„Juodojo Mėnulio vaikai“ – tai šiaulietės medikės Andželikos Bubelytės, pasirarančios pseudonimu Angel, debiutinis grožinės literatūros kūrinys. Autorė šį kūrinį brandino daugiau kaip dešimt metų. Parašyti romaną jai prireikė dar penkerių metų.
Pasak pačios autorės, pradėti rašyti knygą ją paskatino artimo žmogaus netektis. Romaną išleido „Eglės leidykla“. Beje, autorė A. Bubelytė kartu su knygos leidėjais dalyvavo Vilniaus knygų mugėje 2012. Romanas sudomino Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto lietuvių filologijos ir ryšių su visuomene specialybės studentus, kurie šių metų kovo 1 d. organizavo ir vedė knygos pristatymo vakarą miesto bibliotekoje, o kovo 12 dieną ir Respublikinėje Šiaulių ligoninėje.
„Patirties rinkausi ne tik skaitydama knygas, bet ir stebėdama gyvenimą, kuriame gėrio ir blogio apraiškų taip pat nestinga. Akstiną šiam kūriniui davė ne kartą pastebėtas šokiruojantis dalykas, kai mene blogis pateikiamas kaip teigiamybė, o kerštas kaip vienintelis teisingas atpildas. Savo kūrinį vadinu jaunos merginos, gyvenančios problemiškoje šeimoje brandos istorija. Ji auga, klysta ir iš to mokosi, formuojasi kaip asmenybė su savo pasaulėžiūra. Ji - tarsi šviesulys, kurio nepajėgia užgesinti jokios negandos. Ji - Pergalė (Ne atsitiktinai jos vardas - Viktorija). Žmoniškumo pergalė. Nugalėti blogį virstant už jį baisesniu - labai lengva ir paprasta. Tik ar tai - tikroji pergalė? Juk visų sunkiausia - kad ir kas beatsitiktų - išlikti savimi“, - sakė autorė.
Romano pamatas – gilus psichologizmas, į kurį įpinta subtili mistinė linija, užsimenanti apie tolesnius intriguojančio siužeto vingius. Knygos veikėjų charakteriai: ryškūs, nestereotipiniai, neretai balansuojantys ties normalumo riba.
Psichologė Lilija Šileikienė debiutinį romaną apibūdino trumpu komentaru: „Psichologinis romano centras - jo herojų persipynę, pačių sunkiai įsisąmoninami, labai dichotomiški, su ryškiais, gyvais jų aprašymais jausmai ir patyrimai. Tai meilė ir neapykanta, laisvė ir priklausomumas, laimė ir kančia. Šalia numanomos gyvenimo išminties galimybės tyko gyvenimo absurdas, keliantis nuolatinius klausimus - kaip gyventi toliau? Kaip eiti tuo keliu ir ar išvis juo eiti? O koks tas kelias turėtų būti?“.
Romane pasakojama vienos susvetimėjusios ir į priešingas stovyklas susiskaldžiusios šeimos dramatiška istorija.
Veiksmo vieta: reali Lietuvos vietovė, dažnai žmonių vadinama skambiu metaforišku pavadinimu Saulės miestas.
Pagrindinė romano herojė septyniolikmetė mergina Viktorija, nebegalėdama kęsti vyresniojo brolio išnaudotojiško elgesio ir nuolatinės psichologinės, fizinės bei seksualinės prievartos sąlygų, nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo. Vis dėlto tą padaryti jai sukliudo vienintelis jos sielai artimas žmogus – jaunesnysis brolis. Gyvenimas tęsiasi, pateikdamas Viktorijai ne tik skaudžių išgyvenimų, bet ir malonių staigmenų bei rūsčių išbandymų.
Jaunėlio brolio draugui pasiūlius šeimos nariai nelauktai susiburia į muzikinę grupę „Juodojo Mėnulio vaikai“. Ar tai tik gražus muzikos grupės pavadinimas? Juk Juodasis Mėnulis – karminė planeta, kiekviename žmoguje sustiprinanti ir parodanti tai, kas slypi giliai jo viduje, o tai, visų pirma, mūsų neįsisąmoninti troškimai, aistros ir baimės. Galbūt fatališki knygos veikėjų likimai jau iš anksto nulemti šios tamsios nematomos planetos.
Netikėtai į Viktorijos gyvenimą įsiveržia meilė. Jaunas vaikinas Tomas iš pirmo žvilgsnio įsimyli kuklią mergaitę vasaros dangaus spalvos akimis ir niekaip nesulaukdamas atsako į savo jausmus ima brautis į paslapčių apraizgytą mylimosios šeimą.
Tomą sapnuose ir ne tik pradeda persekioti plėšrus paukštis – baltas sakalas. Ar šis paukštis tėra tik psichologiškai sudirgusio vaikino pasąmonėje susikurtas personažas? O gal tai sparnuotas pasiuntinys iš kito pasaulio, skubantis perduoti Tomui svarbią žinią.
Knygą rekomenduočiau tiems, kam patinka savita ir kartu be galo sudėtinga žmogaus psichologija, dabartinės mūsų visuomenės problematika, jaunimo realijos ir subtili mistikos forma.