– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Seniai, labai seniai, ir dėl to labai atsiprašau visų skaitytojų, kurie jau gerus tris dešimtmečius turi pakęsti mano rašliavą. O kodėl – atsakyti į šį klausimą būtų tas pats, kaip atsakyti, kokia yra gyvenimo prasmė. Žodžiu, metafizika... Be to, klausime „Kodėl pradėjote rašyti“ slypi ir užslėptas priekaištas, ir man dėl to gėda, nes žinau, kad pasiteisinimų iš tiesų sunku rasti.
– Kaip jūs, kaip rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje? Ką šiais laikais reiškia būti rašytoju?
– Nelabai ką reiškia, nes rašyti moka visi. ( Ar bent mano mokantys.) Ir tų rašytojų tiek daug, kad jau reiktų klasifikuoti juos kaip rūšį į smulkesnius porūšius: kulinarinius, memuarinius, egzistencinius, egzaltacinius ir t. t. Ir apibūdinti kiekvieno porūšio savybes, populiaciją ir sugebėjimą prisitaikyti, poveikį aplinkai ir galimas transformacijas.
- O kaip jaučiuosi šiuolaikinėje visuomenėje?
- Neseniai gavau autorinius savo knygos egzempliorius iš spaustuvės – ant pako buvo užrašyta vienos televizijos laidų vedėjos pavardė (nuo maniškės skiriasi trimis raidėmis, vardas tas pats). Pasijutau esanti reikšminga. (R. Šerelytė kalba apie Renatą Šakalytę – aut.)
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– O, tai turbūt būtų eilėraštis „Ravėtoja“. Ne tuo, kad jame yra nelabai tinkančių lyrikai žodžių, bet potekste. Bet vis tiek skaityti jo per „Poezijos pavasarį“ nesiryžčiau. Tai eilėraštis sau, savo chtoninei prigimčiai.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?
– Yra toks skirstymas – vyturiai ir pelėdos, tai man tiktų nebent kažkoks hibridas, pelėdinis vyturys. Nei anksti keltis mėgstu, nei dirbti naktimis. Geriausias laikas darbui – nuo devynių iki dvyliktos ryto. Ir pageidautina kuo gilesnė tyla, kurioje nėra jokių pašalinių dirgiklių. Kad girdėtumei tai, ko išgirsti neįmanoma.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Mano dukra „Krakatukus kosmose“ perskaitė vienu atsikvėpimu, per dieną, neatsitraukdama. Turėkime omeny, kad ji paauglė, keturiolikos metų, įsimylėjusi S.Mayers veikėjus ir tikra kompiuterio fanatikė. Man tiesiog trūksta žodžių. Manyčiau, kad idealas yra ji.
– Kas yra gera knyga?
– Bijau plytos storumo romanų. Jie labai garsiai krenta iš rankų, kai skaitydama užmingu. Todėl gera knyga neturi būti stora.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Hermano Melville'io Bartlbis. Charleso Dickenso Oliveris Tvistas. Ir Axelio Munthe's veikėjas, gyvūnų mylėtojas, kuris į rojų ėjo su šunimi, tuo sukeldamas didelį Senojo Testamento pranašų – Mozės ir Habakuko – pasipiktinimą.
Dar reikėtų paminėti mėgstamus vaikų literatūros personažus: brolius Liūtaširdžius, Narnijos liūtą, trolius Mumius ir daugelį kitų.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Man atrodo, kad labiausiai į mane panaši yra mano „Krakatukų“ Buntė Esmeralda. Nes jos charakteris toks gyvas, kad negali būti išgalvotas. Tik aš nedrįstu taip tiesiai šviesiai sakyti visko, ką pasako ji.
Šiaip man dar patinka Lewiso Carrollo Češyro katinas. Dėl šypsenos, kuri ištirpsta ore.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Tokia mintis man niekada nekildavo. Juk kalbėtume apie plagiatą. O perskaičius puikią knygą svarbiausias yra sielos bendrystės su autoriumi jausmas, o ne noras kopijuoti.
Tiesą pasakius, juk mes nieko nauja ir neišrandame. Tiesiog dalijamės tomis pačiomis temomis, ir labai naivu būtų manyti, kad esi unikalus ir nepakartojamas. Skiriamės nebent klausa – tuo, ką suvokiame, ką išgirstame žodžiuose, jų skambesyje, jų potekstėje.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Dažniausiai juokiuosi per televizijos žinias. Deja, knygos kolei kas tokio malonumo negali suteikti. Bet juk labai neblogai yra ir paverkti. Juk juokas ir liūdesys tokie artimi.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
Ne guli, o stovi, kaip viduramžių pilies bokšteliai. Tuoj išvardinsiu. Vladimiro Nabokovo „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“, Aido Marčėno „Būtieji kartiniai“, Silvos Grošovos „ Moteris prie vairo“, C.S. Lewiso „Apstulbintas džiaugsmo“, Richardo Mathesono „Aš esu legenda“, Šventasis raštas, Viktoro Franklio „Žmogus prasmės akivaizdoje“, Stepheno Hawkingo „Didysis projektas“, Jokūbo Voraginiečio „Aukso legenda, arba Šventųjų skaitiniai“ (du tomai), Lauros Sintijos Černiauskaitės „Medaus mėnuo“, Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, Stepheno Kingo „Rūkas“, Mario Putnino „Laukiniai pyragai“ , Czeslawo Miloszo „Rinktiniai eilėraščiai“. Visų nevardinsiu dėl vietos taupumo.
Pavasarinio tvarkymosi metu šitie bokšteliai ras savo vietą lentynose, kaip ir dera padorioms knygoms.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
Remigijus Vilkaitis, siųsdamas skaityti senų knygų, buvo visiškai teisus, nors tuo ir nusipelnė leidėjų rūstybę. Kažin ar atsirastų kokia iš naujųjų knygų, kuri galėtų „perspjauti“ Edgaro Allano Poe „Raudonosios mirties kaukę“ ar G.K.Chestertono „Tėvą Brauną“ bei jo puikias esė ir „Ortodoksiją“. Charleso.Dickenso „Oliverį Tvistą“. Stanislawo Lemo „Soliarį“ ir „Nenugalimąjį“, Henry Cuttnerio „Pragaištingą laivą“, Harry'o Harrisono „Vikingą Kolumbą“. Kurto Vonneguto „Skerdyklą Nr. 5“ ir „Čempionų pusryčius“. Johno Miltono „Prarastą rojų“. Berods, jau išvardinau dešimt? Bet galėčiau pridėti ir dar tiek, ir dar.
O iš naujųjų atradimų paminėčiau nuostabiąją C.S.Lewiso „Kosminę trilogiją“ – „Toli nuo tylinčios planetos“, „Perelandra“, „Klaikioji galybė“. Ir, be abejo, „Kipšo laiškus“. Mėgstu visas šio autoriaus knygas.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Galima kalbėtis apie daržovių auginimą ir šunis, apie daugelį dalykų. Jeigu tik žmogus nedaro iš savo neskaitymo kažkokios pozos, galima apie viską šnekėtis. Man baisiau būtų šnekėtis su paviršutiniškai ir labai daug visko prisiskaičiusiu žmogumi.
Jis, ko gero, kalbėtų vienas, ir man beliktų tik klausytis. Klausytis mėgstu, bet ir tokiu atveju reikalingas ryšys: kalbančiojo ir klausančiojo. Dabar toks ryšys smarkiai pažeistas. Nebūtinai kalbantis apie knygas – ir apie kitus dalykus.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Nieko nemanau. Man tiesiog patinka popierinės knygos, ir tiek.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Tai paslaptis, kurią turi žinoti tik vienas žmogus. Antra vertus, kai imi pasakoti apie tai, ko esi nepadaręs, būna, kad ir nepadarai. Užtat nieko ir nesakysiu.
Pagrindiniai biografijos faktai
* R. Šerelytė gimė 1970 05 11 Šimonyse, Kupiškio raj. 1988 m. baigė Šimonių vidurinę mokyklą. Metus dirbo mokyklos bibliotekoje. 1994 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo vaikų žurnale „Žvaigždutė“, kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“, žurnale „Jaunimo gretos“.
* Debiutavo 1986 m. – žurnale „Moksleivis“ buvo išspausdinti jos eilėraščiai. Pirmasis novelių rinkinys „Žuvies darinėjimas“ pasirodė 1995 m. Dar išleido kelis novelių rinkinius, nuotykinių istorinių apysakų rinkinį, romaną, eilėraščių rinkinį vaikams, dramų. „Jundos lemtis“ pažymėta kaip geriausia 1997 metų lietuvių autoriaus knyga vaikams (Šarūno Marčiulionio premija). R. Šerelytės novelių yra išversta į anglų, prancūzų, švedų, rusų, gruzinų, lenkų ir kt. kalbas, įtraukta į naujausias antologijas.
* Bibliografija: „Žuvies darinėjimas“, novelės. (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995); „Balandų ratas“, novelės. (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997); „Jundos lemtis“, nuotykinės istorinės apysakos vaikams. („Tvermė“, 1997); „Prakeiktas kardas“, pasakojimas apie karalių Mindaugą: nuotykinės istorinės apysakos vaikams. („Šviesa“, 1997); „Ledynmečio žvaigždės“, romanas. („Tyto alba, 1999); „Ėriukas po baobabu, arba Megztinis su uodega“, eilėraščiai vaikams. (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000); „O ji tepasakė miau“, novelės. (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001); „Vardas tamsoje“, romanas. (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004); „Laukiniai mėnesiai“, esė. („Alma littera“, 2006); „Balzamuotojas“, novelės. (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006); „Krakatukų pievelė“, pasaka. („Alma littera“, 2007); „Mėlynbarzdžio vaikai“, romanas. („Alma littera“, 2008); „Krakatukų brūzgėlynai“, pasaka. („Alma littera“, 2008); „Trenktukė, liūno vaikas“, apysaka. („Alma littera, 2009); „Krakatukų jūra“, pasaka. („Alma littera“, 2009); „Vėjo raitelis“, romanas. (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010); „Krakatukų jūra“, pasaka. („Alma littera“, 2011).
* Apdovanojimai: 1995 m. II premija leidyklos „Skomantas“ surengtame nuotykinių-istorinių apysakų jaunimui konkurse; 1996 m. I premija Radijo ir Televizijos paskelbtame radijo pjesių konkurse; 1999 m. pjesė „Stoglangis“ laimėjo II vietą Atviros Lietuvos fondo paskelbtame pjesių, skirtų vaikų ir paauglių teatrui, konkurse; 2000 m. Žemaitės premija už romaną „Ledynmečio žvaigždės“; 2001 m. A. Vaičiulaičio literatūrinė premija už noveles „Vėjo vėduoklė“, „Raudona ir balta“ ir „Saldžioji valanda“; 2010 m. J.Ivanauskaitės premija už romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“.