Laukimo mėnesiai baigėsi, kai Sankt Peterburgo žandarai nuteisė Josifą Staliną ketveriems metams tremties. 1913 m. liepos 2 d. jį išvedė iš kalėjimo ir įsodino į Sibiro kryptimi vykusį nuteistųjų vagoną. Paprastai nuteistuosius palydėdavo draugai ir giminės, iš perono pro
šoninius vagonų grotų plyšius rėkdavę palaikymo šūksnius. Tačiau sostinėje neatsirado nė vieno, norinčio palydėti Staliną. Jo žmona Ketevan buvo mirusi, motina gyveno toli Goryje, o aktyviai bolševikus rėmusiai Alilujevų šeimai tik blogas patarėjas būtų galėjęs pasiūlyti nueiti į stotį. Vos spėjęs pakilti į bolševikų frakcijos viršūnę, Stalinas vėl nugarmėjo į apačią. Jis vadovavo bolševikams Sankt Peterburge ir buvo atsakingas už frakcijos veiklą Dūmoje bei laikraščio Pravda
redagavimą. O dabar jis pažemintas – tapo vienu iš šimtų suimtųjų revoliucionierių. Staliną surakino. Jis miegojo ant kieto medinio gulto. Traukiniui dardant į rytus per Eurazijos lygumą, Staliną ir jo bendražygius maitino ir girdė kaip gyvulius. Traukiniui pajudėjus, nuteistieji žiūrėjo pro grotuotus plyšius. Po kelių minučių iš akių dingo paskutinis Rusijos sostinės vaizdas – Šv. Isakijaus soboro kupolas. Jų laukė tundra ir taiga.
Sunerimusi vyriausybė stebėjo, kaip bolševikų šūkiai patraukia nepatenkintų fabrikų darbininkų dėmesį. Plečiantis pramonės darbininkų streikams, tokie bolševikai kaip Stalinas kėlė grėsmę Imperijos tvarkai. Neliko nepastebėti ir Stalino įkalinimo dokumentai. Vidaus reikalų ministras nesurado priežasčių, dėl kurių turėtų pasigailėti šio revoliucionierių vedlio, keletą kartų pabėgusio iš ankstesniųjų tremties vietų. Staliną ir jo partijos bičiulius išsiuntė į Jenisiejaus gubernijos Turuchansko rajoną, esantį tolimajame Šiaurės Rytų Sibire. Turuchanskas garsėjo baisia reputacija. Ankstesniais dešimtmečiais ten nutremdavo bausmės atlikimo reikalavimus pažeidusius revoliucionierius. Palyginus su šia vieta, Stalino tremtys Novaja Udoje, Solvyčegodske,
Vologdoje ir Naryme primins tik maloniai praleistą laiką. Visoje Imperijoje nebuvo niūresnės vietos už Turuchanską.
Jenisiejaus gubernija, besidriekianti beveik šešis šimtus tūkstančių kvadratinių mylių, užima didesnę teritoriją už Britaniją, Prancūziją ir Vokietiją kartu sudėjus. Ji driekiasi nuo Jeniseisko miesto į šiaurę palei Jenisiejaus upę iki Arkties vandenyno. Turuchansko rajonas buvo negausiai apgyvendintas. Iki Pirmojo pasaulinio karo ten gyveno mažiau nei penkiolika tūkstančių žmonių, dauguma jų priklausė čia per amžius gyvenusioms gentims. Monastyrskoje, rajono centre,
stovėjo mažiau nei penkiasdešimt namų (nors Niujorko ir Monrealio kailių kompanija Revillion ten turėjo savo filialą, o šiauriau buvo kasamas grafitas). Tų vietų klimatas atšiaurus. Žiema su būdingomis dažnomis pūgomis užsitęsdavo devynis mėnesius; temperatūra kartais nukrisdavo iki šešiasdešimties laipsnių žemiau nulio, o dienos trumpos. Vasarą prasidėdavo savi nepatogumai, nes saulė beveik nenusileisdavo, o uodai geldavo net per drabužius. Žemės ūkio veikla
čia neįmanoma, nes žemė lieka įšalusi nepriklausomai nuo metų laiko. Miltų ir daržovių žmonės atsiveždavo iš šiltesnių Rusijos vietovių, o apie gyvulininkystę niekas nieko nežinojo. Turuchansko rajono žmonės pragyvendavo iš medžioklės ir žvejybos.
Pabėgti iš toli išsibarsčiusių kaimų būdavo itin sunku. Iki Monastyrskoje nutiesta telegrafo linija žandarams palengvindavo nuteistųjų priežiūrą. Tundra tokia tanki, kad beveik neįmanoma brautis
nei į vakarus link Obės upės, nei į rytus link Lenos. Bandžiusieji pasprukti upe susidurdavo su kitokiais pavojais. Kelias į šiaurę pareikalaudavo labai daug pastangų, ypač tose didžiulėse platybėse už poliarinio rato. Ten atplaukdavo vos keli laivai, valdžia tikrindavo kiekvieno keleivio tapatybę, o vanduo kasmet ištirpdavo tik kelioms savaitėms. Alternatyva keliauti pietų kryptimi buvo kiek geresnė. Garlaivį nuolat stebėdavo; kam nors iš kaimo išplaukus valtimi ar iškeliavus šunų kinkiniu, valstiečiams buvo įsakyta apie tai pranešti žandarams. Atstumas nuo Monastyrskoje iki Jeniseisko – daugiau nei šeši šimtai, o nuo Jeniseisko iki Krasnojarsko – 170 mylių. Keliaujant
šį atstumą aukštyn upe iki Krasnojarsko, mažai šansų likti nepastebėtam. Kaip įkalinimo vieta, Monastyrskoje beveik prilygo Velnio salai arba Alkatrasui. Transsibiro geležinkeliu vykdami į Krasnojarską, Stalinas ir kiti nuteistieji turėjo marias laiko visa tai apmąstyti.
Iš Krasnojarsko jie garlaiviu plaukė žemyn upe. Anksčiau už Staliną į Monastyrskoje buvo ištremtas Jakovas Sverdlovas, kolega iš Centro Komiteto, su kuriuo Stalinas susipažino ankstesnėje tremtyje. Administracijos nurodymu abu paskirti į netoli Monastyrskoje esančius kaimus: Stalinas – į Kostino, Sverdlovas – į Selivanichą Kostino buvo už dešimties, o Selivanicha – už trijų mylių nuo Monastyrskoje.
Aplinkiniuose kaimuose gyveno didžiulė revoliucionierių kolonija, dauguma jų atvykę neseniai. Iki 1905 m. Vidaus reikalų ministerija tokius nuteistuosius siųsdavo į Tobolską, Narymą arba Jakutiją, tačiau paaiškėjo, kad iš tų vietų lengva pabėgti. Bėgliams dažnai pavykdavo nedideliu kyšiu papirkti menkai uždirbančius žandarus ir skurdžiai gyvenančius valstiečius. Devynioliktojo amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje valdžia kartais pasinaudodavo Turuchansko rajonu: ten bausmę atliko būsimasis menševikų vedlys Julijus Martovas. Iki Stalino atvykimo tenykštė revoliucionierių kolonija smarkiai išaugo. Ten gyvenę tremtiniai dažniausiai priklausydavo didžiausią grėsmę politinei ir viešajai tvarkai kėlusioms partijoms – ne tik bolševikai ir menševikai, bet ir anarchistai bei socialistai revoliucionieriai. Dėl šios priežasties Monastyrskoje tapo ideologinės įvairovės aviliu. Paprastai tremtiniai ginčydavosi be pernelyg didelės polemikos. Jie
būdavo apsisprendę dėl partinio lojalumo. Kiekvienos partijos nariai tarpusavyje dalydavosi knygomis ir kitais daiktais. Iš Rusijos jiems perduodavo laiškus; pasiligojusių ir pinigų pritrūkusių žmonių vardu būdavo pateikiami prašymai pasigailėti. Intelektualine prasme revoliucionieriai
išlikdavo budrūs ir paleisti į laisvę būdavo pasirengę sugrįžti į aktyvią politinę veiklą.
Nors valdant Romanovams įkalinimo sąlygos būdavo blogos, jos tikrai nebuvo tokios tragiškos, kokias ketvirtajame dešimtmetyje sukūrė Stalinas. Susibūrimuose jie galėdavo palaikyti bendraminčių dvasią. Kažkas netgi sukūrė „Turuchansko maršą“. Jo žodžiai labiau priminė minčių kratinį nei poeziją, o priedainis skambėjo taip:
Drąsiai, broliai, drąsiai
Blogio audrą sutikime
Su juoku
Ir su drąsia daina!
„Blogio audra“ apibūdina ne tiek vietos orą, kiek despotišką caro režimą. Kiekvienas ištremtas aktyvistas, troškęs išvažiuoti iš Sibiro ir nuversti Romanovus, čia lengvai išsinuomodavo kambarį. Kiekvienas jų kas mėnesį gaudavo penkiolikos rublių pensiją, kurios pakakdavo sumokėti už nuomą, siekusią apie du rublius, ir patenkinti pagrindinius maisto poreikius. Ta vieta turtinga gamtos teikiamomis gėrybėmis, revoliucionieriai nusipirkdavo žvejybos įrangos ir spąstų. Jiems taip pat buvo leista dirbti pas vietos valstiečius. Iš Rusijos daugeliui tremtinių šeimos atsiųsdavo pinigų, kiti – tarp jų ir Stalinas – daugiausia pasikliaudavo partijų subsidijomis. Turuchansko
baudžiamasis režimas nebuvo pats griežčiausias, tačiau švelniu jo taip pat nepavadinsi.
Centro Komiteto narys Sverdlovas pasveikino atvykusį Staliną. Jie pažinojo ir nemėgo vienas kito nuo tada, kai 1912 m. kartu išgyveno tremtį Narymo rajone. Kaip ir anksčiau, egocentriškasis Stalinas užsidarė savyje ir atsiribojo nuo visų. Jis nepaisė papročio, remiantis nesena tiesiogine patirtimi, pateikti smulkią ataskaitą apie bendrąją Rusijos politinę situaciją ir revoliucijos perspektyvas. Kiti ištremtieji bolševikai neteko galimybės gauti naujausią informaciją, kurią tik jis
ir tegalėjo suteikti.
Praėjus keliems mėnesiams po Stalino atvykimo, Staliną ir Sverdlovą išsiuntė toliau į šiaurę. 1914 m. kovo viduryje naujasis Jenisiejaus gubernatorius perkėlė abu bolševikus į dar atokesnę vietą. Jam buvo pranešta apie jų rengiamą pabėgimo planą. 1914 m. balandžio 10 d. laiške Malinovskiui Stalinas bandė išsklaidyti įtarimus: Akivaizdu, kad kažkas skleidžia gandus, jog aš nepasiliksiu tremtyje iki bausmės atlikimo pabaigos. Nesąmonė! Informuoju tave ir prisiekiu, kad gyvensiu tremtyje, kol atliksiu bausmę (iki 1917 m.). Kartaispagalvodavau apie išvykimą, tačiau dabar šios minties atsisakiau, tikrai atsisakiau. Tam yra daug priežasčių, jei nori, kada nors apie jas parašysiu smulkiau.
Tame pačiame laiške jis pasisiūlė parašyti Pravdai straipsnius apie „Marksizmo pagrindus“ ir „Organizacinę nacionalinio klausimo pusę“. Ochranos apmulkinti nepavyko. Leninas norėjo, kad kas nors padėtų Stalinui ir Sverdlovui pabėgti iš Sibiro, todėl iš Rusijos partijos bičiuliai siuntė jiems į Monastyrskoje didžiules pinigų sumas. Stalinu ir Sverdlovu būtų geriau pasirūpinta, jei Centro Komitetas pinigus būtų siuntęs ne tiesiogiai jiems, o tarpininkams. Bet kuriuo atveju Centro Komitete dirbo šnipų. 1913 m. lapkritį Ochranos agentas Malinovskis, su kuriuo Stalinas susirašinėjo, pranešė Sankt Peterburgo žandarmerijos skyriui apie tremtinių ketinimą pabėgti.
Stalinas ir Sverdlovas buvo svarbūs nuteistieji. Administracijos nurodymu jie turėjo būti perkelti į niūrų Kureikos kaimelį. Ten jie būtų vieninteliai tremtiniai, o gyventojų daugumą sudarė ostiakai.