„Alma littera“ išleido ketvirtąją amerikiečių rašytojos D. Chamberlain knygą „Pribuvėjos išpažintis“. Šios rašytojos romanai „Dingusi duktė“, „Prieš audrą“ ir „Paliktos paslaptys“ man tikrai labai patiko. Romanuose narpliojami vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų santykiai. Knygos parašytos jautriai ir įtikinamai, skaityti malonu ir įdomu. Nekantriai laukiau ir kitos šios autorės knygos.
Romano „Pribuvėjos išpažintis“ problematika pernelyg nesiskiria nuo kitų D. Chamberlain knygų: ir šiame romane nagrinėjama, kaip suaugusieji ir paaugliai stengiasi susitvarkyti su juos ištikusiomis nelaimėmis. Romane pasakojama apie našlystės sunkumus (Tara neseniai neteko vyro), moterišką draugystę (Noelė, Tara ir Emerson – artimos draugės nuo studijų laikų) ir moteriškas paslaptis (Noelė jų turėjo ne vieną).
Nepamirštami ir paaugliai (netekusios mylimo tėčio mergaitės santykiai su mama, pirmoji meilė). Jei jums patiko pirmieji D. Chamberlain kūriniai, tai patiks ir „Pribuvėjos išpažintis“ – ši knyga istorijomis ir pasakojimo būdu nė kiek nenusileidžia pirmosioms, romanas toks pat stiprus kaip ir ankstesnės knygos, taigi skaitymo malonumas garantuotas.
Romane pasakojama apie pribuvėją Noelę, savižudybe labai nustebinusią drauges Tarą ir Emerson: moterys neranda jokios akivaizdžios priežasties pateisinti tokį kraštutinį Noelės sprendimą. Noelė buvo visų mylima ir puiki moteris, todėl jos draugės iš pradžių negali patikėti tuo, kas nutiko, bet paaiškėjus, kad tai tikrai savižudybė, Tara ir Emerson nusprendžia išsiaiškinti, kas pastūmėjo Noelę tokiam poelgiui.
Noelės savižudybė moteris ne tik pribloškia, bet ir įskaudina – kodėl Noelė joms nepasipasakojo apie savo sunkumus, juk ji buvo ta, kuriai išsipasakodavo Tara ir Emerson, taigi jos pasitikėjo Noele, kodėl ši nepasitikėjo jomis? Pasitikėjimas nebuvo abipusis, tai skaudina... Noelės daiktuose, nuotraukose, užrašuose jos ieško paaiškinimo, kas pastūmėjo jų draugę į savižudybę, taip pat ieško paaiškinimo, kodėl jomis nebuvo pasitikima.
Moterys trokšta išsiaiškinti paslaptis ir nuraminti savo širdis. Pirmiausia Tara ir Emerson suvokia, kad ne taip gerai, kaip manė, pažinojo Noelę, o gal ir išvis jos nepažinojo. Pradėjus domėtis Noelės gyvenimu ir narstyti jį, viena po kitos pradeda skleistis paslaptys. Kuo toliau, tuo labiau stebindamos Tarą ir Emerson.
Smalsumas, skausmas, mėginimas pateisinti Noelės poelgius (kuriuos išsiaiškina) ir suprasti perpinami su moterų asmeninėmis problemomis. Tara – neseniai netekusi mylimo vyro, bandanti iš naujo pažinti savo paauglę dukrą, ir Emerson, taip pat turinti savo šeimą ir paslapčių, yra ne vienintelės veikėjos. Į romaną įterpiama skyrių, pasakojančių apie Noelės praeitį.
Vėliau atsiranda ir Ana – dar viena svarbi veikėja. Kaip ji susijusi su pasakojama istorija, skaitytojas gal ir gali numanyti, bet D. Chamberlain taip puikiai pasakoja, jog skaitydama jauti malonumą ir nesinori, kad knyga baigtųsi.
Moterų draugystės saitai, kad ir stiprūs, bet ne tokie, kaip jos įsivaizdavo, o dar apipinti paslaptimis, įgyja tokio mistiško patrauklumo, kad knygos negalėjau užversti – dar truputį, dar mažumėlę paskaitysiu. Ir taip iki paskutinio puslapio. Mane gąsdina viena – praeities įvykiai, jų jau nebegali pakeisti, negali nieko padaryti.
O romane praeitis ir dabartis pateikiamos pramaišiui, taip išryškinant praeities įtaką dabarčiai. Nostalgija, sumišusi su dabartiniais įvykiais ir savotišku chaosu, kelia mistinę baimę: ak, kodėl nieko nebegalima pakeisti. Tačiau nieko keisti nereikia, nes toks rašytojos sumanymas: tokie įvykiai turi nutikti, tokie jausmai aplankyti, tokie išgyvenimai užklupti.
Knygos pristatyme sakoma: „Jautriai, su didžiule įžvalga papasakota istorija apie draugystę ir motinystę sudaužys širdį, o paskui meiliai ir švelniai vėl suklijuos.“
Rekomenduoju visoms perskaityti „Pribuvėjos išpažintį“ – lietingi vakarai nuplaus liūdesį, o saulėta diena primins tai, kas buvo gražu, nes knyga įvairiapusė: joje rasite ir liūdesio, ir gėrio, ir meilės, ir klaidų.