M. Chodorkovskio kalbos teismuose jau seniai tapo politiniais manifestais, o skandalingos esė – etinėmis pilietinių judėjimų platformomis.
Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Aš kovosiu už savo laisvę“ surinkti patys aktualiausi M. Chodorkovskio pasisakymai, susiję su visais svarbesniais Rusijos bei viso pasaulio įvykiais.
Už grotų rašyti analitiniai straipsniai, atviri bei nuoširdūs pokalbiai su žymiais rašytojais – B. Akuninu, B. Strugackiu ir L. Ulickaja – atskleidžia visai kitokį M. Chodorkovskį, nei esame įpratę matyti laikraščių nuomonių skiltyse: „Aš – ne idealus, o idėjos žmogus. Man, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, nesinori mirti kalėjime. Bet jei reikės – esu tam pasiryžęs.“
Ne kur kitur, o kalėjime M. Chodorkovskiui gimė ir pati skandalingiausia idėja – Rusija, jo manymu, privalo sukti į kairę: atsisakyti liberalų primesto laukinio kapitalizmo ir kurti socialiai teisingą gerovės valstybę.
Ši nuostata, įkūnyta esė rinkinyje „Kairysis posūkis“ ir paradoksaliai primenanti „Užimk Volstritą“ judėjimo nuostatas, jau septynerius metus kelia baisų ištikimiausių M. Chodorkovskio rėmėjų – dešiniųjų liberalų – pyktį.
Vis dėlto kalinys oligarchas „kairiojo posūkio“ būtinybės nė už ką neatsisako ir netgi imasi ją realizuoti praktikoje.
2012 m. pavasarį Rusijoje pradėtas kurti naujas socialdemokratinės pakraipos judėjimas „Kairysis aljansas“, kuriame M. Chodorkovskio ėmėsi ne tik įkvėpėjo, bet ir politinio lyderio vaidmens.
Lrytas.lt pateikia M. Chodorkovskio knygos, kurią pristato leidykla „Kitos knygos“, ištrauką.
***
Šiandien šaliai tebėra aktualūs tie patys neatsakyti klausimai. Darbotvarkė nepasikeitė. O žmonių valia siekti teisingumo ir permainų pasidarė tvirtesnė ir ryškesnė. Ir tegul nieko nesuklaidina 60 dolerių už barelį naftos. Socialiniai sprogimai vyksta ne ten, kur ekonomiką ištiko krachas, o ten, kur atėjo metas skirstyti ekonomikos kilimo vaisius.
Ne ten, kur visi – daugmaž vienodi elgetos, o ten, kur 1 proc. turtingųjų ir 9 proc. susikūrusiųjų santykinę materialinę ir psichologinę gerovę smarkiai atsiplėšė nuo 90 proc. nuskurdėlių ir dar svarbiau – pažemintųjų.
Nevalia neįvertinti aplinkybės, kad dabar mūsų tėvynainiai kur kas tvirtesni, nei buvo prieš 10 metų. Ne kartą buvę apgauti žmonės dabar nepatikės dar vienu net labai gudriu ir vingriu blefu. Kremliaus politikos technologai žino (beje, dar tvirčiau), kad šį valstybės kursą galima išsaugoti tik antidemokratiškais metodais. Kad sąžiningus rinkimus neišvengiamai laimės kairieji.
Todėl ir veržiamos veržlės, todėl monopolizuojamas televizijos eteris, o rinkimų įstatymas keičiamas taip, kad rinkimuose negalėtų dalyvauti jokios partijos, išskyrus tas, kurias 102 proc. kontroliuoja prezidento administracija. Draudžiami visuotiniai tautos referendumai, kad tik kas nors nesužinotų, kokias idėjas ir vertybes iš tikrųjų renkasi liaudis.
Tačiau autoritetingos sociologinės apklausos (taip pat naujausia „Levada centro“ apklausa) neleidžia abejoti: tos vertybės – kairiosios. 97 proc. Rusijos gyventojų – už nemokamą mokslą, 93 proc. įsitikinę, kad pensija neturėtų būti mažesnė už pragyvenimo minimumą, 91 proc. – už besąlygišką iki reformos žmonių turėtų santaupų grąžinimą. Ir toliau: 81 proc. – už grįžimą prie tiesioginių gubernatorių rinkimų, 59 proc. – už vienmandačių deputatų institucijos atkūrimą.
Tiesą sakant, tai jau ir yra būsimosios Rusijos valdžios programa: valstybinis paternalizmas ir demokratija, laisvė ir teisingumas – drauge, toje pačioje barikadų pusėje.
Vadinasi, nepaisant visų gudravimų, kairieji vis tiek nugalės. Ir nugalės demokratiškai, daugumos rinkėjų valia. Kad ne lazda, tai pagaliu. Per rinkimus arba be (po) jų. Posūkis į kairę įvyks. Ir tiesioginių dabartinės valdžios įpėdinių kohorta jau nebus įteisinta.
Daugelyje buvusios socialistinės stovyklos šalių kairiosios jėgos į valdžią atėjo 1990-ųjų vidury ir laisvę sutaikė su teisingumu. Todėl valdžia tose šalyse išvengė sunkios legitimumo krizės, nuo kurios prasideda visos revoliucijos. Posūkis į kairę neįvyko tik posovietinėje erdvėje. Mat valdančios grupuotės nusprendė, kad, viliojant liaudį neegzistuojančiu stabilumu, galima išvengti esminio realių nacionalinių problemų svarstymo.
Naujoji Rusijos valdžia turės spręsti kairiosios pakraipos klausimus ir patenkinti nenumaldomai stiprėjantį liaudies siekį sulaukti teisingumo. Pirmiausia – privatizacijos įteisinimo ir paternalistinių programų bei požiūrių atkūrimo kai kuriose srityse klausimus. Tai padaryti teks net tuo ateju, jeigu kitu prezidentu taptų liberalusis Michailas Kasjanovas arba tiesioginis Putino politikos tęsėjas, tarkime, Sergejus Mironovas. Antraip valstybė sprogs, protesto energija pažeis ploną valdžios apvalkalą.
Kairysis posūkis Rusijai ne tik būtinas, bet ir neišvengiamas. O kad taikus posūkis į kairę įvyktų, Vladimirui Putinui daug plušėti neteks. Reikės tik Konstitucijoje numatytu laiku išeiti poilsio ir pasirūpinti, kad naujieji rinkimai vyktų demokratiškai. Tik šitaip šaliai bus garantuota stabilios demokratinės raidos perspektyva, be sukrėtimų ir griūties rizikos.
Kairysis posūkis būtinas, kad būtų panaikintas patologiškas, kosminis atotrūkis tarp elito ir liaudies, tarp valdžios ir tų, kuriuos toji valdžia valdo. O visai ne todėl, kaip tikina kai kurie „putiniškojo stabilumo“ teoretikai, kad opozicija, laimėjusi Dūmos rinkimus, išleistų iš kalėjimo Chodorkovskį. Nepanaikinus to atotrūkio, negalės iškilti vieninga nacionalinė idėja, o be nacionalinės idėjos šalis negalės nei išsigelbėti, nei atgimti. Jeigu kam nors nepatinka žodis „kairysis“, tegu randa kitą. Posūkio esmė dėl to nepasikeis.
Šiandien ant kairiojo posūkio slenksčio atsidūrė jau visas pasaulis. Tai liudija Obamos triumfas, o laiduoja pasaulinė finansų krizė. Pastaroji, priešingai per dideliam (ir, matyt, visai nuoširdžiam) daugelio aukštų mūsų valdininkų optimizmui, tapo ir mūsiške, Rusijos, krize. Aštrios ir sunkios formos, nors kol kas, kaip ir derėjo tikėtis, pasireiškusi tik gana siaurame bankų ir fondų segmente. Ar krizė netrukus apims visą ekonomiką, priklausys nuo finansinės valdžios gebėjimų. O štai vidutinės ir ilgalaikės perspektyvos padariniai yra už jos įgaliojimų ribų.
Atsaku pasaulinei krizei neišvengiamai taps pasaulinė pertvarka. Vėl, kaip prieš dvidešimtį metų, vadinkime ją angliška transkripcija – perestroika, nes šis istoriškai rusiškas terminas yra suprantamesnis ir lengviau paaiškinamas. Neatsitiktinai finansų krizė iškart davė impulsą Baracko Obamos populiarumo šuoliui, nes šis prezidentas JAV rinkėjams sąmoningai, o kartais ir patiems nesuvokiant, daug kuo įkūnija perestroikos idėją ir tam tikru mastu gali būti suvokiamas kaip šiuolaikiškas amerikietiškasis mūsiškio Michailo Gorbačiovo 1980-ųjų vidurio analogas.
Mes, kaip žinovai, turime visišką moralinę teisę tvirtinti, kad 30 metų trukusiam libertarizmo idėjų dominavimui ateina galas. Taip, 1980-ųjų pradžioje į valdžią JAV ir Didžiojoje Britanijoje atėjo lyderiai (turiu omenyje Ronaldą Reiganą ir Margaretą Tečer), kurie pamatė, kad „realusis socializmas“ tampa pasibaisėtinai nekonkurencingas tiek ekonominiu, tiek politiniu, tiek socialiniu požiūriu. Vadinasi, dvipolis pasaulis nėra amžinas ir šaltąjį karą galima laimėti. Netgi pasitelkus senąjį gerąjį liberalizmą. Mat tuo metu socialdemokratija negalėjo taip aiškiai ir nedviprasmiškai supriešinti savęs su komunizmu, kuriame įžvelgė gana daug produktyvių ir pozityvių bruožų. Be to, tuomečiai Europos ir Amerikos kairieji vadovavosi principu, kad komunistinė stovykla amžina ir kova su ja neturi būti beatodairiškai orientuota į pergalę.
Dabar pasaulyje viskas klostosi priešingai. Laimingai nugyvenusi per ketvirtį amžiaus, šiuo konkrečiu istoriniu laikotarpiu reiganomika yra nebeveiksminga. Prie dabarties slenksčio priartėjo neosocializmas. Artimiausioje ateityje Keinsas bus paklausesnis negu Fridmanas ir Hajekas. Juntamos valstybių ir tarpvalstybinių aljansų rankos bus galingesnės nei neregima rinkos ranka.
Kairysis posūkis, bet jau ne ribotas nacionalinis ir ne regioninis, o globalus, taps pasaulio atsaku į krizės iššūkį, o tiksliau – į problemas, susikaupusias per praėjusius du su puse dešimtmečio.
1980-ųjų pradžioje neoliberalizmas pasirodė esąs kokybiškai efektyvesnis negu socialistinių idėjų ir praktikų kompleksas. Liberalizmo triumfas sukėlė tektoninius geopolitinius ir geoekonominius pokyčius, pavyzdžiui, sudarė sąlygas Frensiui Fukujamai suformuluoti savo garsiąją pranašystę apie liberaliąją „istorijos pabaigą“ ir „paskutinį globalųjį žmogų“.
Dabar, baigiantis XXI amžiaus pirmajam dešimtmečiui, nugalėtoju taps neosocializmas. Tačiau tai nebus totalitarinis Jaltos taikos socializmas – už daug ką jis turi būti dėkingas ne kam kitam, o Reigano ir Tečer neoliberalizmui. Tolesnis globalizacijos procesas šiek tiek sulėtės, bet nesustos.
„Auksiniam milijardui“ teks atsisakyti vilčių dar pagerinti savo vartotojišką būvį, bet aukšti vartojimo standartai, nusistovėję praėjusio amžiaus pabaigoje, išliks norma. Politinės laisvės ir atviros asmenybių bei idėjų konkurencijos trauka neišnyks.
Fukujamos prognozė formaliai nepasitvirtino, tačiau jo vertinimai daugeliu atvejų buvo teisingi, ir šito nevalia nepripažinti žengiant į pasaulinio kairiojo posūkio laikotarpį.
Ir kitame istorijos vingyje (tikėtina, po 12–15 metų), kai neosocializmas išvalys pasaulinės krizės griuvėsius ir sustyguos pasaulinę ekonomiką, prasidės naujasis liberalizmo proveržio etapas. Po kairiojo posūkio vėl bus dešinysis. Betgi tai jau rytojaus darbotvarkės klausimas.