Kai Pucis Hanfštenglas 1922 lapkričio 22-os vakarą atėjo į Kindlkeller, salė jau buvo prisigrūdusi žmonių, kurie atrodė kaip parduotuvių savininkai, civiliai tarnautojai, jauni žmonės, amatininkai, dauguma apsirengę tradiciniais bavariškais darbužiais. Prasiskynęs kelią per minią prie spaudos stalo, Pucis paprašė reporterio parodyti Hitlerį. Žiūrėdamas į būsimąjį Vokietijos vadą, Hanfštenglas visiškai nenudžiugo. „Sunkiais auliniais batais, tamsiu kostiumu ir odine liemene, pusiau stačia balta apykakle ir keistais mažais ūsiukais tikrai neatrodė labai įspūdingas – kaip geležinkelio stoties restorano padavėjas“, – prisiminė Pucis.
Bet kai jį pristatė, aidint garsiems plojimams, Hitleris išsitiesė ir praėjo pro spaudos stalą „skubiu, ramiu žingsniu, tikras kareivis civiliais darbužiais“, – pastebėjo Pucis, sėdėjęs už aštuonių pėdų nuo pakylos, į kurią užkopė Hitleris. Kadangi Hitleris ką tik kalėjo už kurstymą ir žinojo, kad minioje yra policijos agentų, jis turėjo apgalvojęs rinkti žodžius. Vis dėlto atmosfera, Pucio žodžiais, buvo „įsielektrinusi.“ Oratorius jam pasirodė esąs „užuominų ir ironijos meistras.“ Prisimindamas pirmą pasirodymą, kurio liudininku tapo, Pucis pasakojo: „Savo karjeros pradžioje jis valdė balsą, frazę ir sugebėjo neprilygstamai veikti minią, o tą vakarą jam sekėsi geriausiai.“
Pradėjęs beveik žaismingo pokalbio tonu, Hitleris susišildė savo klausytojus ir paaštrino retoriką. Jis užsipuolė žydus dėl spekuliavimo ir prisidėjus prie visuotinio skurdo – „kaltinimas, kurį labai lengva priklijuoti“, – tvirtino Hanfštenglas. Jis smerkė komunistus ir socialistus – kaltino kenkiant vokiečių tradicijoms. Jis norėjo pašalinti visus liaudies priešus.
Pucis matė, kad publikai – „ypač damoms“ – jo kalba nepaprastai patinka. Kai Hitleris kalbėjo apie kasdienį gyvenimą, jis stebėjo jauną moterį, negalinčią atplėšti akių nuo kalbėtojo. „Tarsi apimta kažkokios religinės ekstazės, ji liovėsi būti savimi ir visiškai atsidavė despotiško Hitlerio tikėjimo būsimąja Vokietijos didybe burtams.“ Kai Hitleris gurkštelėjo iš perduoto alaus bokalo, minia pratrūko plojimais – buvo aišku, kad ją apkerėjo.
„Neapsakomai susižavėjęs“, – Pucis vėliau patvirtino, kad jis jau svarstė, kaip galėtų mokyti ir lavinti šį sumanų oratorių, kuris – „buvo aišku – eis toli.“ Stebėdamas Hitlerio aplinką, Pucis nematė nė vieno, kuris „galėtų jį supažindinti su išoriniu pasauliu, to jam akivaizdžiai trūko, suprato, kad Hitleris nesuvokia, koks kritinis buvo Amerikos įstojimas į Pirmąjį pasaulinį karą, ir kad europiečiai turi atsižvelgti į didėjančią Jungtinių Valstijų galią. Būdamas „pusiau amerikietis“, jis jautė turįs įgyvendinti šią misiją.
Pucis prasiskynė kelią iki pakylos, ant kurios stovėjo prakaitu permirkęs, bet mėgaudamasis savo triumfu Hitleris. Atvykėlis prisistatė ir perdavė geriausius Smito linkėjimus. „A, tu to didžio kapitono, kuris man šį rytą skambino, draugas“, – atsakė Hitleris, nosine šluostydamasis nuo prakaito šlapią kaktą.
Žavėdamasis Pucis pridūrė: „Aš pritariu 95 procentams jūsų kalbos, o apie kitką labai norėčiau pasikalbėti kitą kartą.“ Praėjus daug laiko po karo, savo interviu jis tvirtino, kad tie jo minėti penki procentai, „žinoma, buvo apie žydus ir visa kita“, bet norėjo būti atsargus ir neįžeisti Hitlerio jausmų savo pasisakymais.
„Na, taip, žinoma, – atsakė Hitleris, – neabejoju, kad nesiginčysime dėl kvailų penkių procentų.“
Pucis paspaudė jam ranką ir pajuto, kad tas žmogus yra „kuklus ir draugiškas.“ Grįžęs namo, ilgai negalėjo užmigti, vis galvojo apie vakarą ir ką jis reiškė. Hitlerį jis suvokė kaip save sukūrusį žmogų, kuris gali patraukti paprastus vokiečius nekomunistine programa. Bet jam nepatiko kai kurių jo sekėjų išvaizda, tarp jų – ir „abejotini tipeliai“, sakykim, partijos ideologas Alfredas Rozenbergas – „išblyškęs, netvarkingas vyrukas, kuris atrodė pusiau žydas nemaloniąja prasme.“
Vis dėlto Pucis rado nusiraminimą prisimintoje Nyčės (Friedrich Nietzsche) citatoje: „Pirmieji judėjimo sekėjai prieš jį nieko neįrodo.“
***
Pucio žmona Helena, arba Helen (Helene), taip ji žinoma Vokietijoje, suvaidins nemenką vaidmenį Hitleriui kylant į valdžią. Fragmentiškuose, niekur neskelbtuose užrašuose apie reikalus su nacių lyderiu ji rašė, kad vyras tą vakarą grįžo iš pirmo susitikimo su juo, apimtas entuziazmo, kalbėjo apie „nuoširdų, magnetizuojantį jaunuolį.“ Jis tvirtino: Hitlerio kalbą išgirdęs antrą kartą, „susižavėjo mažiau“. Pucis greitai susiejo savo likimą su šiuo agitatoriumi, kuris, jo manymu, turėjo eiti toli. Tapo jo propagandininku ir spaudos patarėju, bet iš pradžių įsitraukė ir socialiai, ir politiškai. Ypač buvo ryškus Hitlerio potraukis Helenai, jam visiškai netrukdė, kad ji buvo amerikietė.
Pucis tvirtina: pirmą kartą jis pristatė Heleną Hitleriui, kai, nusivedęs paklausyti jo kalbos, po jos įsitraukė į stulbinamą pokalbį. Anot Pucio, būsimajam diktatoriui „labai patiko mano žmona, graži blondinė amerikietė.“ Savo užrašuose Helena pateikė kitokius prisiminimus: ji tvirtino, kad su Hitleriu susitiko tramvajuje. Su Puciu važiavo į miesto centrą, į tramvajų įlipo Hitleris, o jos vyras juos supažindino. Po trumpo pokalbio ji pakvietė, kai turės laiko, užsukti pietų ar vakarienės. Nesvarbu, kuri pažinties versija teisinga, ir Pucio, ir Helenos pasakojimai sutampa, kad pirmas susitikimas su Helena išsiplėtojo į atvirą pakvietimą apsilankyti jų namuose. Hitleris greitai tapo dažnas svečias jų apartamentuose Gentzstrasse gatvėje – jie čia gyveno su sūneliu Egonu; Hanfštenglas juokaudamas savo namus vadino Genco kavine.
„Nuo tos dienos jis buvo nuolatinis lankytojas: jam patiko rami, jauki namų aplinka, žaisti su mano sūnumi ir ilgas valandas kalbėti apie savo planus ir viltis atkuriant Vokietijos Reichą, – prisimena Helena. Su nemenku pasididžiavimu savo pokario užrašuose ji pasakojo: „Atrodo, jam mūsų namai patiko labiausiai iš visų, į kuriuos buvo kviečiamas.“
Anot Helenos, Hitleris vilkėdavo pigius baltus marškinius, panešiotą tamsiai mėlyną kostiumą, „nederančią“ rudą odinę liemenę, ryšėdavo juodą kaklaryšį, ant viršaus užsimesdavo rusvai gelsvą, neperšlampamą apsiaustą. „Blogiausia aprangos dalis“ – pigūs batai ir sena pilka, minkšta skrybėlė. „Jo išvaizda tikrai buvo visiškai patetiška“, – rašė Helena. Bet taip apsirengęs žmogus jai buvo visiškai patrauklus: „Tuo metu jis buvo lieknas, drovus jaunuolis, kažkur klajojančiu labai mėlynų akių žvilgsniu.“
Ji tvirtino, kad jai pavyko pamatyti Hitlerį „visiškai iš kitos“ pusės nei vėliau kitiems. „Jis buvo šilta asmenybė, – teigė ji savo 1971 metų interviu. – Vienas dalykas tikrai jaudino: jis neabejotinai mylėjo vaikus arba labai gerai vaidino. Jis puikiai bendravo su Egonu.“ Vieną popietę mažasis berniukas, bėgdamas pasitikti Hitlerio, paslydo ir susitrenkė galvą į kėdę. Hitleris išraiškingai lupo kėdę ir plūdo, kad ji nuskriaudė „gerą mažąjį Egoną.“ Šį įvykį Helen prisimena kaip „staigmeną ir malonumą“, kuris paskatino berniuką paprašyti svečio kiekvieną kartą suvaidinti tą pačią sceną. „Dėde Dolfai, būk geras, pliaukštelėk išdykusiai kėdei“, – maldaudavo Egonas.
Helena žavėjosi Hitlerio polinkiu, jos žodžiais tariant, „kalbėti, kalbėti ir kalbėti.“ „Niekas kitas neturėjo galimybės nieko pasakyti. Taip pat prisimenu, kad jis nepakęsdavo nė vieno, kuris norėdavo kalbėti. Kalbėdavo jis vienintelis; kiti klausėsi. Štai dėl ko jis nepakentė kai kurių žmonių: jie per daug kalbėjo.“ Nesvarbu, ar jos namuose, ar ankstyvuosiuose sambūriuose, „jo balsas buvo neįprastai energingas ir ekspresyvus, vėliau – ko gero, nuo persistengimo – tą galią prarado [...] Dažnai buvo sakoma, kad jo balsas turėjo hipnozinių savybių; remdamasi savo stebėjimais, galiu tai patvirtinti.“
Jos susižavėjimo nė kiek nesumažino pagrindinė tema, į kurią Hitleris sutelkė dėmesį. „Vienintelis dalykas, dėl kurio jis nuolatos siautėjo, buvo žydai“, – pripažino Helena. Jis pasakojo, kaip žydai užkirto jam kelią į darbą, kai gyveno Vienoje. Helena tikėjo, kad ši patirtis skatino jo antisemitizmą: „Jis prasidėjo asmeniniu lygmeniu, bet paskui virto politiniu.“
Kas buvo ta amerikietė, pradėjusi reguliariai savo namuose priiminėti Hitlerį ir vaišinti jį arba siūlyti mėgstamiausią jo duetą – juodos kavos su šokoladu – ir atrodė visiškai nesidominti jo juodąja puse? 1893 metais gimusi Niujorke Helena Nymejer (Niemeyer) buvo vokiečių imigrantų duktė; jie užtikrino, kad mergaitė kalbėtų vokiškai ir žinotų savo vokiškąjį paveldą. Bet amerikietiškoji jos tapatybė akivaizdžiai atsiskleidžia šeimos nuotraukose – ji apsirengusi kaip „Laisvė“ – pasipuošusi kaip Laisvės statula ir, rankose laikydama didžiulę Amerikos vėliavą, stovi ant Hobokeno rotušės laiptų. 1912–13 metų nuotraukoje ji maždaug dvidešimtmetė, lydima mažų mergaičių baltomis suknelėmis ir nešančių juostas su visų valstijų pavadinimais.
Netrukus po to, kai pradėjo bendrauti neoficialiai, Hitleris paklausė Helenos: „Kaip tau, amerikietei, pavyksta čia būti?“ Helena papasakojo apie savo šeimos šaknis, pabrėždama, kad vokiškai ji kalba taip pat sklandžiai, kaip ir angliškai, ir, nepaisant JAV paso, tautiniu pagrindu laiko esanti „tikrai pusė ir pusė“.
Pucis papasakojo Kei Smit, kad Helena vieną dieną įėjo į jų šeimos parduotuvę Fifth Avenue, ir jis iš karto iki ausų įsimylėjo. „Jį taip pribloškė jos grožis, kad nusekė paskui ją namo“, – pasakojo Kei. Helena nebuvo kino žvaigždės grožio: jos ūgis – metras septyniasdešimt penki, stambių kaulų ir pagal jauną amžių atrodanti kažkaip solidžiai moteriškai. Bet jos veidas labai išraiškingas, gyvos mėlynos akys, plaukai dailiai sušukuoti atgal, ji vilkėjo stilingais elegantiškais drabužiais. Helena ir Pucis susituokė 1920 vasario 11-ą, santuokos liudijimą po metų išdavė Kvinso tarnautojas. Po metų, kai gimė Egonas, jie persikėlė į Miuncheną.