Karas oro erdvėje
Saulėtą 1918 m. balandžio 21 d. rytą iš netoliese esančio Amjeno oro uosto vytis australų lėktuvų, atskridusių į Vokietijos fronto linijos žvalgybą, pakyla vokiečių lėktuvų eskadrilė.
Du lėktuvai, vos nufotografavę priešų apkasus, apsisuka ir stengiasi kuo greičiau grįžti į savo erdvę, kol jų nepavijo vokiečiai. Tačiau šių lėktuvai techniškai geresni, todėl jie greitai pasiveja žvalgus. Prasideda nevienodų jėgų susišaudymas ore, iš kurio australams mažai vilčių pasprukti. Staiga akiratyje išnyra sąjungininkų eskadrilė atskubėjusi į pagalbą saviškiams. Žemėje stebintys kovą abiejų kariaujančių pusių kareiviai iš įtampos akimirką sulaiko kvapą. Britų kariai greitai suvokia situaciją ir ima šūkauti bei džiugiais šūksniais sveikinti kiekvieną taiklų saviškių šūvį.
Padangių grumtynėse dalyvauja kanadietis kapitonas Arturas Rojus Braunas (Arthur Roy Brown), kuriam pavyksta iš užnugario prisiartinti prie stebėtinai žemai skrendančio fokerio (Fokker)1. Iš tokios pozicijos jam nesunku kulkosvaidžio šūviais numušti priešą. Mirtinai pašautas vokiečių lėktuvas sudūžta lygumoje netoli Korbi.
Stebėjusi mūšį australų kareivių grupė pasileidžia link tos vietos, kur nukrito lėktuvas. Pribėgę įsitikina, kad pilotas žuvo. Matyti kelių kulkų žaizdos. Smalsuoliai atpažino žuvusįjį – visi Vakarų fronto kareiviai jį puikiai žinojo. Pirmiausia, dėl iš kitų išsiskyrusio ryškiai raudonos spalvos lėktuvo. Piloto vardas buvo Manfredas fon Richthofenas (Manfred von Richthoffen), kurį visi vadindavo Raudonojo Barono pravarde.
Žinia apie nukautą garsųjį pilotą greitai pasklinda apkasuose. Akimirksniu į įvykio vietą suguža minia kareivių, trokštančių išvysti reginį, kuris bus amžiams įrašytas į istorijos vadovėlius. Greitai pasigirsta įvairių piloto žūties versijų. Australai nieko nelaukdami priskiria nuopelną sau – tvirtina, kad jie iš žemės numušė lėktuvą.
Lėktuvo dalį, iš kurios būtų galima išsiaiškinti tiesą – aparato fiuzeliažą – pasigrobia istorinio suvenyro ištroškę kareiviai. Sulėkę pažiūrėti negyvo garsiojo Barono kareiviai paskubomis išrankioja sudužusį lėktuvą po dalelę ir jas paslepia kuprinėse ar kišenėse, palikdami tik sudužėlio skeletą.
Užvirė aistringi debatai, nuo kieno kulkos iš tiesų žuvo Raudonasis Baronas. Tos dienos oro pajėgų raporte užfiksuota, kad jį pašovė kapitonas Braunas, tuo metu galėjęs pasipuikuoti vos dvylika pergalių. Kanadietis vėliau tvirtino: „Aš jį turėjau savo rankose. Skridau jam už nugaros, virš jo. Jis tapo savo meistriškumo auka.“ Tačiau tai, kad Richthofeno triplanas, kai jį atakavo Braunas, jau skrido labai žemai, vertė įtarti, kad vokietis buvo pamuštas anksčiau. Kitas sąjungininkų pilotas E. C. Banksas (E. C. Banks) vėliau įtikinėjo, kad jis pirmasis pasivijo su niekuo nesupainiojamą Raudonojo Barono lėktuvą, tačiau pergalės garbę susišlavė Rojus Braunas.
Teismo medicinos ekspertai savo išvadose patvirtino, kad fon Richthofeną nužudė aukštėjančia trajektorija iš dešinės atskriejusi 303-io kalibro kulka, perskrodusi kepenis, plaučius, širdį, aortą ir skilvelį. Kulką paleido iš žemės šaudę australų kareiviai. Tai paaiškino, kodėl šie šauliai nenorėjo perleisti garbės kapitonui Braunui. Kitoje išvadoje teismo medicinos ekspertai teigė, kad pašautas pilotas prieš nualpdamas dar minutę buvo sąmoningas, bet po dviejų minučių mirė.
Tądien Manfredas fon Richthofenas žuvo, tačiau gimė iki šiol gyvos legendos. Raudonasis Baronas simbolizavo romantinį karo suvokimą, kurį gerokai sumenkino vėlesni karai. Pirmojo pasaulinio karo metu padangėse vykusiose dvikovose buvo vadovaujamasi viduramžių dvikovų filosofija – oro mūšiuose dalyvavę pilotai kovėsi lyg džentelmenai, paisydami garbingumo ir fair play – sąžiningo žaidimo.
Karinės oro pajėgos tuo metu buvo ką tik susiformavęs, dar labai jaunas darinys, dėl to jų ginkluotė ištobulėjo kur kas vėliau nei kiti karo ginklai. Juk pirmąjį skrydį į dangų motorine priemone atliko broliai Raitai (Wright) vos 1903 m. Po dešimties metų aviacija vis dar išgyveno kūdikystės stadiją. Lėktuvai buvo konstruojami parodoms ir akrobatinių triukų konkursams, o karinės sferos netikėjo šio naujojo išradimo nauda. Pavyzdžiui, prancūzų generolas Fošas (Foch) visiems savo kolegoms skelbė, kad skraidymas – puikus sportas, tačiau kariuomenei iš lėktuvų nebūtų jokios naudos. Ir vis dėlto vėliau būtent prancūzai pirmieji suprato, koks pravartus gali būti naujasis oro ginklas.
Oro žvalgai
Oro žvalgai
Kare žinoti priešo ketinimus yra taip pat svarbu, kaip sugebėti sėkmingai pulti. Jei iš anksto žinoma, kur priešų kariuomenė ketina surengti ataką, yra daug paprasčiau paruošti jiems atsaką – perkelti į pavojaus zoną kareivius iš mažiau pavojingų vietų ir iš anksto pasiruošti atsakyti į priešo veiksmus.
Tačiau praktiškai įgyvendinti šį iš pirmo žvilgsnio atrodantį paprastą karinį principą nebuvo taip lengva. Kol nebuvo pradėjusi plėstis aviacijos taikymo sritis, pasinaudojus tuo metu egzistavusiomis techninėmis priemonėmis nebuvo įmanoma atlikti efektyvios priešų fronto žvalgybos. Iš oro stebėti priešus buvo įmanoma nebent iš pririšamųjų aerostatų (oro balionų). Pirmą kartą karo istorijoje oro priemonės buvo panaudotos dar 1794 m. Fleriuso mūšyje, kurio metu prancūzai austrų veiksmams stebėti panaudojo brolių Montgolfjė (Montgolfier) išradimą.
Vėliau žvalgybos tikslais oro balionai nebuvo naudojami dar beveik šimtmetį ir prisiminti tik 1861 m. per JAV pilietinį karą. Amerikiečiai kareiviai paleido vieną balioną Bull Run, kad nukreiptų priešų apšaudymą. Kitais metais britai ėmėsi tobulinti balioną, bet greitai metė šį reikalą nusprendę, kad jiems per brangu. Tačiau vėliau susidomėjimas oro balionais vėl atgijo; jie buvo panaudoti anglų ir būrų kare (1899–1902). Amerikiečiai jais taip pat naudojosi 1899 m. per Kubos karą.
Tačiau oro balionai turėjo daug akivaizdžių trūkumų. Iš jų buvo galima matyti toli, bet pakilus tik virš saviškių apkasų nebuvo įmanoma įžvelgti priešų užnugario. O lėktuvu buvo galima nuskristi net į priešų erdves, todėl aviacijos raida lėmė žvalgybos tobulė-jimą.
Tačiau aukšti karo pareigūnai neskubėjo įvertinti didžiulių aviacijos galimybių. 1914 m. rugpjūtį visose šalyse buvo labai nedaug kariniams veiksmams skirtų lėktuvų. Didžioji Britanija turėjo 87 lėktuvus, o Prancūzija 136. Vokiečiams, labiau pasitikėjusiems orlaiviais, kitaip dar vadinamais „cepelinais“ (zeppelin), priklausė 180 aparatų. Visos šios šalys nuo pirmųjų karo savaičių lėktuvus naudojo tik priešų valdoms žvalgyti.
Skyriuje apie Marnos mūšį skaitytojams minėjau, kad vienu iš devynių Paryžiaus gynybai vadovavusio generolo Galjeni lėktuvų buvo pastebėta, jog Vokietijos kariuomenė keičia savo judėjimo kryptį. Dar prieš tai iš kelių britų lėktuvų generolas Frenkas buvo informuotas apie pasikeitusius vokiečių veiksmus prieš Monso mūšį. Tačiau prancūzų pilotas įrodė, kad aviacijos priemonių įtraukimas į karines operacijas gali būti lemtingas.
Kaip matome, karo pradžioje lėktuvai tarnavo tik žvalgybai. Jei priešų žvalgybiniai lėktuvai susekdavo kitos pusės pasiruošimą kokiems nors veiksmams, šie dažnai baigdavosi nelauktais ir liūdnais rezultatais. Todėl kareiviai, vos išgirdę propelerio gausmą, skubėdavo slėptis, kad jų nepastebėtų įsibrovėliai iš oro – tam puikiausiai tiko gamtos prieglobstis. Sąjungininkai buvo įsigudrinę mulkinti vokiečių žvalgus, todėl šie savo vadams klaidingai raportuodavo apie padėtį priešų linijose.
Bet slėpynių nepakako; iškilo neatidėliotina reikiamybė atsikratyti įkyrių priešų seklių. Iš pradžių buvo mėginama juos nukauti šaudant nuo žemės. Kaip įprastai, vokiečiai tam buvo geriausiai pasiruošę – nuo 1909 m. jau turėjo priešlėktuvinę patranką. Sąjungininkai pasikliovė savo kulkosvaidžiais, tačiau Vokietijos inžinieriai paaukštino savo lėktuvų lubas, ir priešų kulkos pilotų nebepasiekė. Tuomet britai ir prancūzai pritaikė lygumų patrankas šaudymui į lėktuvus ir iš jų leido uždelsto veikimo granatas.
Žinoma, sėkmingiausiai numušti priešų žvalgybinius lėktuvus buvo galima tik šaudant iš šalia skrendančių lėktuvų. Taigi, vos danguje pasirodydavo priešai, ginti savo teritorijos nuo įsibrovėlių į orą pakildavo saviškių lėktuvai. Tuo metu dar embriono fazėje buvusi karinė aviacija naudojo tik rankinius ginklus. Lėktuvų pilotai šaudydavo iš revolverių. Kartais lakūnai skrisdavo dviese, todėl šaudydavo šalia piloto sėdintis antrasis pilotas. Tais laikais lakūnai gindavosi tokiomis priemonėmis, kurios šiandien mums kelia juoką; dažnai į lėktuvą įsikraudavo sunkių akmenų ar plytų, o priskridę priešų lėktuvui iš viršaus, sviesdavo juos, kad sudaužytų iš medžio ir medžiagos sukonstruotus fiuzeliažus.