Garbingiausia šalies poetinė premija E. Ališankai skirta už pernai pasirodžiusį jo eilėraščių rinkinį „Jeigu“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Visai neseniai Lietuvos knygynų lentynas pasiekė ir E. Ališankos esė knyga „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ („Tyto alba“). Naujasis „Poezijos pavasario“ laureatas E. Ališanka atsakė į lrytas.lt klausimus.
– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Pradėjau rašyti dar tamsiaisiais ikiinternetiniais laikais, kai Žodis buvo pas Žmogų, ir to žodžio daug kas bijojo, o aš buvau jį įsimylėjęs. Žodžio aukso amžiaus laikais, kurių nedaug kas ir beprisimena, labai labai seniai, ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per jauną barzdą varvėjo, burnoj neturėjau. Tad iki šiol vis ką nors parašau, vis tikiuosi gero gėrimo skonį burnoje pajusti.
– Kaip jūs, kaip rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje? Ką šiais laikais reiškia būti rašytoju?
– Ačiū, jaučiuosi gerai. Turiu omeny sangrąžinę veiksmažodžio formą, t. y. jaučiu save gerai, nė viena kūno dalis nėra galutinai užtirpusi, rankų ir kojų pirštai lankstosi, jeigu iškiltų reikalas, visai nesunkiai suriesčiau net trijų pirštų kombinaciją.
Šiuolaikinei visuomenei tik atrodo, kad ji yra šiuolaikinė, viską lemia atskaitos taškas. Pavadinčiau šiuos laikus Žodžio geležies ar net akmens amžiumi – ir nebūčiau visai neteisus.
Būti rašytoju šiais laikais reiškia ir daug, ir mažai. Daug, nes rašytojas neturi teisės verkšlenti kartu su visa tauta Apokalipsės akivaizdoje, taigi, lyg ir yra atsidūręs už įstatymo ribų. Mažai, nes, anot sociologinių apklausų, daugiau kaip pusė tautos knygų apskritai neskaito. Tad koks rašytojas be skaitytojų? Toks, koks jis man labiausiai ir patinka.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Didžiuojuosi? Staiga dingtelėjo, kad seniai nesu tokio jausmo patyręs, o ilgiau pagalvojęs sakyčiau, kad šis žodis man apskritai yra tik žodis, tik kelių skiemenų kombinacija, be aiškesnio turinio.
Kažkaip dar įsivaizduoju, kad amerikonas gali didžiuotis tuo, kad jis yra amerikonas. Gal dar motina gali didžiuotis savo vaikais. Didžiuotis savo kūriniais? Užbaigus kūrinį ateina palengvėjimas, kad atlikta tai, kas turėjo būti atlikta. Ar tikrai tai turėjo būti atlikta? Pagrindinis klausimas rašytojui, į kurį jis atsakinėja visą gyvenimą.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?
– Per kelias dešimtis metų apaugau įvairiais įpročiais, vieno atsikratau, žiūrėk, jau kitas prikibo. Su rašymo įpročiais kol kas neblogai sekas kovoti. Galiu net ir nerašyti, kartais visai gerai jaučiuosi būdamas laisvas nuo rašymo.
Per daugelį metų išpaikau, rašymui man reikia didesnio komforto. Kitaip sakant, tylos ir vienatvės. Anksčiau eilėraštį parašydavau po keisčiausių darbų dienos. Dabar rašymui renkuosi rytines valandas, kurios gali peraugti ir į visos dienos maratoną – nelygu sumanymas ir kūrinio pageidavimai rašytojui.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Kuriam po mirties ant paminklo būtų iškaltas vonegutiškas užrašas „Jis stengėsi".
– Kas yra gera knyga?
– Kadaise vienas protingas žmogus pasakė: „Sakome: geras žmogus, kai neturime ko daugiau pasakyti apie tą žmogų". Nuo to karto kiekvienąsyk suklūstu išgirdęs frazę „geras žmogus". Nieko nepapjovė, niekam nedavė į snukį, buvo nematomas, toks drungnas bibline prasme. Nenorėčiau būti geras žmogus.
Gera knyga? Ar tai ta, kuri niekam neužkliuvo? Man patinka knygos, kurios užkliūva, kurios provokuoja, erzina, šaiposi, juokiasi, gal net ir keikiasi. Po kuriomis galėtum padėti savo parašą – deja, rašytojo egocentrizmo gelmės sunkiai išmatuojamos. Arba tos knygos, kurias norėtum perrašyti. Nedaug patraukiančių knygų, jų reikia ieškoti, kasmet vis smulkesnius gintarėlius išmeta Literatūros jūra. Gal čia tik man taip atrodo.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Daug jų buvę per netrumpą gyvenimą, visų neišvardinsi. Ir reikalo nėra – su vienais pabūni kartu, su kitais, ir toliau trauki kaip Ahasferas savais keliais. Iš paskutiniojo meto paminėčiau gal porą – Giedrą Radvilavičiūtę ir Sigitą Parulskį. Turiu omeny ne rašytojus, o literatūrinius personažus. Vienas – miegantis prie sienos, kitas – prieš mirtį svajojantis apie kažką švelnaus.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Gal baronas Miunchauzenas? Irgi turintis bajoriško kraujo, irgi apsimelavęs iki ausų, irgi su kasele. Už kurios sėkmingai ištraukė save iš liūno su visu žirgu. Ir aš visą gyvenimą tą darau, nesakyčiau, kad taip pat sėkmingai, bet galiu pagirti save už pastangas.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Dažniau sakau – ačiū Dievui, ši knyga jau parašyta, man nebereikia sukti galvos. Norėčiau parašyti nebent „Odisėją".
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Kad jau ir nebeatsimenu, paskutiniu metu tik verkiu skaitydamas knygas. Esu tikras lietuvis iš Vilniaus. Aha, prisiminiau, kažkaip panašiai vadinasi viena Herkaus Kunčiaus knyga. Pralinksmino, bet kad būčiau garsiai juokęsis – neprisimenu.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Šalia lovos Vilniuje guli televizoriaus pultelis. Kiek geresnė situacija kaimo sodyboje – ten šalia lovos ant tėvo sumeistruoto stalelio guli Georgijaus Gospodinovo „Natūralus romanas". Ir šiaip pastebiu, kad kaime viskas yra natūraliau.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Išgirdęs žodį „dešimt" pradedu sloguoti (plg. „sloga“, „slogus“), tarsi pavasarinės šienligės užkluptas. Egzaminų dešimtukai, šokių ir dainų dešimtukai, dešimtukai už šokius ir dainas, dabar jau ir knygų dešimtukai. Jau net kai kurie rašytojai pradeda įsivaizduoti literatūrą kaip olimpinį bėgimo takelį. Nuspausk, Viešpatie, chronometrą...
Didžiausią įspūdį man paliko dešimt mano paties parašytų knygų. Tūlas literatūrologas pasakytų, kad bibliografijoj randa tik devynias. Ta dešimtoji neparašytoji ir yra pati įspūdingiausia.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Klausimu į klausimą: Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su Penktadieniu, kuris neskaitė „Robinzono Kruzo"?
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Tai jokia naujiena, visos knygos šiandien jau turi elektroninį pavidalą. Tik laiko klausimas, kada jos atsidurs virtualioje erdvėje. Ir piniginis klausimas – kas jas pirks visuotinėje hakerių epochoje.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Rašau dešimtą knygą, kuri pateks į visus įmanomus dešimtukus. Apie ką – komercinė paslaptis. Tiesą sakant, jeigu žinočiau, apie ką ji – ji jau būtų parašyta.
Pagrindiniai biografijos faktai
* E. Ališanka gimė 1960 m. vasario 22 d. Barnaule (Rusija). Tėvai tremtiniai. Nuo 1962 gyvena Vilniuje, baigė Vilniaus universitetą. Dirbo Istorijos, Kultūros ir meno institutuose, Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoju, nuo 2003 m. žurnalo „Vilnius" redaktorius.
* Išleido eilėraščių rinkinius:
„Lygiadienis“ (1991), „Peleno miestas“ (1995), „Dievakaulis“ (1999), „Iš neparašytų istorijų“ (2002), „Exemplum“ (2006), „Jeigu“ (2011). Taip pat eseistinių tekstų knygas „Vaizdijantis žmogus“ (1998), „Dioniso sugrįžimas“ (2001), „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ (2012). * Išvertė J. Rothenbergo, W. Szymborskos, Z. Herberto, K. Sh. Keyso, A. Debeljako ir kt. poezijos, rengė almanachą „Miestelėnai“ (1992, 1995, 1999).
* Pelnė Zigmo Gėlės premiją (1992), Kultūros ministerijos premija už eseistiką (2001), Rašytojų sąjungos premiją už poezijos vertimus (2002), „Poezijos pavasario“ premiją (2012).