„Stalinas“ (I): Džiugašvilių šeima

Nuo ketvirtojo dešimtmečio istorijos, kurias Stalinas papasakojo draugams ir giminėms, yra vienas svarbiausių informacijos šaltinių apie jo vaikystę. Tačiau vargu ar reikia pabrėžti tai, kad jis buvo tikras melagis – net ir nemeluodamas tiesiogiai, jis vis tiek iškreipdavo tiesą. Paprastai jo vaikystės pasakojimai persunkti prisiminimų apie girto Visariono smurto protrūkius, tačiau visas tas istorijas reikia vertinti atsargiai. Kai 1931 m. rašytojas Emilis Liudvigas pasiteiravo apie vaikystę, Stalinas pasistengė pasakyti netiesą: „Ne, – tarė jis. – Mano tėvai buvo neišsilavinę žmonės, tačiau jie nesielgė su manimi blogai.“ Tai prieštaravo visiems kitiems jo prisiminimams. Dukrai Svetlanai jis papasakojo, kaip sukilo prieš tėvą ir sviedė į jį peilį, kai pastarasis eilinį kartą mušė Kekę. Peilis nepasiekė tikslo. Tada Visarionas puolė jaunąjį Josifą, tačiau nesugebėjo jo pavyti. Josifas pabėgo, o kaimynai slėpė jį tol, kol atslūgo tėvo įtūžis. Visuose be išimties draugų prisiminimuose teigiama, kad Beso buvo labai žiaurus sūnui. Sakoma, kad Kekė irgi mėgdavusi jį apkulti. Jeigu tai tiesa, tada Džiugašvilių šeimoje karaliavo smurtas, o mažasis Josifas tikriausiai užaugo manydamas, kad toks ir turi būti gyvenimas. Galimas daiktas, kad kalbėdamas su Liudvigu jis bandė paneigti rašytojo turėtas žinias, nes pajuto, jog ieškoma psichologinių jo politinio atšiaurumo priežasčių. Kad suprastum, nereikia jokio psichoanalitinio pasirengimo. Kaip ir daugelis vaikystėje patyrusiųjų patyčias, Josifas užaugęs taip pat ieškojo tokių, iš kurių galėtų tyčiotis. Ne kiekvienas tėvų muštas vaikas užauga žudiku. Tačiau kai kurie jais tampa. Panašu, kad tokių yra daugiau nei visuomenė įpratusi manyti. Josifas nebuvo nusipelnęs neprognozuojamo tėvo smurto, o tai tik dar labiau pablogino tolesnę jo asmenybės raidą. Nereikėtų stebėtis, kad jis užaugo kupinas apmaudo ir noro atkeršyti. Kekė Džiugašvili buvo griežta, tačiau ji negailėjo dėmesio ir meilės sūnui. Antrojo pasaulinio karo metais atvirumo valandėlę Stalinas yra prasitaręs Sovietų armijos vadui Georgijui Žukovui, kad motina niekada neišleisdavo jo iš akių, kol jam nesukako šešeri. Jis taip pat užsiminė, kad kūdikystėje buvo ligotas. Švelniai pasakyta. Būdamas šešerių jis susirgo raupais. Motina dėl to labai sielvartavo. Raupai būdavo dažna mirties priežastis, kurį laiką atrodė, kad moteris neteks sūnaus. Tokios vargingos šeimos kaip Džiugašviliai neišgalėdavo pasikviesti gydytojo ir sumokėti už jo išrašytus vaistus. Goryje dauguma žmonių pasikliaudavo liaudiškais metodais. Josifo gydyti buvo pakviesta moteris – rusiškai Stalinas vėliau ją pavadins znacharka (žiniuonė – vert. past.). Nepaisant visų sunkumų, jis pasveiko. Liekamieji reiškiniai apsiribojo randais ant veido. Josifas Džiugašvilis tik per plauką išliko gyvas. Taip atsitiko dar ne sykį. Nors Josifas dažnai sirgdavo, jis kaskart vėl sugebėdavo atgauti fizines jėgas. Nereikėtų stebėtis, kad sūnaus liga sustiprino motinišką globą. Kekės nusivylimas sutuoktiniu pavirto į didžiulius lūkesčius: ji daug tikėjosi iš Josifo, o rūpinimąsi sūnumi dar labiau sustiprino tai, kad jis – vienintelis jos išgyvenęs vaikas. Kekė – tipiška to meto gruzinė, neturėjusi jokių šansų ištrūkti iš vargingo voverės rato. Ji tik galėdavo šiek tik užsidirbti valydama ir siūdama pasiturinčioms šeimoms, kad sušvelnintų skurdą. Tik kita karta galėjo tikėtis esminio gyvenimo pagerėjimo. Josifas buvo jos vienintelė viltis. Tačiau Kekė negalėjo amžinai laikyti sūnaus namuose. Josifas turėjo savo galvą ir norėjo būti su kitais berniukais. Vos išėjęs į gatvę Josifas susidūrė su kitu iššūkiu. Kiekviename Gorio kvartale berniukai burdavosi į grupuotes, gatvėse vykdavo daug muštynių, virė didelė tautinė maišalynė. Pagarbos nusipelnydavo tas vaikinas, kuriam geriau sekdavosi imtynės, varžybos vykdavo, kai nematydavo suaugusieji. Kumščių paleidimas į darbą būdavo normalus reiškinys. Josifui, pririštam prie motinos prijuostės raištelio, prireikė laiko, kad įsitvirtintų gatvėje. Jo amžininkas Kote Čarkvianis rašė: „Kol Josifas dar nėjo į mokyklą, nebūdavo dienos, kad jo kas nors neapkumščiuotų, o tada jis ašarodamas eidavo namo arba pats ką nors apstumdydavo.“ Čarkvianis pastebėjo, kad Josifas buvo nusiteikęs nuolat imti viršų. Partrenktas jis kaskart keldavosi ir toliau kovodavo. Jis laužydavo taisykles, jei tai padėdavo laimėti. Josifas buvo suktas ir ambicingas: jis trokšdavo vadovauti gaujai ir įsižeisdavo, jei nepavykdavo pasiekti savo. Motina ir toliau jį garbino ir kreipė dvasininko karjeros link. Kaskart būdamas šalia motinos jis buvo priverstas jai paklusti. Reguliarus lankymasis cerkvėje tapo privalomas. Netrukus jį pastebėjo įtakingi miesto asmenys. Josifas buvo dievobaimingas ir protingas, būtent toks berniukas, kokį kunigai norėtų priimti į Gorio dvasinę mokyklą, ypač žinant jo motinos troškimą, kad sūnus taptų šventiku. Dešimtaisiais gyvenimo metais, 1888 m. vasarą, Josifą priėmė mokytis. Mokslai turėjo prasidėti rugsėjį. Kad ir kokia neturtinga buvo Džiugašvilių šeima, Josifui suteikta galimybė pasitaikydavo tik keliems tuzinams miestelio berniukų: jis gaus išsilavinimą ir nedidelę stipendiją – tris rublius per mėnesį. Vano Kečchovelio prisiminimuose išliko toks mokslus pradedančiojo Josifo portretas: Tarp mokinių ... pamačiau stovintį nepažįstamą berniuką, vilkintį ilgą, kelius siekiantį drabužį (akhalukhi), avintį naujus ilgaaulius batus. Juosmuo tvirtai suveržtas plačiu odiniu diržu. Ant galvos – juodos medžiagos kepurė su saulėje žaižaruojančiu lakuotu snapeliu. Niekas kitas neturėjo nei tokio drabužio, nei tokių batų. Iš smalsumo kiti mokiniai susispietė aplinkui. Akivaizdu, kad motina stengėsi kuo geriau aprengti nuo pat gimimo lepinamą sūnų. Kekė niekada nelankė mokyklos ir tikriausiai nesuprato, kad kitaip aprengusi nepadėjo Josifui užsitarnauti bendramokslių palankumo. Palaipsniui jis pradėjo prieštarauti motinai: jai nematant nusimesdavo baltą apykaklę ir įsiliedavo į gatvės berniukų būrį. Mokykloje darydavo tą patį. Visi pirminiai šaltiniai pabrėžia jo polinkį peštis su varžovais. Tačiau Josifas taip pat būdavo pamaldus, darbštus, ryžtingai siekiantis sėkmės, o kelias, kuriuo ėjo, suteikė jam šansą išsivaduoti iš namų skurdo. Jo intelektas ir uolumas neliko nepastebėti. Pažįstami pamatė jo būdo ypatybes: kaprizingumą, suktumą ir įžeidumą. Tada dar niekas neįtarė, kad šių savybių jis turi pernelyg daug. Užaugusiam sudėtingesnėmis sąlygomis nei dauguma kitų miestelio berniukų, jam daug kas būdavo atleidžiama. Tik atsigręžę į Josifo vaikystę ten išvystame galybę jo asmenybę nuolatos žalojusių veiksnių. Tėvas su juo elgėsi blogai, todėl vaikas jo nekentė. Motinai jis atrodė ypatingas, ji daug iš jo tikėjosi. Josifas buvo išlepintas vienturtis. Tai galėjo tik padidinti pagiežą tėvui. Kekės sukeltas triukšmas kuriam laikui apgynė jį nuo šiurkščių gatvės vaikėzų žaidimų. Tačiau tikrai nenuslopino noro kovoti už save. Tam pasitarnavo ir nuolat smurtaujančio tėvo pavyzdys: berniukas žinojo, kokiu nori būti užaugęs. Nors ir troško tapti dvasininku, jis taip pat svajojo įrodyti savo tvirtumą. Iš tėvo niekada nesulaukęs sąžiningumo, jis to niekada neparodė ir savo amžininkams, pasitaikiusiems jo kelyje. Gatvėje jis nebūdavo pats stipriausias kovotojas, tačiau tą trūkumą kompensuodavo panaudodamas tokius metodus, kokių kiti vengdavo. Jo viduje slypėjo nenumaldomas noras pasiekti viršūnę ir ten pasilikti: tai vienas nedaugelio požiūrių, kurį puoselėjo ir tėvas, ir motina – tik skirtingai. Jaunojo Džiugašvilio auklėjimas nenubrėžė Josifo Stalino karjeros gairių. Vaiko asmenybė ir tėvų auklėjimas sukūrė pernelyg daug prieštaravimų, kad būtų įmanoma nuspėti vienintelį galimą rezultatą. Dar daug kas turėjo nutikti, kol įsigalėjo psichologinis stabilumas: ir jo ypatinga patirtis, ir tam tikri pasaulio įvykiai. Tačiau Josifo Stalino nebūtų be jo vaikystės išgyvenimų. Medžiui išaugti reikia sėklos.