„Hitleriui reikia moters, – Martos Dod viešnagės Berlyne pradžioje pareiškė Hanfštenglas. – Hitleriui reikėtų amerikietės – žavinga moteris galėtų pakeisti visos Europos likimą. – Tada jam būdingu teatrišku balsu paskelbė: – Marta, tu ta moteris!“
Marta pripažino: toks pareiškimas „atrodė kaip ir dauguma Pucio schemų, kaip pripučiamo arklio vaidinimas, – bet ji abejojo, ar jis kalba nerimtai. – Man visai patiko jo taip dosniai man skirtas vaidmuo, ir džiaugiausi galimybe susitikti su keistuoju žmonių vadu.“ Ji vis dar tikėjo, kad Hitleris – „kerinti ir talentinga asmenybė, turinti didžiulę galią ir žavesį.“
Prisiminimuose apie susitikimo dieną Marta pridėjo kandžią gaidelę, kuri vis tiek atskleidė jos mąstymą: „kadangi man paskirta pakeisti Europos istoriją, nusprendžiau apsirengti santūriausiais ir labiausiai žavinčiais drabužiais – tai visada patraukia vokiečius: jie nori, kad jų moterys būtų matomos, o ne girdimos, ir tik kaip nuostabių vyrų, kuriuos jos lydi, priedai.“
Pucis ir Marta nuvažiavo į mėgstamiausią Hitlerio Kaiserhof’o viešbutį, kuriame susitiko su lenkų dainininku Janu Kiepura (Jan Kiepura). Gėrė arbatą ir kalbėjosi, kol, lydimas apsauginių ir vairuotojo, Hitleris atsisėdo prie gretimo stalelio. Kiepurą pakvietė prie Hitlerio stalo, vyrai kalbėjosi kelias minutes. Tada Pucis priėjo prie Der Führer’io ir, pasilenkęs visu savo didingu stotu, kažką jam pašnibždėjo. Akivaizdžiai patenkintas, grįžo pas Martą ir pasakė, kad Hitleris sutiko su ja pasimatyti. Kai Marta priėjo prie jo stalelio, Hitleris atsistojo, pabučiavo jai ranką ir kažką sumurmėjo: ji nesuprato, nes tuo metu vokiškai beveik nemokėjo. Jų susitikimas truko labai trumpai, Hitleris dar kartą pabučiavo jai ranką, ir Marta grįžo prie savo stalo. Ji pasakojo, kad kartkartėmis ją nužvelgdavo „smalsiu, sutrikusiu žvilgsniu.“
Per tą susitikimą ji pamatė „silpną, minkštą veidą su maišeliais po akimis, putliomis lūpomis ir labai neišraiškinga veido kaulų struktūra.“ Ji beveik neįžiūrėjo jo garsiųjų ūselių, bet pastebėjo, kad akys „stulbinamos ir nepamirštamos – jos atrodė blyškiai mėlynos, labai gilios, įdėmios, hipnotizuojančios.“ Apskritai, tą popietę sutiktas Hitleris jai pasirodė „perdėtai švelnus ir kuklus, neįkyrus, bendraujantis, neoficialus.“ Merginą pribloškė „savotiškas nekrintantis į akis žavesys, beveik švelni kalba ir žvilgsnis.“
Kai tą vakarą grįžusi namo Marta papasakojo apie savo susitikimą su Hitleriu, ambasadorius neslėpė: jam linksma, kad Hitleris taip lengvai padarė jai įspūdį. Jis pripažino – Hitleris turi asmeninio žavesio, ir, erzindamas dukrą, liepė ilgai nesiplauti rankų, kad išsaugotų ypatingą Hitlerio bučinį-palaiminimą. Jei ką, nesiliovė, ji turi vos vos plauti apie tą vietą, kurią lietė jo laiminančios lūpos. Martą erzino jo juokavimas, bet pasistengė neišsiduoti.
Niekas geriau neatskleistų suvokimo apie Hitlerį skirtumo, nei kitas, dar trumpesnis susitikimas su Associated Press biuro viršininko paaugliu sūnumi Robertu Lochneriu. Vieną vakarą Robertas su savo įmote buvo Berlyno operoje ir laukė, kol atvažiuos tėvas, kai staiga įsiveržė SS vyrų falangos ir ėmė skinti kelią Hitleriui. Kai už jų pasirodė vadas, pasipylė šūksniai „Heil Hitler!“, ir vokiečiai sviedė rankas aukštyn privalomam saliutui dešine ranka. Užuot pasielgęs kaip dera, Robertas liko stovėti amerikiečio paauglio poza: „Aš pabrėžiamai laikiau abi rankas kišenėse ir demonstratyviai kramčiau gumą, tam naciai nepritarė.“ Sekundės dalelę Roberto elgesys paskatino Hitlerį pažvelgti į jį, paauglį apstulbino grėsminga jo „veriamo žvilgsnio“ jėga.
Pradedantysis Associated Press biuro, kuriam vadovavo Roberto tėvas, reporteris Angusas Termeris (Angus Thuermer) prisiminė, kaip jaunesnysis Lochneris pasakojo apie savo jausmus po šio trumpo susitikimo: „Nuo to laiko pasidarė aišku, kaip jauniems karininkams ar bet kam kitam Hitlerio akys gali sukelti siaubą.“
Būdamas visai jaunas, Robertas Lochneris Vokietiją suprato tikrai geriau, nei Marta Dod, ir buvo labiau pripratęs prie Hitlerio ir nacių baimės ir jų bauginimo. Bet tai ne vien tik dviejų jaunų amerikiečių požiūrių skirtumas. Pažymėtina, kad Hitleriui daugeliu atveju sekasi padaryti palankų įspūdį moterims, ypač kai susitinka pirmą kartą. Luisas Lochneris prisiminė 1935 metais dalyvavęs teatro ir kino asmenybėms surengtame Jozefo ir Magdos Gebelsų pobūvyje. Atrodė, Hitleriui kompanija patinka, jis spaudė ranką garsiai aktorei Dorotėjai Vyk (Dorothea Wieck), o ji sodriai nuraudo. Pasikvietęs ją prie stalo, pasakojo visokias istorijas, juokėsi ir plojo rankomis sau per šlaunis. Lochneris ne kartą girdėjo moteris kalbant apie vieną Hitlerio savybę: „Jei pažvelgsi į Hitlerio akis, tapsi amžina jo gerbėja.“
Nuo pat pradžių Marta Dod žavėjosi ne tik Hitleriu, bet ir daugeliu vokiečių, kurie sukiojosi begaliniame socialiniame diplomatų rate. Ją nelabai domino jauni Reichsvero karininkai, išmetė juos iš galvos, nes buvo „ypatingai malonūs ir gražūs, mandagūs ir neįdomūs.“ Bet, be Pucio, jai patiko Ernsto Udeto (Ernst Udet), Pirmojo pasaulinio karo skrydžių aso, kuris paskraidino ją savo lėktuvu (Marta vėliau parašė vidutinišką romaną Sowing the Wind (Vėjų sėja) apie į Udetą panašų veikėją); kaizerio Vilhelmo II (Wilhelm II) vaikaičio princo Luiso Ferdinando (Louis Ferdinand), dažno Dodų ir Lochnerių svečio, ir daugybės Užsienio reikalų ministerijos bei SS jaunuolių kompanija. Ji susitikinėjo su vienu tų jaunuoliu, kuris iš pat pradžių jai atrodė esąs „šviesiaplaukis, sveikai atrodantis arijų talentas“ ir nuolatos spausdavo ją papasakoti apie tėvo požiūrį į Vokietijos įvykius. Pagaliau suvokusi, ką jis veikia, prisipažino, kad jaunuolis tapo „vienu pirmųjų nusivylimų, kuriuos patyriau oficialiame Vokietijos gyvenime.“
Nors, Martos žodžiais, ji vis dar „labai stipriai palaikė nacius“, bet sutiko jauną prancūzų diplomatą, kuris, jos tėvams leidus, ją visur ėmė vestis. Martai nerūpėjo tokie formalumai. Nors jos draugai vokiečiai įspėjo, kad jaunuolis – prancūzų šnipas, ji pati manė nusiteikusi antiprancūziškai ir palaikanti vokiečius, bet ją traukė „aukštas, romantiškas, tobulo veido jaunuolis.“ Kai jis smerkė nacių militarizmą, ji ginčydavosi – bet vėliau prisipažino, kad kai kurie jo argumentai ją paskatino pradėti „truputį mąstyti.“ Viena Martos draugių, Silvija Krein (Sylvia Crane), teigė, kad jos politinį mąstymą visada lėmė meilės gyvenimas. „Jai tiesiog patikdavo miegoti su patraukliais vyrais, taip ji sužinodavo ir apie politiką, ir istoriją“, – pasakojo draugė.
Martos skonis tikrai buvo eklektiškas. Viešnagės Vokietijoje pradžioje ji susipažino su gestapo viršininku Rudolfu Dylsu. Jis dažnai svečiuodavosi Dodų rezidencijoje ir tvirtindavo ambasadoriui, kad, norėdamas užkirsti kelią smurtui prieš amerikiečius, daro viską, ką išgali. Martos tėvui ir kitiems diplomatams jis atrodė labiau suprantantis jų nusiskundimus nei kiti Vokietijos pareigūnai. Vis dėlto jis vadovavo pirmosioms koncentracijos stovykloms. Marta pripažino girdėjusi kelis žmones kalbant, kad tuo laikotarpiu būdavo nužudoma „bent dvylika žmonių per dieną.“ Bet dėl to Marta nenustojo su juo rodytis viešumoje, šokti naktiniuose klubuose ir važinėti į ilgas keliones po šalį. „Mane traukė ir žavėjo tas žmogiškas jausmingo veido ir netaisyklingo, žiauraus grožio pabaisa“, – pareiškė Marta. Žinoma, nebuvo svarbu ir tai, kad Dylsas buvo vedęs; jo žmoną Marta niekino kaip „patetišką atrodančią pasyvia būtybę.“
Jaunas žydas, kurį Marta susitiko keliuose kokteilių vakarėliuose, įspėjo, kad Dylsas ja naudojasi kaip apsauga galimuose vidiniuose nacių mūšiuose: „Marta, tu labai kvaila ir žaidi su ugnimi.“ Bet ji nesileido įkalbama ir nesiliovė susitikinėti su gestapo viršininku. „Mane labai domino jo tipas ir pokalbiai. Jis sąmoningai ir nesąmoningai atskleidė šnipinėjimo užkulisius, apie kuriuos niekur kitur nebūčiau sužinojusi.“ Toks komentaras vėliau galėjo būti perskaitytas kaip netiesioginis prisipažinimas, kad ji pati šnipinėjo kitam režimui.
Marta greitai užsikrėtė akivaizdžiu Dylso nervingumu dėl varžovų partijoje, 1933 gruodį jis net įspėjo JAV generalinį konsulą Meseršmitą, kad bijo dėl savo gyvybės. Jis norėjo, kad Meseršmitas arba Martos tėvas parašytų nacių valdžiai giriamąjį laišką ir nurodytų, kad jis labai daug dirba, užtikrindamas JAV ir Vokietijos santykių stabilumą. Amerikiečiai jį užjautė, tačiau žinojo, kad nieko negali padaryti.
Marta jaudinosi, kad gali netyčia ką nors pasakyti Dylsui apie savo draugus vokiečius ir jiems sukelti mirtiną pavojų, ir dėl paties Dylso. Po vieno vėlyvo šokių vakarėlio, prieš važiuodamas namo, Dylsas užsuko išgerti į Dodo rezidencijos biblioteką. Buvo akivaizdu: jis nori pasikalbėti apie visas jam žinomas paskutines intrigas. Marta pačiupo nuo sofos pagalvę. Kai Dylsas paklausė, ką ji daro, pasakė – ketina uždengti telefoną. Anot Martos, jis grėsmingai šyptelėjo ir pritariamai linktelėjo.
Marta prisipažino: atlikdama visas šias atsargumo priemones, taip „susinervino, kad atsidūrė ties isterijos riba.“ Ji pradėjo galvoje kartoti pokalbius su įvairiais vokiečiais, svarstydama, ar juos įrašinėjo, ar klausėsi. Iš savo antrojo aukšto miegamojo staiga ėmė girdėti grėsmingus žingsnius kiemo keliuko žvyru, kiekvienas pokštelėjimas skambėjo kaip šūvis. Marta pasakojo, kad iki pat Ilgųjų peilių nakties Dylsas laikėsi jos įsikibęs ir buvo kaip „išgąsdintas triušis.“ Dylsas liko gyvas per 1934 birželio kraujo nuleidimą, bet neteko gestapo viršininko vietos ir niekada nebeatgavo to nacių hierarchijoje tokio iškilaus posto.