Baigęs Londono universitetą, C. Igguldenas septynerius metus dėstė anglų kalbą, paskui atsidėjo rašytojo darbui.
Lietuvoje šis autorius pirmiausia išgarsėjo knyga „Pavojinga knyga berniukams“ („Tyto alba“, 2008). Šią knygą, kuri panaši į žinyną paaugliams visiems gyvenimo atvejams, Connas Igguldenas parašė kartu su broliu Halu. Knyga Didžiojoje Britanijoje sukėlė tikrą furorą: per mėnesį buvo parduota daugiau kaip pusė milijono egzempliorių.
Conną Igguldeną labiausiai išgarsino du istorinių romanų ciklai - „Imperatorius“ apie Julijų Cezarį ir „Užkariautojas“ – apie Čingischaną. Lietuviškai pirmoji ciklo apie Čingischaną knyga „Tyrų vilkas“ pasirodė 2010-aisiais („Tyto alba“), o ką tik išleistas antrasis romanas – „Lanko viešpačiai“ – tęsia pasakojimą apie Mongolijos stepių siaubą.
Knygoje papasakota istorija – žiauri ir kruvina, kaip ir jos pagrindinis herojus. Mūšiais ir grasinimais suvienijęs mongolų gentis Čingis su savo broliais patraukia į žygį prieš didžiuosius kinų miestus. Jis keliauja per Gobio dykumą įveikti galingos ir paslaptingos Si Sia karalystės. Už Didžiosios kinų sienos Dzinų imperija – viliojanti ir grėsminga, bet Čingio vadovaujami mongolai žiaurumu, gudrumu ir klasta įveikia priešus.
„Istorija pilna nuostabiausių siužetų“ – interviu teigia Connas Igguldenas. Be to, pasakoja, kokios knygos pakeitė jo gyvenimą, kiek kartų perskaito savo rankraščius ir kokius užkandžius mėgsta rašydamas knygas.
- Kodėl savo puikiems romanams renkatės siužetus iš istorijos?
- Mano mama buvo istorijos mokytoja, iš jos išgirdau daugybę pasakojimų: pavyzdžiui, kad Karolis I savo egzekucijos rytą dėvėjo dvejus marškinius, kad niekas nepamatytų jo drebančio iš baimės, nepamanytų, kad jis bijo. Nuo vaikystės iš mamos girdėjau vaizduotę užvaldančias istorijų, šiurpius pasakojimus apie egzekucijas. Mama iki šiol deklamuoja eilėraščius, mėgsta knygas. Jei ne jos istorijos, vargu ar būčiau pradėjęs rašyti. O kad ir pats pasigavau istorijų pasakojimo virusą turbūt „kaltas“ vienišumo jausmas.
- Vienas garsiausių jūsų romanų ciklų yra apie Čingischaną. Kaip nusprendžiate, apie ką bus naujoji knyga?
- Istorijoje ieškoti įdomių siužetų yra vienas didžiausių malonumų rašant romanus: pavyzdžiui, Čingischano, jo sūnų ir anūkų iškilimas – neprilygstama istorija. Jei atsižvelgsite į tai, kad jaunąjį Temudžiną (tikrasis Čingischano vardas) gentis išdavė ir paliko mirti dykoje stepėje, o jo anūkas Chu Bilajus jau buvo suvienytos Kinijos imperatorius, suprasite, kad tai verta romano, ir ne vieno.
Prieš pradėdamas rašyti romaną, susirandu kuo daugiau knygų ta tema, pageidautina, kuo senesnių. Surinkęs informaciją, aplankau rūpimas vietas – pavyzdžiui, Mongolijoje man teko jodinėti, o tai buvo nemenkas iššūkis, mat spaudė 20 laipsnių šaltis. Bet buvo verta: neapsilankęs ten, nebūčiau galėjęs aprašyti mongolų gerų palapinių ir dažytų avių kaulų, kurie vaikams atstoja žaislus. Kartais rankose verčiau palaikyti tikrą lanką, o ne jo piešinuką.
- Kiek knygoje apie Čingischaną išmonės, o kiek tikrų faktų?
- Savo romanus apie Čingischaną pavadinčiau negrožinės ir grožinės literatūros mišiniu. Didžiausias džiaugsmas rašant tokias knygas tas, kad iš karto turite knygos griaučius – istorinius faktus, skirtingai nei rašant grynai grožinį kūrinį, kai reikia sugalvoti įvykius, o čia jūs juos jau turite. Nėra geresnių istorijų už tikrus įvykius.
Apie Čingischaną priimta manyti, kad jis buvo žiaurus ir negailestingas – tik tiek. Bet iš tiesų jo gyvenimas – tai ir istorija apie išgyvenimą.
Tai klasikinė istoriją apie berniuką, anksti netekusį tėvo. Gyvenimas ir kova už išlikimą daro jį vis tvirtesnį, bet kartu ir žiauresnį. Čingischano sūnus Ugedėjus taip pat buvo chanas, o anūkas Chu Bilajus nukariavo Kiniją ir tapo jos imperatoriumi. Tai nuostabi istorija – būti paliktam mirti tyruose, išgyventi ir tapti valdovu, kurio anūkas taps galingiausiu pasaulio žmogumi.
- Kokią knygą vaikystėje mėgote labiausiai?
- Frances Hodginson Burnett „Paslaptingą sodą“. Vaikystėje labai norėjau suprasti paukščius ir gyvūnus. Norėjau, kad pasaulyje – arba bent jau manyje – egzistuotų tikra magija. „Paslaptingo sodo“ veikėjas Dikonas jaučia ypatingą ryšį su gyvūnais, todėl, pamenu, jam pavydėjau. Taip pat kažkodėl įsivaizdavau, kad jis, kaip ir aš, turėjo būti amžinai murzinas.
- Ar tėvų namuose buvo knygų?
- Sausakimša. Pusryčiaudavau su „Adrianu Moulu“, parėmęs knygą skrebučių lėkšte. Skaitydavau vonioje, medžiuose, kartais net ant stogo. Virš brolio lovos buvo kelios lentynos, smarkiai įlinkusios nuo knygų svorio. Garbės žodis, buvau įsitikinęs, kad vieną dieną jos užvirs jam ant galvos ir užmuš.
- Kai pradėjote rašyti, kas skatino?
- Pradėjau nuo fantastinių romanų – mėgavausi nežabotu vaizduotės polėkiu. Tai buvo kaip narkotikas – pasaulis, kuriam troškau priklausyti. Sunku apibūdinti nuostabų jausmą, kai žodžiai patys ateina į galvą. Rašyti romanus pradėjau trylikos. Vis dėlto jie turėjo trūkumų – anot leidėjų, tai buvo visiškas šlamštas, bet nepasidaviau, kantriai kūriau ir tobulėjau.
Dabar būna tokių akimirkų, kai smarkiai plakančia širdimi garsiai perskaitau skyrių ir pajuntu, kad parašiau gerai. Tai nėra geriau už seksą (dėkui Dievui), bet apima panašus jausmas, kaip prisidegus pirmą rytinę cigaretę, tik nepalyginamai geresnis.
- Kaip atrodo Jūsų rašymo procesas?
- Per dieną parašau apie tūkstantį žodžių, kitą dieną pirmiausia peržiūriu vakarykštį tekstą ir jį patobulinu. Rašydamas knygą kiekvieną gabaliuką perskaitau turbūt tūkstančius kartų.
- Dirbdamas praleidžiate daug laiko vienas...
- Bet likusį laiką leidžiu su šeima, draugais, šunimi – tiesiog gyvenu. Kartais man reikia pabūti vienam, kad neprarasčiau sveiko proto, bet paskui, kaip ir daugelis, traukiu į alinę.
- Kokių gerų patarimų išgirdote pradėjęs rašyti?
- „Teisingai pasirink veikėjus, ir siužetas išsirutulios pats.“ Man patinka amerikiečių mokslinės fantastikos knygų kūrėjo Roberto A. Heinleino patarimas žmonėms, norintiems tapti rašytojais: „Skaitykite, rašykite ir siųskite savo kūrinius pasauliui“.
- Kaip manote, kokia Jūsų sėkmės paslaptis?
- Nesvarbu, ką skaitytum – sudėtingą, sunkiai įveikiamą tekstą ar kūrinį, priverčiantį smarkiau plakti širdį, – visos knygos kalba apie tą patį: žmonės rūpinasi vieni kitais. Karvės to nedaro. Vilkai taip pat. O mums, žmonėms, tai svarbu. Tai supratęs, gali rašyti apie bet ką.
- Ar yra knyga, pakeitusi jūsų gyvenimą?
- Davido Gemmellio „Legend“. Perskaičiau ją keturiolikos ir nuo tada ėmiau domėtis istoriniais romanais. Po metų parašiau pirmąją knygą.
- Ką patartumėt pradedantiesiems rašytojams?
- Liaukitės man rašę elektroninius laiškus...
- Ar rašote dienoraštį?
- Paauglystėje rašiau ne vienus metus, bet paskui sudeginau. Dabar gailiuosi. Gal kada nors vėl pradėsiu rašyti.
- Kokius užkandžius mėgstate rašydamas?
- Kavą ir sumuštinius su saliamiu.
- Šalia ko norėtumėte sėdėti per kviestinius pietus?
- Šalia Jeremy Clarksono (žinomas britų žurnalistas, rašytojas, BBC laidos „Aukščiausia pavara“ vedėjas – red.). Kartą buvau su juo susitikęs, bet nesumojau, ką pasakyti.
- Į kokį literatūros personažą esate panašus?
- Į Horacijų Hornblouerį (rašytojo C. S. Foresterio knygų ciklas apie jūrininką Horacijų Hornblouerį; pirmoji ciklo knyga – „Mičmanas Hornbloueris“, Tyto alba, 2010, serija „Nuotykių vėjas“ – red.). Juk abejonės ir klausimai – mano nuolatinė būsena.
- Jūsų mėgstamiausia vieta yra...
- Pen y Fanas – aukščiausias kalnas Brekon Bykonso nacionaliniame parke.
- Keisčiausia vieta, kurioje užklupo įkvėpimas.
- Mongolijos užkampis, kuriame lankiausi ieškodamas medžiagos apie Čingishchaną. Ten gyvenau pas vietinius gyventojus, jodinėdavau per sniegą.
- Kokį romaną duotumėte skaityti vaikams, norėdamas supažindinti juos su knygų pasauliu?
- „The Twits“. Roaldas Dahlis buvo kur kas protingesnis, nei daugelis manė.
- Ką reiškia būti rašytoju?
- Tai reiškia, kad esi istorijų pasakotojas. Pritariu George’ui Orwellui, kad rašyti – tai bendrauti, o ne demonstruoti, koks esi protingas.