1936 vasarą, kai Tomas Vulfas paskutinį kartą lankėsi Berlyne, buvo „didžiųjų Olimpinių žaidynių sezonas“, apie jį rašė romane You Can’t Go Home Again. Jo alter ego ir pagrindinis veikėjas Džordžas Veberis stebėjo, kaip „Vokietijos žmonių organizavimo talentas [...] atsiskleidžia labiau, nei jam iki šiol teko matyti. Neapsakomas renginio iškilmingumas buvo toks stulbinamas, net ėmė slėgti.“ Veberis – iš tikrųjų Vulfas – jautėsi prislėgtas, nes aštriai suvokė grėsmingą to iškilmingumo prigimtį: „Jis taip akivaizdžiai peržengė žaidynių reikalaujamas ribas [...] Atrodė, tarsi žaidynės pasirinktos naujos kolektyvinės galios simboliu, priemone konkrečiai parodyti pasauliui, ką gali ta nauja jėga.“
Ironiška, kad Hitleris ir naciai perėjo nuožmios opozicijos istoriją dėl pačių Olimpinių žaidynių ar kito tarptautinio sporto renginio organizavimo Vokietijoje. 1923 metais naciai protestavo prieš Miunchene surengtą Vokietijos gimnastikos festivalį, nes jis buvo atviras „žydams, prancūzams ir amerikiečiams“ – taip buvo skelbiama Hitlerio pasirašytoje peticijoje. 1932 metais, prieš pat atėjimą į valdžią, nacių lyderis olimpiadą pavadino „laisvųjų masonų ir žydų sąmokslu“, nors sprendimas rengti žaidynes Berlyne buvo priimtas jau prieš metus. Atėję į valdžią naciai nervinosi nuo minties, kad tarptautinėse varžybose dalyvaus žydai ir juodaodžiai. Völkischer Beobachter niršo ir tvirtino: „tai olimpinės idėjos negarbė ir išsigimimas“, jei juodaodžiai gali varžytis su baltaisiais. Baigdamas pareiškė: „Juodieji turi būti pašalinti. Mes to reikalaujame.“
Bet Hitleris ir naciai taip pat tvirtino, kad jaunimas turi būti fiziškai tvirtas, dalyvauti įvairiuose sporto užsiėmimuose ir reguliariai treniruotis. Jų idėja – stiprinti jaunų savo sekėjų kūnus ir agresyvų charakterį, atsidavimą judėjimui. „Mums, nacionalsocialistams, politika prasideda sportu – pirmiausia, politika vadovauja viskam, antra, politika neatskiriama nuo sporto“, – tvirtino Brunas Malicas (Bruno Malitz), atsakingas už Berlyno Štormo karių sportą.
Kai naciai paėmė valdžią, Vokietijos Olimpinio komiteto prezidentas ir karštas žaidynių rengimo Berlyne rėmėjas Teodoras Levaldas (Theodor Lewald), norėdamas įtikinti naująją valdžią paremti šį reikalą, surengė susitikimą su Hitleriu, Gebelsu ir vidaus reikalų ministru Vilhelmu Friku (Wilhelm Frick). Jis tvirtino: žaidynės atneš tiek įplaukų, kad tikrai atsipirks, ir dar bus pelno, be to, bus „milžiniškas propagandinis efektas.“ Jis pabrėžė – „niekas nė iš tolo neprilygtų“ tūkstančio žurnalistų, aprašančių Berlyno žaidynes, propagandinei vertei. Šis argumentas buvo lemtingas.
Kaip tik dėl tų pačių priežasčių daug žydų grupių Jungtinėse Valstijose kartu su kitais aktyvistais, ypač kairiaisiais, griežtai pasisakė už Berlyno Olimpinių žaidynių boikotą. Jie nurodė, kad nacių žydų diskriminacijos rekordai tiesiogiai prieštaravo olimpiniams idealams, kad pageidaujami ir priimtini visi varžybų dalyviai. Amerikos Olimpinių žaidynių komiteto prezidentas Evris Brandeidžas (Avery Brundage) tam argumentui iš pradžių pritarė: „Mano asmenine, bet ne oficialia, nuomone, žaidynės nebus rengiamos nė vienoje šalyje, kurioje nusižengiama pagrindiniam olimpinės teorijos principui apie visų rasių lygybę.“
Levaldo paraginti, naciai atsiliepė: Vokietijoje bus laukiami „visų rasių varžybų dalyviai“, bet iškėlė sąlygą, kad Vokietijos komandos sudėtis – jos pačios reikalas. 1934 rugsėjį Brandeidžas nuvyko į Vokietiją, spėjama, patikrinti, ar Vokietijos žydams sudaromos tinkamos sąlygos. Vokiečių sporto pareigūnai surengė jam greitą apžvalginę kelionę po sporto įrengimus ir buvo vertėjais, jam kalbantis su žydais. Vyriausiasis nacių sporto valdžios pareigūnas Arnas Braitmejeris (Arno Breitmeyer) į susitikimą su žydų sporto vadovais atėjo net vilkėdamas SS uniforma. Jis taip pat pranešė: vokiečiai jį patikino, kad „Berlyne žydai nebus diskriminuojami.“ Patenkintas tokiais pareiškimais, pridūrė: „galite parašyti dar daugiau – manau, visos garantijos bus įgyvendintos.“ Atvirumo akimirką Brandeidžas rado bendrą bruožą su šeimininkais, pripažindamas, kad jo vyrų klubas Čikagoje žydų nepriima.
Kitas Amerikos Olimpinio komiteto narys, Čarlzas Šerilis (Charles Sherrill), 1935 metais atvyko į Vokietiją bandyti įtikinti nacius į Vokietijos komandą įrašyti bent vieną žydą: jis nesidrovėdamas aiškino, kad jiems reikalingas „simbolinis negro“ atitikmuo. Bet asmeniniame susitikime su Hitleriu pasivadino „Vokietijos ir nacionalsocializmo draugu“ ir, atrodė, visiškai nesirūpino nepalenkiamu Hitlerio prieštaravimu dėl žydų įrašymo į olimpinę Vokietijos komandą. Anot nacių lyderio, taip jie suterštų arijų kontingentą. Susitikimą su Hitleriu Šerilis apibūdino kaip „nuostabų“, panašias liaupses skyrė ir pasakodamas apie keturias dienas, rugsėjo viduryje praleistas kasmetiniame Niurnbergo nacių partijos sambūryje, kur jis buvo asmeninis Hitlerio svečias: „Buvo gražu! Beveik galėjai girdėti [nacių] būrių tiksėjimą, kai kiekvienas tiksliai laiku užimdavo savo vietą.“
Kai namie vyko ginčai tarp palaikančių boikotą ir jam prieštaraujančių frakcijų, tarp jų ir Amerikos Olimpinio komiteto ir kitų sporto organizacijų, keli aukšti Amerikos diplomatai Vokietijoje pateikė gerokai tikslesnį paveikslą, nei „faktų ieškotojai“ Brandeidžas ir Šerilis. Ambasadorius Dodas asmeniškai susitiko su žydų sporto vadovais – jis vengė sceninių sesijų, surengtų svečiams. Vašingtonui pranešė, kad jo pašnekovai pasakojo apie „pasipiktinimą keliančią žydų sportininkų diskriminaciją“ ir plačiai paplitusį bauginimą tų kelių sportininkų, kurie buvo patvirtinti olimpinėse treniruočių stovyklose.
1933 pradžioje generalinis konsulas Meseršmitas, turintis įprotį nesileisti kvailinamas nacių, teigė, kad naujasis režimas gali surengti šou ir leisti keliems žydams dalyvauti Olimpinių žaidynių atrankose. Bet įspėjo: „tai bus tik iš tikrųjų vykstančios diskriminacijos priedanga.“ Jis ir kitas aukštas ambasados pareigūnas Raimondas Geistas (Raymond Geist) nuolatos pranešinėjo apie diskriminaciją ir bandė pasipriešinti Šerilio ir kitų laimėjimui „sausu rezultatu“. Meseršmitas, 1934 metais pervestas į Vieną, nesiliovė raginti valstybės sekretorių Halą (Cordell Hull) priešintis Amerikos dalyvavimui Olimpinėse žaidynėse. 1935 gruodžio kablogramoje jis tvirtino: „žaidynės tapo nacionalsocialistų doktrinos pasaulio užkariavimo simboliu.“ Jeigu Berlyno Olimpiada neįvyks, „tai bus vienas rimčiausių smūgių, kuriuos gali patirti nacionalsocialistai atbundančioje Vokietijoje.“ Jis pridūrė: daug „išmintingų ir gerai informuotų stebėtojų“ tiki: žaidynių likimas bus pagrindinis veiksnys „nulemiant politinius Europos įvykius“, ir jis visiškai pritaria tokiam požiūriui.
Nepaisant karštos Amerikos atletų sąjungos prezidento Jeremijaus Mahonio (Jeremiah Mahoney) ir kelių kitų Jungtinių Valstijų sporto pareigūnų opozicijos Berlyno žaidynėms, Brandeidžo ir Šerilio požiūris nežymiai viršijo. Halas liko visiškai abejingas Berlyno ir Vienos diplomatų maldavimams, o Ruzveltas stropiai tylėjo – į polemiką nesikišo. Kaip savo autoritetingoje studijoje Nazi Games: The Olympics of 1936 (Nacių žaidimai: 1936 metų olimpiada) rašė Deividas Klei Lardžas (David Clay Large): „Patyręs politikas FDR [R. D. Ruzvelto] neabejotinai suprato, kad, savo svoriu paremdamas bet kurią poziciją, rizikuotų labiau nei pozicijos visiškai neturėdamas.“ Lardžas tęsė: FDR administracija jau suvokiama kaip „per draugiška žydams“, net teisėjas Samuelis I. Rozenmanas (Samuel I. Rosenman), vienas FDR [R. D. Ruzvelto] žydų patarėjų, įspėjo boikoto neremti.
Kai prasidėjo žaidynės, kiekvienas jų žingsnelis tapo ir šalinininkų, ir oponentų pranašautu iškilmingumo triumfu. Vulfas vaizdingai aprašė jį savo knygoje You Can’t Go Home:
„Kasdieninis spektaklis buvo stulbinamo grožio ir didingumo. Stadionas virto spalvų turnyru, kuris spaudė gerklę; gausybės plakatų prabanga akį rėžiančios Amerikos didžiųjų paradų dekoracijos, prezidentų inauguracijos ir pasaulinės mugės atrodė kaip menkaverčiai ir pretenzingi karnavalai. Per Olimpines žaidynes Berlynas buvo paverstas savotišku stadiono priedu [...] visas miestas pavirto iškilmingų karališkų plakatų buveine [...] penkiasdešimties pėdų aukščio plakatai nebūtų padarę gėdos didžiojo imperatoriaus karo palapinei.“
Visa tai buvo scena kiekvienam pergalingam šiuolaikinio imperatoriaus pasirodymui. „Pagaliau jis pasirodė – per miną tarsi vėjas per pievą iš tolo nubangavo šlamesys, kartu su juo kilo tarsi potvynio banga, kurioje buvo balsas, viltis ir malda už šalį“, – tęsė Vulfas. Hitleris, tvirtai stovėdamas spindinčiame automobilyje, pakėlė ranką „delnu aukštyn, ne nacių saliutu, o tiesiai aukštyn, laiminimo gestu, kaip Buda ar Mesijas.“
Buvo sužavėti ne tik Hitlerio sekėjai. „Berlynas dabar – puiki šurmuliuojanti vieta, jame jautiesi kaip namie, – rašė Džaneta Flaner (Janet Flanner) New Yorker’e. – Pastaraisiais metais priartėta prie fizinio suklestėjimo ir nutolta nuo politinio nervingumo, kuris visiems Vokietijoje žinomas nuo Pirmojo pasaulinio karo, sostinė atskleidžia visa tai.“ Viskas buvo padaryta, kad užsienio svečiams susidarytų būtent toks įspūdis. Rudis Džostenas (Rudi Josten), etatinis Associated Press biuro Vokietijoje darbuotojas, prisiminė, kad trumpam buvo atgaivinta daugelis Veimaro laikotarpio pasilinksminimų. „Viskas buvo nemokama, vėl atidarytos visos šokių salės. Grojo amerikietiška ir kitokia muzika. Šiaip ar taip, visi manė: „Na, Hitleris negali būti toks blogas“.“ Naciai net leido septyniems tūkstančiams prostitučių Vokietijos sostinėje vėl užsiimti savo amatu.
Ir gatvėse, ir visose kitose naujajai aukštajai visuomenei skirtose vietose svečiams buvo sudarytos visos sąlygos linksmintis. „Spindintis olimpinių priėmimų verpetas, – dienoraštyje rašė From. – Užsieniečiai lepinami, paikinami, jiems meilikaujama ir bandoma sužavėti.“ Širerį slėgė, kaip svečiai įsitraukia į prabangų šou: „Bijau, kad propaganda naciams pasisekė“, – rašė žaidynių pabaigoje.