Danų rašytojas P. Hoegas mokesčius moka su didžiuliu malonumu

P. Hoegas gimė Kopenhagoje prieš 55 metus, mokėsi privačioje mokykloje, studijavo literatūrą Kopenhagos universitete. Prieš atsidėdamas knygų rašymui, jis išbandė daugybę profesijų ir veiklos sričių: dėstė scenos meną, buvo klasikinio baleto šokėjas, jūreivis, fechtuotojas; apkeliavo Afriką ir Karibus.

Naujausiame savo romane „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“, skirtame visai šeimai, P. Hoegas kalba apie tai, kas svarbiausia daugumai iš mūsų – dėl ko mes gyvename, kaip rasti laimę ir tikėjimą.

Romaną lietuvių kalba parengė ir išleido leidykla „Tyto alba“.

Kiekvienas savyje nešiojamės „vidinį dramblį“: ilgesį kažko, kas yra daug didesnis už mus pačius. Tokį ilgesį nešiojasi ir naujojo romanų personažai – Finų šeima: tėvas pastorius, motina bažnyčios vargonininkė, trys vaikai. Iš pažiūros jie – normalūs žmonės, tačiau taip tik atrodo.

Vieną dieną abu tėvai paslaptingai dingsta. Žinodami, kad jie jau buvo įsivėlę į nemalonumus su policija dėl abejotinos kilmės stebuklų, vaikai leidžiasi jų pėdomis – pradeda kvapą gniaužiančią paieškų kampaniją ir tarp netikrų pranašų, ezoterikų, policininkų bei šventųjų aptinka duris, vedančias į laimę.

Peteris Hoegas – vienintelis šiuolaikinis danų rašytojas, kurio knygos išverstos į daugiau nei 30 kalbų. Liūdnai ironiškas autorius beveik nesirodo viešai, retai duoda interviu, neturi telefono ir gyvena su šeima atsiskyręs nedideliame Jutlandijos pusiasalio miestelyje. Visoms garsiojo dano knygoms būdingas stiliaus pojūtis, jis perpratęs šiuolaikinį gyvenimą su jo chaosu, vienatve, depresijomis, azartu ir pralaimėjimais, kurie būdingi ir jam pačiam, jo knygose tiksliai atspindėtos žmogiškosios aistros. „Rašytojui reikia – bent jau kalbant apie mane – visiškos ramybės kasdieniniame gyvenime. Man patinka tyla, dievinu ramumą ir taip gyvendamas nesijaučiu ko nors netenkąs“, – tvirtina Peteris Hoegas. Lrytas.lt pateikia pokalbį su rašytoju iš interneto svetainės fantlab.ru.

- Mano gyvenimas susijęs su šeima, o mano žmonos darbas sieja ją su dideliais miestais (Peterio Hoego žmona Akinyi, kilusi iš Afrikos, yra šokėja – vert.), taigi aš negaliu priversti šeimos apsigyventi gamtos tyloje.

Todėl padarėme kompromisą: pusmetį, nuo gegužės iki spalio, gyvename užmiesčio name, žiemą – mieste... Kai gyvename mieste, aš, kad ilgą laiką būčiau susikaupęs, atsisakau telefono ir televizoriaus, mano adresas neįtrauktas į telefonų knygą, o visa korespondencija automatiškai persiunčiama iš pašto į mano leidyklą. Gaunu tiek daug laiškų, kad jie tiesiog netilptų į pašto dėžutę. Kartą per pusantro mėnesio pasiimu savo paštą, ir tada jo prisikaupia vaaa tiek!

- Ko gero, taip buvo iš pradžių. Tačiau pastaraisiais metais man daug kas atsitiko. Atsirado daugiau vidinės ramybės. Iki vaikų gimimo slapsčiausi nuo žurnalistų, nes lengvai išsiblaškydavau – be kita ko, ir nuo vibracijų, kurias žaibiškai sukelia spauda. Dabar tai manęs neišmuša iš vėžių. Tačiau didmiestis vis dar funkcionuoja daug greičiau, nei tai gali patikti mano organizmui.

Man patinka turėti marias laiko ne tik dirbant, bet ir bendraujant su artimais žmonėmis ir savo vaikais, ir apskritai, kad ir ką veikčiau.

- Didelių pokyčių neįvyko. Bet aš iš karto supratau, kad norėdamas išsaugoti save kaip žmogų ir kaip menininką, turiu didžiąją laiko dalį nuo visko atsiriboti. Ne, turbūt reikia pasakyti kitaip – man būtina pusiausvyra, kitaip mane prarytų tai, kad vyksta aplinkui.

Tačiau esama dviejų pusių. Pinigai ir garbėtroška – ne mano silpnybės. Jos paprasčiausiai manęs nevaldo.

Žinojau, kaip išsaugoti budistinį požiūrį į tai, kas vyksta: tiesiog palaukti, kol praeis. Tariau sau: įdomu, kad visa tai vyksta, bet aš nežaidžiu šitų žaidimų. Tai buvo psichologinė pusė. O praktinė: pakalbėjau su Merete Ries (vyriausiąja leidyklos „Munksgaard Rosinante“ redaktore – vert.). Mes labai artimi. Pasakiau jai, kad būtina imtis priemonių, sukurti aplink mane kažką panašaus į filtrą...

Tas priemones tobulinome kelerius metus. Galiausiai priėmėme visokių sprendimų. Pavyzdžiui, leidykla gavo įgaliojimą spręsti visus su manimi susijusius meninius ir ekonominius klausimus. Tai reiškia, kad iš manęs tereikia: dukart per metus dalyvauti ekonominiuose pasitarimuose su auditoriais ir advokatais.

Jie man parodo visokius skaičius, o visa kita – manęs neliečia. Niekada neskaitau nieko, kas susiję su sutartimis arba ryšiais su užsieniu. Lygiai taip pat atsiriboju nuo vadinamosios „vertimų kritikos“, tai yra nesidomiu, kas vers mano knygas ir kokia bus vertimo kokybė. Mano leidykla atlieka milžinišką darbą, pritraukdama konsultantus, kurie kontroliuoja užsienio leidyklas ir tikrina, ar knygos gerai išverstos. Be to, mes susitarėme, kad leidykla niekada nekels man jokių ypatingų reikalavimų. Ir aš nė karto nebuvau paprašytas kalbėti viešai.

- Žmonės, su kuriais bendrauju, – seni draugai, su jais esu pažįstamas penkiolika, dvidešimt, trisdešimt metų. Tad niekas nepasikeitė.

- Ta dalis, kurią mes galime pavadinti „supratimu“ – visai nedidelė dalis to, kaip įsisavinamos knygos. Knygas reikia skaityti širdimi arba kitais organais.

Knygos – tai įspūdžiai. Giluminė knygos prasmė nebūtinai turi būti suformuluota ją perskaičius. Tai būsena – pakilimas, šviesa, džiaugsmo blyksniai. Šie pojūčiai, emocijos lieka manyje. Aš tai vadinu pozityviu chaosu. Įsisavinant knygą žmoguje kyla sumaištis, chaosas. Jeigu iškart mėginčiau jį išreikšti žodžiais, paversčiau banalybe savo paties įspūdį. Sunku gyventi užvaldytam chaoso, kurį mumyse sukelia menas, todėl žmonės stengiasi nuimti įtampą griebdamiesi žodžių...

Gal nepasirodysiu labai nekuklus kalbėdamas apie tam tikrą savo knygų vystymasi. Dabar mano herojai psichologine prasme ne tokie vienareikšmiai kaip anksčiau. Aš sau nekėliau tokio uždavinio, nes rašant mano protas būna visiškai išjungtas. Dabar galiu nereikšti tiesmukai savo simpatijų ar antipatijų – kol rutuliojasi pasakojimas, išsaugau tam tikrą neapibrėžtumą.

Man atrodo, reikia įsivaizduoti, kad vietoj vieno teisingo knygos perskaitymo esama galimybių lauko. Galbūt jis beribis. Kiekvienas naujas skaitytojas perskaito knygą unikaliu ir teisingu būdu. Tokia mano nuomonė.

Manau kiekvienam rašytojui reikėtų suprasti: svarbu, kad būtų suformuluoti ir neigiami įspūdžiai. Ir svarbu žinoti, kad jų visada esama. Priešingu atveju greitai prieini prie minties: atėjo laikas parašyti knygą, apie kurią niekas nepasakytų nieko blogo. Tai pasakiška svajonė. Ji nenatūrali. Nes būtent čia ir glūdi knygos nauda – kad į ją įeitų skaitytojo šešėlinių pusių ir neigiamų įspūdžių dalis.

Šiuo metu jaučiuosi dėkingas, kad buvo ir neigiamų perskaitymų, nes jie sukuria teisingesnį ir pilnesnį vaizdą to, kas yra knyga, kas yra knygos.

- Aš, kaip ir kiti žmonės, galiu susižavėti mintimi apie pinigus. Pinigams reikia jausti didelę pagarbą. Tam tikra prasme tai daugelio kitų žmonių darbo rezultatų koncentratas. Bet aš nemoku džiaugtis leisdamas pinigus. Kaip ir kiti, esu apie tai galvojęs, bet mintis apie pinigus neužvaldė mano sąmonės. Beje, taip buvo ir tada, kai buvau jaunas ir neturtingas rašytojas. Bet aš jaučiu pagarbą pinigams. Ir būtent todėl dabar stengiuosi juos dalyti kitiems (rašytojas yra įsteigęs fondą, teikiantį paramą Afrikos šalims ir Tibetui – vert.) arba perduoti kam nors į patikimas rankas.

- Aš nelabai atidžiai seku savo finansus. Bet jeigu imti į rankas skaičiuotuvą ir pardavimų duomenis, nereikia pamiršti, kad mano mokesčiai sudaro 70 procentų. Ir aš juos moku su didžiuliu malonumu. Tai visiškai normalu. Taip ir turi būti.

- Ranka. Rašikliu. Taip esu parašęs visas knygas. Taip parašau knygą iki pat pabaigos ir tik tada renku kompiuteriu. Kai dirbu prie knygos, rašau kiekvieną dieną.

- Ne, nieko nesakau net žmonai. Niekada. Priešingai, puolu į kraštutinumą. Kad niekas nieko neįtartų – kai renku informaciją, kalbu su žmonėmis, imu iš bibliotekos knygas – nuolat slepiuosi už „dūmų uždangos“, kad niekas nesuprastų, kaip viskas rutuliojasi. Tai liečia ir namiškius.

Tačiau esu apsisprendęs dėl laiko, kuris būtinas knygai parašyti: esu demonstratyviai lėtas. Niekada nesu dirbęs greitai. Knygos turi teisę į tam tikrą laiką, bet, žinoma, viskas ne taip paprasta.

Kai, pavyzdžiui, rašai tokią didelę knygą kaip „Panelės Smilos sniego jausmas“, į pabaigą taip nuvargsti, kad bet kuriuo metu gali užsimanyti, kad ji greičiau baigtųsi, nori jos atsikratyti. Tada nusprendžiau eiti priešingu keliu, nes noriu išsaugoti norą ir jėgas iki paskutinės pastraipos. Kad ir kiek metų prireiktų. Toks buvo mano sprendimas.

Antras mano sprendimas – nedirbti daugiau nei vieną kartą per dieną. Anksčiau dirbdavau pirmą dienos pusę, o paskui, kai vaikus suguldydavom miegoti, dar kurį laiką padirbėdavau.

Taigi atsisakiau darbo vakare ir ėmiau dirbti tik vieną kartą per dieną: pirmoje dienos pusėje. Visa tai dėl šeimos ir draugų – kad jų nenuvilčiau ir kad nenukentėtų knyga.

Knygos kūrimas apskritai reikalauja sugebėjimo pasinerti į būseną, kuri kiek panaši į transą, ir likti joje ilgą laiką. Be to, nuolat – kasdien, kiekvieną mėnesį, metų metus kurstyti norą išsaugoti šią būseną. Mokėti džiaugtis, stebėtis, mokėti būti savyje. Po daugybės kūrybos metų jaučiu, kad dabar dažniau pasiekiu tikslą, kad dūmų uždanga vis labiau sklaidosi.

- Aš jaučiu, kad pats gyvenu ant ribos tarp miesto ir kaimo – tarp civilizacijos ir necivilizacijos. Tai mieste, tai ne mieste ir visada – netoli vandens. Ko gero, labiausiai priartėju prie atsakymo į šį klausimą savo knygoje „Moteris ir beždžionė“ aprašydamas moters ir beždžionės kelionę į draustinį. Jos patenka į situaciją, kai reikia rinktis tarp žiaurios technologinės civilizacijos ir apmaudaus patogumų stygiaus gamtoje. Man regis, aš ir esu kažkur per vidurį!

- Taip. Arba niekur.

- Ir taip, ir ne. Įžvelgiu giminystę. Man atrodo, kad aš aiškiai jaučiu, kaip susiję visa, kas gyva.

- Taip. Bet nedaug. Visišku vegetaru galėčiau tapti iš esmės nekeisdamas valgymo įpročių. Bet apskritai valgau tai, ką man patiekia.

- Dalai Lama cituoja Budos žodžius, kad nereikia pačiam būti gyvūnų žudynių iniciatoriumi, bet jeigu tau paruošė patiekalą, reikia jį suvalgyti, o jį valgant atminti, kad tai paties gyvūno dovana ir kad svarbu palaikyti savo organizmą geros būklės – tada turi galimybę savo artimiesiems daryti gera. Man patinka šis modelis.