A. Jakučiūnas: „Galime tikėtis ypatingai prastų knygų antplūdžio“

Šio 35 metų prozininko naujausias kūrinys – pernai pasirodęs apsakymų vainikas „Lalagė“ – tiek tarp literatūros mėgėjų, tiek tarp žinovų iki šiol kelia diskusijas.

Vieni šią knygą peikia dėl komplikuotos formos, kiti giria dėl naujų lietuvių kalbos galimybių atvėrimo.

A.Jakučiūnas atsakė į lrytas.lt klausimus.

– Gerokai anksčiau, negu pradėjau rašyti, pradėjau krimstis, kad šis kelias – ne man. „Aš tikriausiai nebūsiu rašytojas“, – mintis, siekianti kokią šeštą klasę. Pirmuosius kūrinėlius parašiau būdamas dešimtokas ar vienuoliktokas, bet ir tada minties apie kokią nors rašytojystę neleidau sau turėti – visų pirma, rimtai svarsčiau apie galimybes teatre, antra, Williamo Faulknerio prisiskaičiusiam jaunuoliui buvo ganėtinai aišku, kad kol kas visos tos rašliavos – tikras šlamštas.

Galima netgi sakyti, jog visa mano literatūra – iš azarto, siekiant, kad būsimuose kūriniuose beprasmybės ir šlamšto būtų mažiau nei buvusiuose. Tas azartas (nors šiaip nesu azartiškas žmogus) veikia mane ir dabar – retai pavyksta įtikėti užduotimi, kuri neviršija mano jėgų ir sugebėjimų.

– Jaučiuosi normaliai – juk pats esu šiuolaikinės visuomenės atstovas (nors žodis „šiuolaikinis“ kelia rimtų abejonių). Nesu atskridęs iš kosmoso arba išsirausęs iš žemės, rašytojui galioja tie patys dėsniai kaip ir kiekvienam mirtingajam.

Rašytojystė (nesyk tai esu minėjęs privačiuose pokalbiuose) nėra nei svaigi, nei kerinti, – nebent ką nors svaigina ir keri visus metus, kiaurą parą trunkanti rutina. Tai lyg nepasibaigiančios mišios, kuriose negali sulaukti pakylėjimo, čia niekas neduoda išrišimo nei komunijos. Užtat kartais gauni kokią stipendiją ar premiją – ir dar esi spiriamas manyti, kad tau labai pasisekė. Tada susivoki, kad vis dėlto esi sutvertas rutinai (ritualui) – ne tariamai sėkmei.

– Šį jausmą patiriu tikrai nedažnai (tiesą sakant, net nesu tikras, ar teisingai suvokiu jo turinį). Jei jau kalbame apie rašymą, reikėtų minėti nebent sunkiai apibrėžiamą prasmės potyrį, kuris apima kaip reikiant įklimpus į tekstą, – kitados esu minėjęs, kad į romaną panyri kaip į vandenį, visas. Bėda tik, kad vos pabaigus kūrinį prasmės potyrį tarsi natūraliai pakeičia beprasmybės potyris. Po kiek laiko, aišku, viskas vėl keičiasi vietomis – ir taip be galo. Šis banalus ciklas, – arba netgi, pasakyčiau, šio ciklo banalumas, – nėra labai guodžiantis.

– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?

– Dabar rašau rytais, dienomis, nors taip buvo ne visada. Buvo periodas, kuomet pradėdavau apie vidurnaktį, o baigdavau maždaug aštuntą ryto. Tai, aišku, kainavo begalę jėgų.

Prie popieriaus arba kompiuterio ekrano palinkęs, karštligiškai klavišus spaudąs rašytojas yra romantiška klišė. Rašymo procesas taip pat sklandžiai, – tiesą sakant, neretai ir sklandžiau, – vyksta minant dviračio pedalus, geriant kavą ŠMC kavinėje, apsiperkant parduotuvėje. Jis vyksta netgi tada, kai ilgus mėnesius neatlieki rašymo veiksmo – tarp literatūros ir vadinamojo gyvenimo nėra (ir niekada nebuvo) jokio skirtumo... Na, beveik jokio...

– Tai turėtų būti žmogus, neturintis išankstinių nuostatų.

Kita vertus, jei jis jų turi, bet vis tiek skaito, – jis irgi idealus.

– Oi, nežinau. Jeigu knyga man padeda pakliūti į erdvę, kurioje nesijaučiu savas, – stilistinę, emocinę, logikos, akimirksniu neperprantamų sąryšių erdvę, – galiu vadinti ją gera. Tai galioja ir tuo atveju, jei knyga, kaip literatūros kūrinys, nėra nepriekaištinga.

Didžiausia neviltis apima, kai perskaitęs vos kelis sakinius suvokiu visą knygos struktūrą, stilių, o per stilių – ir joje būsiančius vaizdinius. Tokiu atveju ta knyga tampa literatūros baigtinumo, meno ribotumo įrodymu; tiesą kalbant, laikydamas tokią knygą rankose, jaučiuosi prastai.

– Hm... Turbūt turėčiau sakyti, kad nežinau, – ir iš tikrųjų nežinau, nes niekuomet nesu apie tai mąstęs... Taigi atsakymas tebūtų variacija šia tema, viena iš šimtų galimybių. Sakykim, mane žavi Prokrustas (tai mitinis personažas, bet kaip alegorija labiau priklauso literatūros sričiai). Jis yra uolus, metodiškas, pagal savo paties supratimą – turbūt ir rimtas, tik va keistas jo veiklos būdas, – pritaikyti svečią prie savo lovos dydžio, – leidžia nutuokti, kad jis išlieka sveikai ironiškas savęs (taip pat ir savęs kaip alegorijos) atžvilgiu.

Tuo Prokrustas pranašesnis už, tarkim, Sizifą, kurio beprasmiam darbui rezignavę literatai kartais mėgsta prilyginti rašymą. Be abejo, Prokrusto darbas taip pat beprasmis, tačiau fatališka (svečiui) kiekvieno ciklo baigtis sukuria įspūdingą iliuziją, jog pavyko pasiekti rezultatą (ir kad matas, kuriuo buvo matuotas svetys – teisingas).

Ši schema absurdiška, tačiau ji veikia (toli gražu ne vien ankštame mite), ir, drįsčiau spėti, yra labai moderni.

– Numiręs žvirblelis Katulo eilėraštyje. Be abejo, tai nelabai reikšmingas personažas...

– Vargu, ar tokia knyga egzistuoja – kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, esame pernelyg unikalūs, kad kas nors kitas tobulai išpildytų tavo paties siekiamybę. Čia nekalbu apie norą trumpam atsidurti kurio nors autoriaus kailyje ir savaip modifikuoti jo kūrinį, net jį perrašyti, – jis apima gana dažnai, tačiau tik susidūrus su, mano galva, nelabai vykusiu kūriniu.

– Tikrai juokiausi skaitydamas Voltaire'o „Kandidą“. Menu, linksminausi, – bet turbūt nesijuokiau, – skaitydamas Umberto Eco „Sukurti priešą“, Heinricho Heines „Kelionių vaizdus“.

Kartais vis pasiimu į rankas kurį nors Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendų“ tomą – tai ne tik geras autentiškas liudijimas apie viduramžių dvasinį gyvenimą, bet, mano supratimu, ir labai juokinga knyga, galinti išvesti iš proto dorą krikščionį.

– Knygų mėtosi labai daug, tiesa, didelė dalis jų jau skaitytos. Ką pastaruoju metu skaičiau? Vakar dieną – raeliečių „pdf‘ą“, vakare – Juozo Albino Herbačiausko „Erškėčių vainiką“. Užvakar ryte – Gytis Norvilas ir šventoji Faustina, visą likusią dieną – „Viena diena senovės Romoje“. Dar prieš dieną – Astrid Lindgren „Ronja plėšiko duktė“ (nuo vidurio), Amharų kalbos frazių žodynėlis (toks visiškai beprasmis veiksmas), Francois Villonas.

Tokia makalynė įprasta, jeigu skaitant vieną knygą kyla noras skaityti kitą, taip ir darau. Atidžiau ir nuosekliau pastaraisiais mėnesiais skaičiau Franzo Kafkos dienoraščius (jie tebesimėto ant palangės) ir W.G. Sebaldo „Išeivius“ (deja, jau paskolinti), Juliano Barneso „Flobero papūgą“, Witoldo Gombrovicziaus „Apsėstuosius“, Antano A.Jonyno „Kambarį“...

– Ne, negaliu. Įvairiais laikais gyventi padėjo skirtingos knygos. Jaunystėje – W. Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“, „Absalomai, Absalomai“, Edgaro Allano Poe „Raudonosios mirties kaukė“, dievinau Giovanni Boccaccio „Dekameroną“, Jerome'o Salingerio Glasų šeimos istoriją.

Vėliau daug lėmė antikinė literatūra – ypač antikinis romanas, Horacijaus, Ovidijaus, Katulo poezija, – faktiškai ji (o ir lotynų kalba) mane išginė iš jausmingų įžvalgų erdvės į racionalią, negailestingą kalbos erdvę. Galima sakyti, nuo to laiko prasmės ieškau – ir ją randu, – bet kokiame sakinyje ir bet kokioje struktūroje – t. y. visame, kas tam tikromis aplinkybėmis galėtų virsti sakiniu.

– Gali būti jis ir visai tų knygų neskaitęs, nors, aišku, nelengva tokį žmogų įsivaizduoti... Sunkiau, – tiesą sakant, beveik neįmanoma, – kalbėtis su žmogum, kuris apsėstas visažinystės – deja, posovietinėje erdvėje tokių nemažai, netgi vadinamųjų intelektualų tarpe.

Galima pasiguosti, kad slenkant į rytus, jų procentas dar įspūdingai didėja. Taip pat vengiu davatkystės (pačia plačiausia prasme), „Naujojo amžiaus“ („New age“) dvasingumo, nepagrįstų ambicijų, nors ir neužkertu sau kelio domėtis šių reiškinių turiniu. Tai verčia nuolat prižiūrėti save, kad klastingi šios bjaurasties, – o ji man kelia kone fizinį šleikštulį, – motyvai neįsiskverbtų į mano esmę.

– Niekada rimtai nesidomėjau knygų išoriniu pavidalu – knygos esmę sudaro jos turinys, todėl elektroninė knyga nelabai skiriasi nuo paprastos, juolab kad skaitmeninė erdvė man beveik tokia pat artima kaip „skaitmeninei kartai“. Išvaduotas nuo popierinio dizaino grimasų ir vadinamojo „knygos meno“, tekstas, sakyčiau, netgi gali įgauti daugiau stiprybės ir pasitikėjimo savimi, ir gal net geriau veikti skaitytoją.

Aišku, esama nuojautos, kad užuodę naujas galimybes kūrėjai per daug dėmesio skirs formai, ne turiniui, ir prasidės ilgas, galbūt bevaisių paieškų etapas; čia niekdarystė užėmusi labai geras starto pozicijas, todėl galima tikėtis ypatingai prastų knygų antplūdžio. Vis dėlto nemanau, kad tai bus tvanas – juk ir popierinę knygą šiais laikais išleisti labai lengva.

– Nežinau, dar ilsiuosi po „Lalagės“. Laisvalaikiu vis parašau kokį eilėraštį, bet kas tai yra, ir kas galėtų būti, kol kas neturiu žalio supratimo.

* Prozininkas A. Jakučiūnas gimė 1976 07 02 Vilniuje. 2004 m. Vilniaus universitete baigė klasikinę filologiją. Dirbo lietuvių kalbos ir literatūros bei lotynų kalbos mokytoju.

Nuo 2003 m. humoristinės ir marginalinės literatūros internetinės svetainės (2005 m. gavusios „Spaudos, radijo ir televizijos fondo“ paramą) www.nevykeliai.lt kūrėjas. Šiuo metu – laisvasis menininkas.

* Bibliografija: „Sokrato gyvenimas arba mirtis“, novelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999; „Servijaus Galo užrašai“, romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005; „Tėvynė“, romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007; „ Lalagė“, apsakymų vainikas. – Vilnius: „Tyto alba“, 2011.

* Apdovanojimai: V. Kavolio premija jauniesiems rašytojams (1996); „Imbiero vakarų“ publikos premija (2004); „Imbiero vakarai“ – salono „Balta varna“ apdovanojimas (2009); Kazimiero Barėno premija už romaną „Tėvynė“ (2009); Lietuvos rašytojų sąjungos premija už apsakymų vainiką „Lalagė“ (2012).