Pasirengę mūšiui
Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusiems kareiviams daugiausia baimės kėlė iššokimas iš apkasų. Apsistačius smėlio maišais gyvenimas grioviuose buvo neapsakomai sunkus, bet sudarė iliuziją, kad juose saugiau. Bet vos tik nuskambėdavo vadų švilpukai, kareiviai privalėdavo apkasų sienomis iškopti į viršų ir įžengti į niekieno žemę, tada tikrovė virsdavo tokia siaubinga, kad atrodydavo nereali.
Šiandien vargiai galime įsivaizduoti, ką jautė tie vyrai, kurie nešini šautuvais, ant pečių užsimetę kuprines, kartais sverdavusias net iki trisdešimties kilogramų, privalėjo bėgti lauku, išakėtu kraterių ir sviedinių išraustų duobių, kai virš galvų ugnimi spjaudėsi priešų kulkosvaidžiai, vieną po kitos guldydami gyvų taikinių gretas.
Dalyvavę „apkasų kare“ kareiviai naudojo daugybę tokiai kovai pritaikytų ginklų.
Žinoma, pagrindinis ginklas buvo šautuvas. Iš pasakojimo apie Monso mūšį žinome, kad britai turėjo puikų šautuvą Lee-Enfield, kuriuo galėjo greitai šaudyti. Vokiečiai naudojo panašios į britiškąjį Mauser G98 kokybės, bet jo apkaboje tilpo perpus mažiau kulkų. Rusų ir prancūzų šautuvai pasirodė nepalyginamai prastesni.
Tačiau mūšio įkarštyje šautuvą dažnai nurungdavo durtuvas. Britų skaičiavimais, iš visų žuvusiųjų kare tik 0,3 procento mirė nuo durtinių žaizdų, nors priešų atstatyti durtuvai užpuolikams sukeldavo paniką – kareiviai puldavo bėgti arba masiškai pasiduodavo. Durtuvais būdavo pribaigiami sužeisti priešininkai, kad nepakiltų keršyti iš užnugario.
Kova durtuvais ir jais padarytos žaizdos neretam atrodė siaubingai žiaurios, tačiau jų nebuvo atsisakyta. Pratybose kareiviai buvo mokomi, kad priešo kūne yra trys pagrindiniai taikiniai – silpniausios vietos: pirmiausia – galva; priešą nužudyti buvo įmanoma vieninteliu smūgiu į veidą, tačiau menkiausia puolančiojo klaida šiam galėjo tapti mirtina – praradęs durtuvą jis likdavo beginklis.
Paprasčiau buvo durti į krūtinę; priešas sužeistas ir pargriautas ant žemės. Didžiausias tokio smūgio trūkumas, kad tarp šonkaulių įstrigusį durtuvą kartais būdavo sunku ištraukti, todėl puolantysis vėlgi nebeturėdavo kuo gintis nuo priešų.
Trečiasis ir labiausiai užtikrinantis pergalę taikinys buvo pilvas. Durtuvas į šią minkštą kūno vietą smigo be jokių kliūčių. Durti reikėjo užtikrintu judesiu tiesiai atstatytu durtuvu ir jį pasukti keturiasdešimt penkių arba, dar geriau, devyniasdešimties laipsnių kampu, paskui ištraukti. Kareiviai labiausiai bijojo tokio sužalojimo, nes dažniausiai jis būdavo mirtinas, į pilvą patekdavo infekcija, o agonija galėjo tęstis kelias valandas ar net dienas.
Britų instruktoriai per mokymus kareiviams siūlydavo ir kitokius būdus: „Durkite į tarpuakį, į gerklę, krūtinę ar kur nors į šlaunis, o jei priešas bėga, smeikite durtuvą į inkstus, smokite užtikrintai, kad durtuvas įsmigtų lengvai lyg į sviestą.“
Tačiau durtuvais kautis tapdavo nepatogu, kai kova užvirdavo apkasuose – pavyzdžiui, angliškas durtuvas buvo ilgesnis nei pusė metro. Vienas prieš vieną susirėmę kareiviai griebdavosi visokiausių kitokių ginklų: apkasų konstrukcijų strypai, panašios į viduramžių vėzdus vinimis apsmaigstytos kuokos, mėsiniai peiliai, kastetai, net mediniai pagaliai – viskas tiko sužeisti ar nudėti priešą. Dažnai kareiviai prašydavo artimųjų prie maisto siuntinių įdėti virtuvinių peilių, kad turėtų kuo apsiginti apkasuose.
Vis dėlto rimčiausias ginklas žūtbūtinėse kovose, kurios labiau panešėjo į kryžiaus žygius nei į XX amžiaus karą, buvo trumpas kastuvas, kurį savo ekipuotėje turėjo kiekvienas kareivis. Jis buvo nesunkus, lengvai valdomas, o įgudęs juo naudotis kareivis galėjo vienu smūgiu užmušti priešą – smeigti kastuvo priekiu į gerklę ar kastuvo ašmenimis į kaklą virš raktikaulio nukapoti aukai galvą.
Visų ginklų sužalojimai buvo žiaurūs, bet vis dėlto buvo keli ginklai, kurių naudojimas buvo nebyliai uždraustas. Pavyzdžiui, vokiečiai kartais durtuvo ašmenis dantytai iškapodavo, kad aukos pilvą išraižytų lyg pjūklu. Kareiviai, susidūrę su tokį durtuvą turinčiu priešu, nesitikėdavo jokio gailesčio. Buvo randama kūnų su išdurtomis akimis, o ant jų numestų dantytų durtuvų, bylojančių, kokios kančios laukia tų, kurie susidurs su tokį ginklą turinčiu priešu.
Prieš karo pabaigą vokiečiai pagrasino imtis atitinkamų priemonių prieš kareivius amerikiečius, naudojusius šratinius šautuvus, kuriais iš nedidelio atstumo sunkiai sužeisdavo, nors Šiaurės Amerikos kariuomenėje šių ginklų naudojimas buvo leistas oficialiai.
Poziciniame kare labai patogus ginklas buvo granata, nors jos efektyvumas priklausė nuo atstumo tarp apkasų. Jas buvo galima nerizikuojant gyvybe sviesti tiesiai iš apkasų, lindint duobėje ar pasislėpus už kokios nors priedangos, todėl jos buvo plačiai naudojamos, ypač per puolimo operacijas. Priklausomai nuo kareivio jėgos ir granatos tipo, ją buvo galima nusviesti net septyniasdešimt metrų, bet dažniausiai jos būdavo naudojamos nuslopinti priešus, esančius iki dvidešimties metrų atstumu.
Karo pradžioje naudotos kelių tipų granatos; ginklas buvo nepatikimas ir pridarydavo daugiau žalos tiems, kurie mesdavo, nei tiems, į kurias jos buvo taikomos. Prancūzai naudojo užpildytus sprogmenimis šampano butelius. Tačiau visus šiuos šaudmenis pranoko granata Nr. 5 – toks buvo oficialus jos pavadinimas – kurią sukūrė anglas Viljamas Milsas (William Mills). Įdomu tai, kad jis buvo ir golfo lazdų kūrėjas, sukūręs bei patentavęs pirmąsias aliuminines angliškas golfo lazdas. Milso sukurtą granatą imta liaudiškai vadinti jo pavarde. Kankorėžio formos ir labai saugus modelis yra naudojamas iki šių dienų. Per karą buvo gaminama daug Milso granatų – iš viso per tą laiką jų buvo pagamintas 61 milijonas. Ir vis dėlto granata buvo per sunki – svėrė 700 gramų – todėl ją nusviesti toli buvo ne taip paprasta, reikėjo mesti iš visų jėgų. Net stiprus metikas ją tiksliai nusviesti galėjo ne toliau nei 30 metrų.
Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo išrastas naujas ginklas liepsnosvaidis. VII amžiuje Bizantijos laivai jau naudojo įrenginį, vadintą graikiškąja ugnimi, iš kurio priešų laivus apšaudydavo degančiu skysčiu. 1901 m. vokiečių inžinierius Richardas Fidleris (Richard Fiedler) sukūrė pirmąjį šiuolaikinį liepsnosvaidį, leidžiantį ugnies čiurkšles. Šis ginklas susidėjo iš dviejų dalių – degaus skysčio baliono ir vamzdžio, iš kurio užsiliepsnojusį skystį karys galėjo leisti iki 20 metrų atstumu. Vokietija į savo ginkluotę liepsnosvaidį įtraukė 1911 m., bet pirmą kartą jį panaudojo tik 1915 m. birželio 25 d. mūšyje su prancūzais. Priešininkų kariuomenėms šis gink-las sudarė didžiulį įspūdį. Saugiai juo naudotis buvo galima tik pasislėpus apkase, kad į degaus skysčio balioną nepataikytų ir jo nesusprogdintų kulka. Nuo skysčio kiekio priklausė ugnies liežuvio spindulys. Liepsnosvaidžiai buvo nepatogūs naudotis, tačiau jų psichologinis poveikis buvo stiprus.
Liepsnosvaidininkų ekipą sudarydavo aštuoni kareiviai, būtinai dirbę gaisrininkais; tokiu būdu kariuomenės vadai užsitikrindavo, kad kareiviai nebijos judėti apsupti liepsnų. Tačiau liepsnosvaidininkams iškilo kita kliūtis – kiti kareiviai juos niekino, nepasitikėjo ir vengė su jais bendrauti, nes jie valdė galingą ir siaubą keliantį ginklą, kuris dar labiau kurstė priešų baimę bei neapykantą. Kur dėsies – liepsnosvaidininkai ilgainiui priprasdavo prie atšiaurių bendražygių žvilgsnių ir priklausymą šiems nepopuliariems būriams pabrėždavo segėdami ryškias liepsnos formos emblemas.
Kur kas praktiškesnis už liepsnosvaidį buvo kulkosvaidis, pripažintas veiksmingiausiu Pirmojo pasaulinio karo ginklu. Vokietijos kariuomenė ginklu pasitikėjo nuo pat jo išradimo; iš dalies būtent kulkosvaidis jiems padėjo laimėti mūšius karo pradžioje. O užsispyrę britai neskubėjo pripažinti kulkosvaidžio ir dėl savo užsispyrimo kentė skaudžias pasekmes.