H. Kisindžeris taip ir nepasirodė nė viename iš penkiasdešimties apsakymų, pakliuvusių į garsaus Izraelio rašytojo Etgaro Kereto 1994 metų rinkinį „Ilgintis Kisindžerio“ („Baltos lankos“, iš hebrajų kalbos vertė Olga Lempertaitė). Tačiau rinkinio pavadinimas ir autoriaus parinkta fotografija (1994 metų hebrajiško leidinio) pateikia tam tikrų aliuzijų. Viršelyje matome mažą berniuką, verkiantį neįtikėtino didumo ašaromis ir besiilgintį Kisindžerio.
Taip E. Keretas juokiasi. Aš – triušis, kuris iš visų jėgų stengiasi apsimesti žmogumi, sako E. Keretas. Tikriausiai neatsitiktinai lietuviškos apsakymų knygos viršelyje – triušis, cilindras ir toks pat Kisindžerio ilgesys.
Rašytojas sukūrė kelis šimtus apsakymų. Nuo penkiolikos eilučių iki šešių puslapių. Regis, lengvi, paviršutiniški, bet iš tiesų gilūs ir turiningi. Paprasta skaityti, bet lėtai, dėmesingai, atidžiai, galbūt ne kartą – tada ima žaisti detalių ir užuominų sistema, kuri esti kone visuose apsakymuose, kad ir kokie trumpi jie būtų.
Apsakymų medžiaga, ar bent jau didžioji jos dalis – Izraelis. Izraelietiškumas pateikiamas pačiomis ženkliausiomis, deklaratyviausiomis ir klišiškiausiomis apraiškomis. Atributai, ritualai, simboliai nurodo lakonišką ir griežtą jaunos valstybės istoriją. Repatriacijos bangos, užpilančios, plaunančios ir kaskart paplaunančios nacionalinio identiteto pagrindus. Kariuomenė ir griežta, žiauri, kraujo pritvinkusi kasdienybė. Neapykanta ir įniršis, palestiniečiai ir izraeliečiai. Terorizmas, raketos, bombos, alus, merginos, duona ir „užsimiršimo žolelė“.
Miniatiūrose, kurias galima priskirti „Izraelio–Palestinos“ ciklui, rašytojas dažnai taiko vaidmenų sukeitimo principą. „Okupantai“ ir „okupuotieji“ sukeičiami vietomis. Taip dar labiau išryškėja situacijos beviltiškumas, uždarumas, neišsprendžiamumas („Pakeltas saugiklis“). Vis dėlto E. Kereto negalima vadinti buities ar buitiniu rašytoju. Jo tekstai – abejotina ir apgaulinga Izraelio gyvenimo enciklopedija. Galbūt kur kas labiau pagrįstas požiūris, kad E. Keretas išryškina ir išreiškia savo kartos, gimusios po Šešių dienų karo (jiems šiandien yra per trisdešimt), santykį su izraelietiškos būties formomis.
Gyvenimas, kokį vaizduoja E. Keretas, primena balionėlį, kamuoliuką ar tiesiog polietileninį maišelį vėjyje. Jis bet kurią akimirką gali pakilti, vėtra gali griebti ir šveisti jį į viršų, į fantasmagorijos sferas. Tik silpnas siūlelis garantuoja sąryšį tarp literatūrinės ir ją inspiravusios gyvenimiškos situacijos.
Šioje vietoje mes galime prieiti prie E. Kereto metodo ar metodų, kurių niekaip negalima vadinti originaliais. Tai visiems įprasti, ypač šiuolaikinėje Vakarų ir rusų literatūroje, absurdas, groteskas, juodasis humoras su žiaurumo obertonais ir prieskoniais.
Kasdienybės elementai perkeliami į kreivųjų veidrodžių kambarius. Ten jie pavirsta keistais padarėliais ir žvelgia į mus nuo baimės, siaubo ar juoko kambario sienų.
Be abejo, nereikia užmiršti E. Kereto minimalizmo. Apsakymų glaustumas sukuria naują meninę kokybę, ypatingą raiškos efektą, panašų į fokusininko ar kerėtojo triukus. Tokiu būdu minties ir prasmės sutinimas, patinimas, ištinimas, antsvoris spaudžia kiekvieną apsakymo žodį. Manyčiau, sako E. Keretas, kad neegzistuoja gera ar prasta kalba.
„Nepakanka apsiriboti tik normatyviniu ivritu, mat kalba turi būti leksinis instrumentas. Mano didžiulis troškimas – sudaryti frazeologines struktūras, kurios galėtų būti skirtingai interpretuojamos ir podraug kiekviename variante glūdėtų tiesos momentas.“
E. Kereto žodynas – pabrėžtinai kasdieniški, pilni žargono ir amerikanizmų pokalbiai. Bet iš tokios sunešiotos kalbinės medžiagos išauga prasmingos, dažnai beribės konstrukcijos, primenančios Mauritso Escherio grafiką. Čia charakteringas judėjimas nuo pirmųjų frazių, apibūdinančių ir apibrėžiančių žinomas, paprastas gyvenimiškas situacijas, prie verdančios burleskos ir makabriškų hiperbolių sprogimo.
„Čia ne šiaip bet kas gatvėje tau pasakoja, kad jam liūdna. Čia mano brolis, ir jis nori nusižudyti. Ir nusprendžia tai atskleisti būtent man. Nes mane jis myli labiausiai, o aš jį, bet tai nežmoniškai sunku. Aš ir mano jaunesnysis brolis stovime kartu Šenkino skvere, ir mano šuo Hendriksas iš visų jėgų tempia pavadėlį, bandydamas įkąsti į veidą kažkokiam vaikeliui su kombinezonu. Aš viena ranka grumiuosi su Hendriksu, o kita rausiuosi kišenėse žiebtuvėlio. [...] Kombinezono motina spiegia. Vaiko tylėjimas kelia nerimą. Aš iš visų jėgų spiriu Hendriksui, bet jam nė motais. Mano brolis randa žolėje geležinį strypą ir paleidžia jį šuniui į galvą. Pasigirsta koktus skilimo garsas, ir Hendriksas susmunka. Motina žviegia. Hendriksas nukando jos vaikui visą nosį. O dabar šuo negyvas. Mano brolis jį užmušė. O dabar ir pats nori nusižudyti, nes jaučiasi siaubingai pažemintas, kad jo draugė išėjo pas gaisrininką.“ („Mano brolis sielvartauja“)
Vis dėlto autorius rašo ir visai kitokio sukirpimo istorijas. Tokias, kuriose izraelietiškumo (ar lietuviškumo) substratas kasdienybėje neegzistuoja. Apsakymai parašyti be jokių nuorodų į autoriaus ar herojų pilietybę ar įvykių vietą, tai gali būti ir Brazilija, ir Tibetas. E. Keretas ne tik Izraelio rašytojas, jis tiesiog rašytojas.
Vienatvė, abipusis kurtumas, autentiško bendravimo stoka, mėginimai išvengti vienišumo – nuolatiniai E. Kereto apsakymų palydovai. Jie pasirodo skirtinguose registruose. Apsakymų herojai, bent jau didžioji jų dalis – bendraamžių ir bendraklasių skriaudžiami berniukai. Nesusipratę, patyrę pirmosios meilės išgyvenimus jaunuoliai. Nuolat save analizuojantys, klydinėjantys ar kliedinėjantys, nepasitikintys, tvirtos gyvenimiškos pozicijos ieškantys jauni vyrai. Jau spėję pavargti vidutinio amžiaus vyriškiai. Ir, žinoma, moterys, merginos, mergelės, mergaitės. Vienatvė virsta egzistavimo, egzistencijos konstanta, o mėginimai tai peržengti – svarbiausia žmogiškumo pastanga, siekiu, siekiamybe. Ar tik nepersistengia, nepersūdo autorius? O gal atiduoda duoklę pabodusiai egzistencializmo madai?
Kodėl E. Keretas lyg fokusininkas vis kemša, grūda, bruka į savo mažąją apsakymo formą, į miniatiūrą, tarsi į cilindrą, gana tradicinę visuomeninę ir psichologinę problematiką? Kodėl nuolat tikrovę vaizduoja per grotesko prizmę? Galima giliamintiškai, pagarbiai atsakyti, kad šitaip autorius labiau, ryškiau, koncentruočiau išreiškia tikrąją reiškinių esmę, nudreskia ją dengiančias įpročio lupenas, luobeles ir lupenas. Griebia už nosies ir bado skaitytoją ja bei kitais jutimo organais į žiaurias, šokiruojančias būties tiesas, tieseles, atvertėles. Yra paprastesnis paaiškinimas? Galima ieškoti E. Kereto apsakymuose filosofijos gelmių, gelmučių, gelmutėlių arba misticizmo, solipsizmo, atverčių, išminčių, kačių, kelmučių? Galbūt nereikia rimtai žiūrėti į visas kafkiškąsias išmintybes ir kvailybes. Jas E. Keretas iškabina, išdžiausto ant savo teksto eilučių lyg natas penklinėje. Prievarta, vienatvė, santykių stoka, prasmės praradimas iš tiesų steigia E. Kereto prozos armatūrinį karkasą. Bet ar nebūtų klaidinga priimti tai visiškai rimtai?
Pasak E. Kereto, fokusininkas žino būtent tai, kaip reikia apgauti publiką ir kas išlįs iš kepurės. Burtininkas nežino. Iš kepurės, cilindro gali išlįsti bet kas, ir tas, ir anas, ir kažin kas. O E. Keretas? Jis ir fokusininkas, ir burtininkas, ir kerėtojas. Jį išduoda ne tik rašymo stilius, bet ir pavardė, sakytume, visai lietuviška ir visiems suprantama. Ką hebrajiškai reiškia „keret“, ne taip jau svarbu, tačiau lietuviška etimologija mums akivaizdi. „Keret“ iš tiesų reiškia „kerėt“, „kerėti“, tik kažkas neuždėjo ant „e“ taško. O „kerėt“ ir „kerėti“ reiškia: 1. plačiai augti, šakotis, keroti; 2. burti;. 3. žavėti. Vadinasi, E. Keretas yra „kerėtojas“, tas kas keri, buria, žavi. (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas) Kerėtojo užduotis – pradžiuginti publiką, nutraukti rimtumo, rimtybės, dramatiškumo kaukes, kurias literatūra ar rašytojai kartkarčiais užsideda, užsimauna ir užsimiršta. Pasak E. Kereto, „Izraelio rašytojai kenčia nuo hipertrofuoto atsakomybės jausmo, jie vaizduoja gyvenimą tokį, koks pateikiamas parlamento ataskaitose. Jie nerašo apie paprastus žmones, kurie žiovaudami ir kasydamiesi nugarą slampinėja po namus, o vaizduoja herojus, kuriančius nacionalinę istoriją“. Netgi pats žodis „rašytojas“ atrodo perdėm pretenzingas, o pasak E. Kereto – tai ne gydytojas.
Rašytojui malonu minkyti kasdienybės molį vaizduotės pirštais, papildyti ją savo fantazijos savybėmis ir bruožais. Juk rašymas – laisvės būsena, čia myli tai, ką myli, nemyli to, ko nemyli, bijai to, ko bijai – ir kalbi apie tai tiesiai. Viename interviu E. Keretas pateikia tokį rašymo kaip laisvės pavyzdį: „Štai sėdime restorane ir kalbamės. Aš noriu duoti vėjui ar padavėjui į snukį ir pabučiuoti merginą, sėdinčią prie gretimo staliuko. Arba duoti į snukį prie gretimo staliuko sėdinčiai merginai ir pabučiuoti vaikiną, kuris atnešė kavos. Nieko tokio panašaus gyvenime aš nedarau, o štai kai rašau apsakymą, gaunu teisę pasiklausti: ko gi aš noriu?“
Kad ir kiek kartų sakytume žodį ,,chalva, chalva, chalva“ – burnoje saldu nepasidarys. Todėl visada geriau, smagiau skaityti pačius kūrinius ir valgyti chalvą nei kažkokius kažkieno tarsi komentarus apie chalvą ar riešuto ir saulėgrąžos tyrinėjimus.