Didysis karas pirmiausia asocijuojasi su nežmoniškomis kautynėmis apkasuose Vakarų fronte. Be abejo, kova juose nulėmė karo eigą. Tačiau daugelio metraštininkų nuomone, lemiama 1914–1918 m. karo partija buvo sužaista ant kito lošimų stalo. Anot jų, tikrasis karo baigties raktas buvo grumtynės dėl viešpatavimo jūrose.
Dėl šio teiginio būtų galima ginčytis, jei kaizerio kariuomenė būtų įžengusi į Paryžių 1914 m. – tokiu atveju labai tikėtina, kad būtų užtekę tik sausumos veiksmų, ir karas būtų baigęsis kur kas anksčiau. Tikra tiesa, kad karui užsitęsus atsakomybė išlaikyti abi kariaujančias puses ir tiekti joms maistą bei amuniciją užgulė karinio laivyno pečius. Bet kuriam nors kiek besidominčiajam karu tik-riausiai aišku, kas būtų laimėjęs, jei mūšiai būtų persikėlę į jūras.
Po pergalės Trafalgaro mūšyje 1805 m. Britanijos laivynas tapo absoliučiu ir vieninteliu jūrų valdovu. Be to, Londono užsienio politika visuomet siekė išsaugoti „nepriklausomybę jūrose“, o tai nedviprasmiškai reiškė, jog niekam nebuvo valia nė suabejoti anglų viešpatavimu.
Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Britanija tebevaldė vandenynus ir net buvo pastiprinusi savo pajėgas – 1906 m. Karališkąjį laivyną (Royal Navy) papildė naujo tipo revoliucinis šarvuotis Dreadnought; dėl greitumo, vikrumo ir didelės ugnies potencijos jis greitai tapo jūrų viešpačiu.
Sukaupę sumanumą ir vaizduotę vokiečiai netrukus taip pat pagausino savo menkesnį karinį laivyną. Iš specialiųjų fondų buvo skirta lėšų laivų statyboms, ir meistrai į vandenį nuleido labai panašius į angliškąjį Dreadnought šarvuočius bei kitų techniškai patobulintų laivų. Laivynų jėgas sulygino ir kito tipo – povandeniniai – laivai, kuriuos masiškai naudojo vokiečiai, taip kurdami naują ir nenuspėjamą karo scenarijų. Mūšiai jūrose visiškai nebuvo apgalvoti iš anksto.
Karinė jūrų blokada
Prasidėjus Didžiajam karui tarp priešininkų užvirė nervinga kova. Po pralaimėto mūšio sausumoje buvo galima sukaupti jėgas ir pradėti kovą iš naujo, tačiau po nesėkmingo plataus masto susirėmimo jūrose buvo labiausiai tikėtina, jog sutriuškintoji pusė neišvengiamai pralaimės karą.
Tai puikiai suprato Vinstonas Čerčilis, pareiškęs didžiosios flotilės admirolui Džonui Dželiko (John Jellicoe), kad šis „yra vienintelis galintis karą pralaimėti per vieną dieną vadas“. Čerčilis suvokė, kad užtektų vieno – sunkiai tikėtino, bet vis dėlto įmanomo – Karališkojo laivyno pralaimėjimo, ir Britanijos salos liktų be jokios apsaugos, būtų nukirsti tiekimo keliai, ir kaizerio pergalė taptų ranka pasiekiama.
Taigi, reikėjo sugalvoti išvengti didelės rizikos ir prarasti kuo mažiau laivų. Didžioji Britanija turėjo daugiau karinių laivų nei Vokietija, todėl nesunkiai užtvėrė prieigas į priešų uostus, taip vokiečiams užkirsdama kelią gabenti į užjūrį kariuomenei išlaikyti būtinus krovinius. Tokiu būdu britai siekė laipsniškai silpninti šalių pajėgas, jas paralyžiuoti, užuot kirtę smarkų, bet rizikingą smūgį į galvą baimindamiesi nepataikyti; anglų tikslas buvo smaugti priešus lėtai, bet užtikrintai.
Lamanšo sąsiauris buvo svarbus jūrinis kelias; užteko užminuoti Kalė sąsiaurį ir palikti tik siaurą, akylai saugomą vandens taką, kuriuo vokiečių laivai negalėjo praplaukti. Kitas svarbus jūrų kelias driekėsi į šiaurę nuo Škotijos; jį užtverti buvo sudėtingiau. Reikėjo be paliovos patruliuoti pusės milijono kvadratinių kilometrų zoną; ši užduotis buvo paskirta šarvuotų prekinių laivų eskadronui.
Britai blokavo jūrų kelius paisydami tarptautinių įstatymų. Blokada pasirodė labai efektyvi. Pavyzdžiui, 1915 m. Britanijos jūrų patruliai sulaikė ir patikrino daugiau nei tris tūkstančius laivų. Maisto siuntiniai ir kitokios prekės Vokietijos uostų nepasiekė; tačiau kaizerio jūrų kariuomenė neketino sudėjusi rankas stebėti, kaip smaugiama jo tėvynė .
Jūrų karo apimtys
Abiejų karinių laivynų kovos virė ne tik Šiaurės jūroje. Vokietijos laivai neturėjo beveik jokių galimybių įsigalėti Europos jūrose, tačiau toli nuo karo žaizdro, plačiame Ramiajame vandenyne, vokiečių laivai galėjo plaukioti kur užsigeidę. 1914 m. Rytų Azijos eskadra su viceadmirolu Maksimilianu fon Špė (Maximilian von Spee) priešakyje atplaukė į Pietų Ameriką, ketindama užkirsti jūrų kelius, kuriais buvo tiekiamos įvairios žaliavos į Didžiąją Britaniją.
Tų pačių metų lapkričio 1 d. mūšyje Koronelyje – taip vadinosi artimiausias Čilės uostas – fon Špė britų jūrinėms pajėgoms, jo medžioti pakilusioms iš Atlanto, surengė įspūdingas gaudynes.
Pasinaudojęs išdavike mėnulio šviesa, kurioje juodavo britų laivų siluetai, Špė paskandino du priešų kreiserius ir privertė likusius Karališkojo laivyno laivus gėdingai sprukti. Buvo sužeisti tik du vokiečių jūreiviai, o savo gyvybę paaukojo net 1 600 anglų.
Paakintas sėkmės fon Špė pasuko per Atlantą pulti Malvinų salų, manydamas, kad jos liko be apsaugos. Kai gruodžio 8 d. jis sužinojo, kad britų bazėje ką tik prisišvartavo admiraliteto atsiųsti du koviniai kreiseriai Invincible ir Inflexible, trauktis buvo per vėlu. Pirmasis nuskendo laivas Scharnhorst su Špė už borto, o iš paskos į vandenyno gelmes nugrimzdo Gneisenau, Niurnbergas ir Leipzigas. Atlanto vandenynas prarijo fon Špė, du jo sūnus ir visą admirolo flotilę su 2 200 jūreivių vokiečių. Prieš keturis mėnesius Azijos pakrantėse prasidėjęs nuotykis baigėsi. Britai pagaliau galėjo ramiau atsipūsti.
Vokietijos laivyno pajėgos buvo neutralizuotos, tačiau sąjungininkams kurį laiką dar grėsė pavojus. Pagarbos vertos vokiečių pastangos kaip nors sumenkinti Britanijos karinio laivyno galybę virto fenomenaliu reiškiniu – net iš praeities pažadino seniai pamirštą piratavimą. Prekinių laivų išvaizda piratai maskavo kuo tikriausius karo laivus, kurie parodydavo savo tikrąjį veidą tik prisiartinę prie patiklaus priešų ar neutralaus laivo. Piratai persikeldavo į užgrobtą laivą, o senąjį paskandindavo, ir vėl leisdavosi ieškoti naujos aukos.
Indijos vandenyne viešpatavo ir akiplėšiškai juodino gyvenimą Britanijos imperijai vienišas lengvasis kreiseris Emdenas. Panašiai prieš keturis šimtus metų Fransis Dreikas (Francis Drake) engė Ispanijos imperiją. Emdeno kapitonas, keturiasdešimtmetis Karlas fon Miuleris (Karl von Müller), garsėjęs nutrūktgalviškumu, paralyžiavo jūrų eismą visame regione. Jis skandino laivus Bengalijos įlankoje ir Ceilone, net drįso bombarduoti Madrą (Oregoną). Nors per miesto užpuolimą žuvo keli civiliai žmonės, tačiau žymųjį piratą priešai gerbė ir su juo skaitėsi – mat šis visuomet elgdavosi pabrėžtinai garbingai.
Įdomiausią nuotykį Emdeno laivo piratai patyrė nuošalioje Diego Garsija saloje rugsėjo mėnesį. Šioje Anglijos kolonijoje dar niekas nebuvo girdėjęs apie užvirusį karą – į salą pašto laivas atplaukdavo tik kartą per metus – todėl naivūs salos gyventojai plačiai atlapojo savo uosto vartus, kai į juos pasibeldė piratai. Fon Miuleris buvo gudrus ir salos gyventojams apie karą nutylėjo; pelnęs žmonių simpatijas išvyko tiksliai visai prieš pat atplaukiant karto žinią atplukdančiam pašto laivui.
Emdenas toliau puldinėjo prekinius laivus; piratams net pavyko į jūrų gelmes nusiųsti du karinius laivus – vieną rusų ir vieną prancūzų. Jie siautėjo Indijos vandenyne ir savo sąraše jau turėjo šešiolika aukų. Lapkričio 9 dieną piratai patraukė į Kokosų salas, ketindami susprogdinti saloje įkurtą radijo stotį ir Australijos povandeninių kabelių pagrindinę būstinę. Būrys piratų iššoko į sausumą vykdyti užduoties, bet stoties darbuotojai spėjo kreiptis pagalbos į netoliese plaukusį australų kreiserį Sidnėjus, kuris atskubėjęs piratų laivą apipylė ugnimi.
Daug geriau ginkluotas Sidnėjus negailestingai baudė Emdeną, kol privertė fon Miulerį užplaukti ant koralų seklumos ir pasiduoti. Piratų vadas karą praleido belaisvių stovykloje ir 1923 m. grįžo į Vokietiją kaip didvyris. Saloje likusiems užpuolikams pavyko užgrobti burinį laivelį, kuriuo jie ilgai keliavo ir šiaip ne taip pro Azijos ir Arabijos pietus nusigavo iki Vokietijos.