Gintaro Bleizgio eilėraščių rinkinio „Sodas“ sandaros ypatumus lemia trijų poetinių ciklų pynės: biblinių motyvų (Jonos atgailos), lietaus fantazijų ir prisiminimų apie motiną.
Tai gyvenimo tikrumu, poetinės kalbos natūralumu, saikinga iškalba pasižymintys eilėraščiai.
Pasak Aido Marčėno, „ekspresionistiniuose eilėraščiuose egzistencinis nerimas sumišęs su metafiziniu ilgesiu. Sumišęs čia – šakninis žodis. Sumišęs iki pamišimo.
Gintaro Bleizgio „Sodas“, supintas iš spindulių ir šešėlių, pilnas tiek šviesos, tiek ūksmingos gyvybės, plyti natūralios, nenumelioruotos poezijos teritorijose“.
Naujame rinkinyje toliau einama dievoieškos, pasitikėjimo būtimi, apmąstymų apie išsivadavimą, išsilaisvinimą keliu, prasidėjusiu nuo eilėraščių rinkinio „Jonas krikštytojas“ (2010), kuriuo G. Bleizgio kūryboje melancholiška savistaba ir emociniai impulsai užleido vietą realybės dvelksmui.