Jis yra buvęs švietimo ministru, dirbęs leidyklos „Vaga“ direktoriumi. Šiuo metu darbuojasi „Literatūros ir meno“ redaktoriumi. Jis taip pat buvo vienas festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ įkvėpėjų. K.Platelis atsakė į lrytas.lt klausimus.
– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Pradėjau anksti, turėjau polinkį rašinėti, bet rimtai ėmiau į tai žiūrėti sulaukęs gal 21 metų. Kodėl? Turbūt būta dviejų priežasčių – minėtas polinkis ir jaunam žmogui būdingas noras išgarsėti su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis. Ar kaip nors panašiai.
– Kaip jūs, kaip rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje? Ką šiais laikais reiškia būti rašytoju?
– Apskritai nelabai jaučiuosi esąs rašytojas, nes dirbu įvairius kitus darbus. Jie visi šiek tiek susiję su literatūra ir kultūra apskritai, bet tai nėra vien tik rašymas, dažniau – skaičiavimas ir pasirašymas. „Tikras“ rašytojas, gyvenantis vien iš kūrybos ir galvojantis tik apie ją, buvau gal tik trejetą metų – 1989-1991.
Dabar kai rašau eilėraščius, jaučiuosi gerai – niekas man nenurodinėja ką ir kaip. Be to, žinau, kad mano, kaip ir kitų, eilės ypatingų skaitytojų (rinkos) simpatijų nesusilauks, tai ir stengtis kam nors įtikti nebūtina. Tačiau tai nereiškia, kad nesistengiu parašyti kuo geriau. Šiais laikais ypač nedidelės bendruomenės kalba kuriantis rašytojas turi būti kieno nors išlaikytinis arba taikytis prie paklausos rinkoje. Tačiau naiviai tebetikiu, kad ir pastarasis gali parašyti puikių kūrinių.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Esu parašęs keletą eilėraščių, kurie man pačiam patinka, esu – tokių, kurie labiau patinka publikai nei man. Juos išvardinti būtų nelengva, tektų galvoti, ką čia įtraukti į aukso fondą, o ko ne. Nežinau, ar jais didžiuojuosi. Knygų vardinti negalėčiau, tik atskirus eilėraščius. Jų esama visuose rinkiniuose. Tačiau mano paties skonis keičiasi, ir kai kuriuos savo kūrinius bėgant laikui imu vertinti kitaip.
Tačiau, jei klausiate konkrečiai, galiu kelis pavadinimus pasakyti, kad nebūčiau apkaltintas išsisukinėjimu: „Alba bėgančiam laikui“, „Susitikimas prieblandoje“, „Sijodamas šlaką randu alaus butelio kamštį“, „Jotvingio malda, šuoliuojant į priešą“, „Zona“, poema „Ugnies miestas“, „Obuoliai“, „Šv. Elžbietos ligoninė“, „Sekamas“, „Palaikis būstas“, „Apie dievus ir žmones“ ir panašūs. Išskirti kurio nors vieno nesiimčiau.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?
– Neberašau kasdien, nes į darbą reikia. O kai rašau, tai nuo11 iki 14 valandos. Muzikos nesiklausau, noriu, kad būtų tylu.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Tokį, kuris apsiima būti mano bendraautoriumi. Tekstas yra ganėtinai abstraktus dalykas. Autorius į jį sudeda savo patirtį ir negali tikėtis, kad lygiai tokią pat patirtį bus sukaupęs suvokėjas. Tekstą priskirčiau įvairiausias struktūras turinčių mineralų rūšiai. Suvokėjas jį atgaivina savo sąmonėje, savo patirties kontekste, suteikia jam savo gyvybės. Autoriaus ir suvokėjo sąmonėje tas pats eilėraštis visada skiriasi.
– Kas yra gera knyga?
– Gera knyga padeda suvokti tam tikrus dalykus ir susivokti, teikia to suvokimo džiaugsmą, kartais net sukelia katarsį, be to, teikia paprastą gerai parašyto teksto malonumą.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Šaunusis kareivis Šveikas ir Moli bei Leopoldas Blumai (Jameso Joyce'o romano „Ulisas“ personažai).
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Gal tas pats Leopoldas, juk nesakysi, kad koks Hamletas ar Odisėjas? O kodėl – tai jau būtų per daug privatus klausimas.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Yra daug tokių knygų. Kai kurių autoriumi savęs net nedrįsčiau įsivaizduoti.
– Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Nepamenu, gal seniai beskaičiau juokingą knygą. Tiesa, sarkastiškai prajuokino viena tokia Peterburge išleista lietuvių poezijos knygelė (niekas autorių sutikimo neklausė), kurioje į rusų kalbą išverstas nerimuotas mano eilėraštis „Karo pradžia“ buvo dvigubai ilgesnis ir nuo pusės surimuotas, taigi pagerintas.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Šalia lovos dabar guli Juozo Apučio „Vieškelyje džipai“, ji stora – ilgam užtenka. O skaitau dažniausiai – ką reikia, nors nesakau, jog tai nemalonu. Dabar lenkiškai antologijai turiu atrinkti Nėries, Nagio, Nykos-Niliūno, Pukelevičiūtės bei Radausko poezijos. Tad juos ir skaitau iš naujo.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Homero epai, Rigveda, Senovės graikų tragedijos, Ovidijaus „Metamorfozės“, Mahabharata, Laozi ir Zhuangzi, C.G.Jungo „Psichologija ir alchemija“, J.Joyce‘o „Ulisas“, Prousto epopėja „Prarasto laiko beieškant“, Frazerio „Aukso šaka“, Frances Yates „Atminties menas“.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Ir jokios knygos neskaitęs žmogus, gyvai reaguojantis į aplinką, gali būti įdomus pašnekovas. Tačiau turbūt klausiate ne to, o kokia knyga laikytina viena svarbiausių kultūrai, kurios erdvėje žmonės dažniausiai kalbasi? Turbūt Biblija. Jos neperskaičius, sunku būtų suprasti daugelį Vakarų kultūros dalykų. Tačiau su žmogumi, skaičiusiu vien tik Bibliją, kalbėtis tikrai nenorėčiau.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Jos greitai pakeis tas lentynas, „pilnas stačiakampių plokščių“, ir mūsų kambariai taps erdvesni. Pastebiu, kaip ranka vis rečiau tiesiasi į lentyną su žodynais ar enciklopedijomis – viską, ko prireikia, randu tame pačiame langelyje, kuriame rašau. Ir įsirašau į pasaulio kultūros erdvę nuliais ir vienetais. Popierinės knygos neišnyks, bet vis daugiau leidžiama tokių, kurios popieriaus nevertos, tad nuliai ir vienetai – joms geriausia medžiaga.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Rašau, kaip ir rašęs, eilėraščius, bet rinkinio greitai išleisti neketinu. Tarpai tarp knygų vis ilgėja. Apie ką tie eilėraščiai? Turbūt apie besitraukiantį laiką ir besiplečiantį pasaulį – bėgant laikui patirtys keičiasi.
Pagrindiniai biografijos faktai
* K.Platelis gimė 1951 01 22 Šiauliuose.1973 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą – įgijo kelių statybos inžinieriaus specialybę. 1973–75 m. tarnavo karininku sovietų armijoje. 1975–88 m. dirbo inžinieriumi įvairiose Druskininkų statybos organizacijoje. 1988–91 m. – laisvas kūrėjas. 1991–93 m. – Kultūros ir švietimo viceministras, 1993–95 m. – Lietuvos miestų sąjungos konsultantas. 1995–96 m. – Druskininkų vicemeras. 1996–98 m. – leidyklos „Vaga“ direktorius. 1998–2000 m. – Švietimo ministras. Nuo 2001 m. – savaitraščio „Literatūra ir menas“ redaktorius.
* Išleido eilėraščių knygas „Žodžiai ir dienos“, „Namai ant tilto“, „Pinklės vėjui“, „Būstas prie Nemuno“, „Luoto kevalas“, „Prakalbos upei“, „Palimpsestai“, „Karstiniai reiškiniai“. Naujausia K.Platelio knyga – ėsė ir publicistikos rinkinys „Ir mes praeiname“.
* Iš anglų kalbos išvertė Thomo Stearnso Elioto, Jono Zdanio, Seamuso Heaney, Ezra Poundo Roberto Bringhursto kūrinių.
* Apdovanojimai: Jotvingių premija (1985 m.), „Poezijos pavasario“ premija (1996 ) m., Nacionalinė kultūros ir meno premija (2002 m.), Lietuvos rašytojų sąjungos premija už eilėraščių rinkinį „Karstiniai reiškiniai“ (2011 m.).