, jog pirmiausia parašysiu romaną “Žydiškų daiktų kambarys”. Kartais taip trokštu ką nors apmauti, jog imu manyti, kad ligoninėje įpylė žydiško kraujo, kai darė perpylimą.