Autorė pripažįsta: „Vis dėlto gal ir tiesa, kad lietuvių inteligentijos portretą savo tekste nupiešiau pernelyg dramatiškai. Reikėtų prisiminti, kad intelektualų vaidmuo, kaip rodo Vakarų civilizacijos raida, niekada nebuvo vien progresyvus. […] Kai kalbama apie šiandieninės lietuvių inteligentijos moralinį nuopuolį, nederėtų pamiršti, kad didžioji Vakarų intelektualų dalis visais laikais irgi darė verslą lygiai taip, kaip visi kiti, t. y. prekiavo savo „produktais“ – žiniomis, protiniais gebėjimais, idėjomis, dažniausiai par(si)duodami tiems, kurie daugiausia moka. Be to, intelektualai yra net labiau ideologizuoti už paprastus piliečius, nes patys aktyviai kuria ideologijas, kurias jiems užsako struktūros, turinčios tam tikrų galių. Jie daro tai, žinoma, ne todėl, kad yra amoralesni už kitus, o todėl, kad kuria vien idėjas, o šių „produktų“ paklausa priklauso nuo idėjų rinkos. […] Nenuostabu, kad būtent filosofai yra ypač aktyvi ideologinė Lietuvos socialdemokratų ir liberalų atrama. Juk šiandieninėje lietuviškoje „idėjų rinkoje“ didžiausią paklausą turi tos ideologijos, kurios slopina nacionalines valstybės ambicijas. Tik nelabai gudrus arba pernelyg idealistiškai nusiteikęs filosofas ims kurti ideologijas, neatsižvelgdamas į idėjų rinkos poreikius.“
Straipsnis baigiamas tokiais žodžiais: „Sunku patikėti, kad tauta, kuri Sąjūdžio laikais sugebėjo taip drąsiai svajoti, kuri šiandien yra ES, NATO ir Šiaurės šalių bendrijos narė, įgavusi svaiginančią pakilimo galimybę, jau trečią dešimtmetį neryžtingai trypčioja vietoje, nes leidžiasi vedžiojama už nosies savo pačios intelektualų. Manau, bent jau tie lietuvių inteligentai, kurie turi vaikų ir nenori matyti, kaip šie, praradę viltį, vieną dieną susikraus emigranto lagaminą, turėtų permąstyti savo nuostatas nacionalinės etikos atžvilgiu. Kol toks permąstymas neįvyko, tol kažin ar pagrįsta manyti, kad lietuviai jau tapo tikraisiais savo žemės šeimininkais.“
Mantas Liesis iš teisės filosofijos pozicijų apmąsto baudžiamosios teisės paskirtį ir negalią, remdamasis genijaus byla – poeto Sigito Gedos istorija. „Kaip dauguma didžių menininkų, Geda buvo gyvenimo diletantas, visiškas vaikas“, – teigia Arvydas Šliogeris. Baudžiamoji teisė ir psichiatrija, pasak Manto Liesio, „teisia genijų, neturėdamos tinkamų įrankių (kategorijų, straipsnių, institutų), kurie padėtų suprasti genijaus asmenybę, gyvenimą, kalbą. Baudžiamoji teisė ir psichiatrija – tos dvi seserys kontrolierės – vartoja primityvią, dichotomizuotą kalbą. Kad ir kiek psichologai ar psichiatrai kalbėtų apie žmogų, jie vis tiek niekada iki galo jo nepažins. Psichologija ir psichiatrija orientuojasi į statistinį vidurkį, į statistinę psichiatrijos medianą, kuri apibrėžia socialaus normalumo turinį. Todėl jos niekada nesupras genijaus ir laikys jį psichiatrijos marginalija. Baudžiamoji teisė taiko tas pačias primityvias psichologines kategorijas (suvokimas, padarinių numatymas, padarinių siekimas, asmenybės bruožai ir t. t.) nustatydama tiesioginę tyčią, kaltę, nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio ir pan. Genijaus psichologinė diagnozė – mišrus asmenybės sutrikimas – neprieštarauja genialumo požymiui. Kitaip tariant, pasakyti, kad Gedos asmenybė buvo sutrikusi, ir pasakyti, kad jis – genijus, yra lygiai tas pats, tik vartojant skirtingą kalbą. Baudžiamosios teisės kalba, suprantama, labiau sofistikuota negu buitinė, tačiau, palyginti su genijaus kalba, ji yra skurdžiai elementari.“
Istorikai su rašytojais karštai ginčijasi, kodėl visuomenės istorinė atmintis tokia „skylėta“, panirusi į pilką mitologinę miglą, ir kas darytina, norint adekvačiai prakalbinti praeitį (pokalbis parengtas pagal Knygų mugėje vykusią diskusiją „Rašymas ant sienos: Lietuvos istorija pasauliui“).
Spausdinama ištrauka iš Baltų lankų leidyklos spaudai rengiamos Krzysztofo Buchowskio knygos „Litvomanai ir polonizuotojai. Mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiuose pirmojoje XX amžiaus pusėje“. Čia kalbama ir apie „lenkų dvasios lituanizaciją“, kuri truko, pasak autoriaus, mažiausiai nuo Mickevičiaus iki Czesławo Miłoszo ir Tadeuszo Konwickio laikų: „Stiprus pozityvus patosas, slypintis literatūroje ir kitų meno rūšių kūriniuose, davė impulsą mitams, pavyzdžiui, apie ypatingus lietuvių kilmės privalumus. Buvo tikima, esą lietuviško kraujo turintis asmuo yra geresnis, gabesnis, kupinas polėkio, doresnis ir darbštesnis. Dar XX a. pabaigoje Włodzimierzas Paźniewskis rašė apie ypatingą „lietuviško kraujo priemaišos“ vertę, tikindamas, kad „iš tikrųjų Mickevičius negalėjo būti kilęs iš Poznanės, o Piłsudskis – iš Krokuvos“. O antai literatūrologas Janas Błońskis 1987 m. rašė: „Lenkų rojus yra Lietuvoje.“ Vien ištrauka, spausdinama „Kultūros baruose“, pranašauja šią knygą tapsiant bestseleriu.
Viena iš Moderniojo meno centro įkūrėjų Danguolė Butkienė sako esanti „prieš elitizmą blogąja šio žodžio prasme“ ir atskleidžia savąją būsimo muziejaus viziją.
Kaip visada laki, intriguojanti, vaizdinga, (auto)ironiška Stasio Eidrigevičiaus esė „Siurrealizmo kvapas“. Dailininko maršrutai iš Varšuvos veda į Berlyną, Bazelį, Maskvą, kur jis vienintelis dailės mugėje atstovavo Lietuvos menui ir kur jam buvo suteiktas Rusijos menų akademijos Garbės nario vardas. Bet kelio skausmas ima it paguldo keleivį į Konstancino ligoninę. Po ilgų procedūrų siunčiamas apžiūrai pas gydytoją. Šis „skaito mano pavardę. Lietuviška. Apima skaudamą kelį, spaudo ir staiga klausia: „Gal man paaiškintumėte, kodėl Lenkijos ir Lietuvos santykiai taip pablogėję?“ Guliu, apstulbintas tokio klausimo. Bet turiu kažką sakyti: „Užaugau kaime tarp barnių. Mano tėvas turėjo lenkų kraujo, o mama – lietuvė. Visą gyvenimą jiedu barėsi, bet kai tėvas mirė, mama prie jo karsto nepaguodžiamai raudojo…“ Daktaras įdėmiai klausosi, patylėjęs sako: „Man dabar aiškiau.“
Alvydas Žickis straipsnyje „Misionierių sodai: Poilsis gamtoje ar vaismedžių sodininkystė?“ teigia: „Siūlymai ant ganėtinai stačių Vilnios slėnio šlaitų įrengti terasas vaismedžiams, daržovėms ir gėlėms prieštarauja tikslingam kraštovaizdžio panaudojimui. Teks pastatyti daugybę gelžbetoninių atraminių sienų, terasose auginamus augalus reikės nuolatos laistyti. Viskas brangiai kainuos, o kokia iš to bus nauda, neaišku. Kasinėjant stačius šlaitus, kyla grėsmė pažeisti jų pusiausvyrą, ir tai sukels nuošliaužas. Niekas negali garantuoti, kad gruntų pasislinkimas nepažeis paslėnyje stovinčių bažnyčios ir vienuolyno pamatų. Konkurso dalyviai, ieškodami idėjų, išnaršė istorinius archyvus, bet neįvertino gamtos sąlygų. Status šlaitas turi savo panaudojimo ribas ir nereikia jų per jėgą plėsti.“
Ar gali būti, kad Lenkijos karalius Vladislovas III, priklausęs lietuvių Jogailaičių dinastijai, nežuvo mūšyje prie Varnos 1444 m.? Maža to – ar galima teigti, kad jis yra Kristupo Kolumbo tėvas? „Ištisus amžius pasaulis manė, kad Kolumbas – susipainiojęs ir pasiklydęs jūreivis, bet, pasirodo, būtent mes visi buvome jo sumaniai suklaidinti“, – teigia Manuelis da Silva Rosa, išleidęs knygą „Kolumbas: niekada nepapasakota istorija“, o Henrikas Skwarczynskis, darydamas interviu su juo, priduria: „Jūsų atskleista Cristóbalo Colóno kilmė ir tikrieji jo motyvai ieškoti Indijos, plaukiant į vakarus, o ne į rytus, prieštarauja tam, ką visi laikėme tiesa. Pripažinti jūsų pateiktą praeities versiją reikštų perrašyti mokyklinius vadovėlius.“
Kad ir kaip būtų, interviu „Kultūros baruose“, pavadintas „Nauja tiesa apie Kolumbą?“ nuteikia manyti, kad verta suabejoti net nepajudinamomis tiesomis, nes po istorijos skraiste dažnai slepiasi prasimanymai…
Dėl šių ir kitų tekstų, išspausdintų „Kultūros baruose“, tikrai verta skubėti į kioskus ir įsigyti naują žurnalo numerį! Patirsite skaitymo malonumą!