Kuo labiau Stalinui rūpėjo asmeninis saugumas, tuo labiau jis darėsi izoliuotas nuo kasdienio Sovietų Sąjungos gyvenimo. Sekretoriate jo kabinetas nebebuvo atviras. Jis nesilankė jokiame kolūkyje. Sakoma, kad atostogaudamas Abchazijoje jis kartą nuėjo apžiūrėti turgaus, bet norėdama padaryti gerą įspūdį Suchumio valdžia liepė prekiautojams sumažinti kainas, kol jis lankysis turguje: Stalinas taip ir nesužinojo, kaip brangiai kainuoja pragyvenimas.
Be to, jis niekada nesilankė statomose gamyklose ir šachtose, o apie išvyką prie Baltosios jūros kanalo spauda parašė tik praėjus kelioms dienoms po vizito.
1931 m. lapkritį OGPU prie Kremliaus sulaikė potencialų samdytą žudiką Jakovą Ogariovą. Netikėtas Stalino pasirodymas Raudonojoje aikštėje taip nustebino Jakovą Ogariovą, kad jis nespėjo išsitraukti revolverio. Stalinas nesirodė viešumoje ne vien tik saugumo sumetimais. Tai galima paaiškinti ir tuo, jog jis sukūrė tokią politinę struktūrą, kuri nereikalavo jo viešų pasirodymų: ir dirbdamas Kremliuje, ir ilsėdamasis vasarnamiuose, jis galėdavo duoti įsakymus ir liepti pavaldiniams juos įvykdyti.
Politinis atsiskyrimas nuo žmonių nesumažino įtampos šeimoje. 1929 m. bandė nusižudyti sūnus Jakovas: sumanymas nepavyko, o Jakovas, užuot sulaukęs gailesčio, užsitraukė Stalino panieką. Santuokoje su Nadia tvyrojo įtampa. Su žmona jis elgėsi ypač grubiai ir niekada nepripažindavo savo kaltės. Gali būti, kad jis kartais paūždavo su jaunomis komunistėmis, net jei jis ir buvo ištikimas Nadiai, žmona ne visada tikėdavo sutuoktiniu, o pavydas varė ją iš proto. Asmeniškai bendraudamas su žmonėmis, o tuo labiau su moterimis, Stalinas niekada nesileisdavo į kompromisus. Josifo elgesys – ne vienintelė jos pykčio priežastis, kita – jos psichikos būklė. Nors tikslus ligos pavadinimas nežinomas, tačiau šiais laikais ji tikriausiai būtų priskiriama kuriai nors šizofrenijos formai. Jos ramybė neretai baigdavosi staigiu agresijos protrūkiu. Stalinas niekada nežinodavo, kas jo laukia bute Kremliuje arba Zubalovo vasarnamyje, o Nadią į neviltį varė sutuoktinio nejautrumas jos būklei. Nadia visada pasižymėdavo tvirta valia. Stalinas buvo jos gyvenimo meilė, skirtingai nuo kitų šeimos narių, ji neįsivėlė į jokius nesantuokinius flirtus. Pasijutusi atstumta ir nesuprasta, 1926 m. ji daugiau neištvėrė ir ketindama išsiskirti su Josifu pabėgo į Leningradą.
Tačiau Nadia nusileido jo maldavimams ir dar kartą pabandė gyventi santuokoje. Ji daugiau vaikų nenorėjo; pasak dukters, Nadiai jau buvo atlikti du abortai. Stalinas netrukdė jai studijuoti Pramonės akademijoje. Sutuoktiniai rašydavo vienas kitam šiltus laiškus. Jis gyveno pagal seniai nusistovėjusią tvarką: kiekvieną vasarą važiuodavo į RSFSR pietus, paprastai į Sočį, esantį ant šiaurės rytinio Juodosios jūros kranto. Laiškuose Nadia pasakodavo naujienas apie vaikus, namus, orą ir savo studijas.
Dėl Nadios psichikos būklės Stalinas nusprendė kreiptis į užsienio medicinos ekspertus. Po 1922 m. Rapalo sutarties pasirašymo sovietų elito vizitai į Vokietijos klinikas ir mineralinių vandenų kurortus nebuvo jokia naujiena. Stalinas – vienas nedaugelio nesinaudojusių jų šia privilegija: jis nepasitikėjo gydytojais, nemėgo užsienio šalių ir niekada nesvarstė galimybės gydytis užsienyje. Užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas jam priekaištavo: „Kaip būtų gerai, jei jūs, Stalinas, pakeitęs išvaizdą kuriam laikui išvažiuotumėte į užsienį su tikru, o ne su tendencingu vertėju. Tada pamatytumėte tikrovę!“ Stalinas pritarė Nadios kelionei. Svarbu, kad jis ne mažiau už Nadią norėjo, jog žmona greitai pasveiktų. Tačiau net ir jai reikėjo gauti valdžios viršūnių leidimą išvykti į užsienį. 1930 m. partijos orgbiuras ir sekretoriatas nuo balandžio iki liepos tvarkė formalumus, susijusius su jos prašymu praleisti mėnesį Vokietijoje. Prie prašymo buvo pridėti Maskvos psichiatrų dokumentai. Galutinį pritarimą pasirašė Stalinas, Molotovas, Kaganovičius ir I. N. Smirnovas. Stalinas pasirūpino, kad asmeninius laiškus Nadia galėtų siųsti jam diplomatiniu paštu. Kelionėje ji sutiko savo brolį Pavelą su žmona Jevgenija. Apsilankiusi pas gydytojus Nadia spėjo laiku sugrįžti į studijas: naujas semestras Pramonės akademijoje prasidėjo rugsėjį.
Medicinos kortelė neišliko, tačiau, pasak Nadios dukterėčios Kiros Alilujevos, gydytojai moteriai nustatė kaukolės siūlių sukaulėjimą. Josifas jai rašė švelnumu persunktus laiškus. Per šiuos mėnesius – prieš kelionę, išvykus ir sugrįžus – jis naudojo per daugelį metų susiformavusią sentimentalių simbolių kalbą: rašomose frazėse vyras praleisdavo tam tikrus dalykus, kaip antai: „Karšti bučiniai daug kartų.“
Tačiau Nadios sveikata nepagerėjo. 1932 m. ji kreipėsi į sovietų terapeutus dėl nusiskundimų pilvo srityje. Gydytojai svarstė, kad problemų tikriausiai atsirado dėl anksčiau atlikto aborto. Atrodo, kad planuotą operaciją gydytojai atidėjo dėl medicininių priežasčių. Tuos dalykus Nadia papasakojo Kremliuje dirbusiai savo tarnaitei Aleksandrai Korčiaginai. Nadia nervindavosi kaip visada. Nors ji nebesistengė pabėgti nuo sutuoktinio, santuoka vis tiek klibėjo. Vyrui Nadia beveik nerūpėjo. Tada, kai Josifas Visarionovičius su propagandistais domėjosi filmų reikšme žmonių gyvenime, jis net nesiteikė nusivesti jos į kiną. Jei jis negerdavo su savo neišauklėtais draugais, tai flirtuodavo su moterimis. Nusiraminimo Nadiai nesuteikė ir vaikai. Jei kitose šeimose normalu priglausti vaikus, tai rūsti ir reikli Nadia retai apkabindavo savuosius. Tik būdami atskirai Josifas ir Nadia prisimindavo švelnius žodžius. Tai menka paguoda moteriai, iš kurios laukta maksimalios psichologinės pagalbos sutuoktiniui, nors ji pati nesitikėjo, kad jis atsakys jai tuo pačiu.
Nadios pagalba neapsiribojo tik šeimos reikalais, ji taip pat rėmė jį politiškai. Kalbama, kad Nadia, kaip ir jos patikimas bičiulis Bucharinas, neapkentė žemės ūkio kolektyvizacijos kampanijos. Ji buvo žmona, pavydžiai sergėjusi sutuoktinio politinę padėtį. 1931 m. gegužės 2 d. ji rašė Sergo Ordžonikidzei apie Pramonės akademijos reikalus. Nadia teigė, kad akademija ignoruoja Stalino įsakymą ruošti tinkamus „techninius specialistus“. Tačiau ji primygtinai reikalavo, kad bendramoksliai to nesužinotų ir kad Ordžonikidzė sunaikintų jos laišką. Remdama šalį valdančios klikos liniją, Nadia skųsdavo Pramonės akademijos žmones.
Nadios sveikatos ir santykių su Josifu problemos artėjo link sprogimo. Stebina tik tai, kad niekas to taip ir nesuprato. Tokios artimos draugės kaip Tamara Chazanova (tada jau ištekėjusi už Andrejaus Andrejevo) ir Molotovo žmona Polina Žemčiužina žinojo apie jos bėdas, tačiau nesuvokė baisių dvasinių kančių. Nadia jautėsi siaubingai vieniša. Tam tikros socialinės situacijos jai sukeldavo nerimą. Ji jausdavosi blogai Josifui susitikus su artimais draugais ir jų žmonomis. Lapkričio 7 d. tradicinei šventinei Spalio revoliucijos metinių paminėjimo vakarienei valdančioji grupė rinkdavosi Kremliuje pas Vorošilovus. (1918 m. sovnarkomas perėjo prie Grigaliaus kalendoriaus, pagal kurį datas perkėlus trylika dienų pasikeitė mėnuo, kada įvyko revoliucija.) Vakarienės dalyviai visada piktnaudžiaudavo alkoholiu ir nepadoriai juokaudavo. Tą 1932 m. šventinį vakarą Nadia pasistengė pasipuošti ir puikiai atrodyti. Tai nepakeitė Josifo elgesio. Vėlai vakare jis flirtavo su Aleksandro Jegorovo žmona; Stalinas su juo dalyvavo Lenkijos–sovietų kare. Natalija Jegorova vilkėjo labai gražią suknelę ir elgėsi koketiškai. Jis šiurkščiai pajuokavo: paėmęs duonos gabaliuką ir suminkęs jį į gumulėlį švystelėjo į Nataliją. Užsiliepsnojusi pavydu, Nadia išlėkė iš pobūvio. Daug nesvarstę, to įvykio liudininkai nusprendė, kad dėl to kaltas jos „čigoniškas kraujas“.
Yra ir kitokių versijų apie tai, kas įvyko prieš jai išbėgant. Viena istorija byloja, kad Stalinas aprėkė Nadią vartodamas familiarųjį rusišką žodį „tu“, o ji dėl to įsižeidė. Kiti pasakoja, kad jis metė į žmoną degančią cigaretę. Tačiau labiausiai tikėtina, kad Stalinas iš tikrųjų nenuleido akių nuo Natalijos Jegorovos, o Nadia negalėjo ilgiau su tuo taikstytis. Vėlesni įvykiai aiškiau užrašyti dokumentuose. Polina Žemčiužina išbėgo paskui ją į šaltą rudens naktį. Nadia buvo labai įsitempusi, ir Polina vaikščiojo kartu su ja po Kremliaus teritoriją bandydama nuraminti. Tada Nadia viena nuėjo į jų šeimos butą, o Polina sugrįžo į vakarėlį.
Namuose Nadios mintys nugrimzdo į egzistencinę tamsą. Prieš keletą metų brolis jai padovanojo pistoletą; nepaisant to, kad jis atrodė kaip žaislinis (kaip vėliau prisiminė Stalinas), tai buvo mirtinas ginklas. Atsisėdusi ant lovos ji nukreipė pistoletą sau širdį ir nusišovė. Lavoną rado rytą atėjusi tarnaitė. Panikos apimtas namų personalas paskambino Abeliui Enukidzei. Jie žinojo, kad kaip Centro Komiteto narys ir Kremliaus administratorius jis turės pakankamai galių nuspręsti, kokių veiksmų imtis. Taip jau atsitiko, kad Enukidzė buvo ir Nadios krikštatėvis. Jis nedvejodamas įsakė pažadinti Staliną. Pora miegodavo atskiruose kambariuose, ir Josifas tikriausiai nežinojo vakarykščio savo blogo elgesio sukeltų pasekmių. Sukviesti gydytojai turėjo nustatyti mirties priežastį. Jie ilgai neužtruko: Nadia nusižudė šūviu į širdį. Kai po vidurdienio profesoriai Rozanovas ir Kušneris atliko skrodimą, kūnas buvo paguldytas ant lovos. Netoliese mėtėsi nedidelis revolveris. Mirtis tikriausiai ištiko akimirksniu, gydytojų nuomone, tai įvyko prieš aštuonias ar dešimt valandų. Pirmą valandą Rozanovas ir Kušneris sėdo rašyti trumpą pranešimą.
Politikai sprendė, ką atskleisti visuomenei. Jie manė, jog nederėtų papasakoti tiesos. Tai galėtų pakenkti Stalino prestižui, todėl jie paprašė Pravdos paskelbti, kad Nadia mirė nuo apendicito. Po užuojauta Stalinui, kurią taip pat išspausdino laikraštis, pasirašė iškiliausių lyderių žmonos. Sudarytai laidotuvių komisijai vadovavo Abelis Enukidzė. Arkliais pakinkytą vežimą su Nadios karstu turėjo lydėti kortežas. Nutarta, kad gedėtojai Raudonojoje aikštėje susirinks lapkričio 12 d. trečią valandą po pietų ir po to eis per miestą iki Novodevičės vienuolyno kapinių. Tokios progos valdžiai sukeldavo daug rūpesčių: nuspręsta, kad OGPU pasirūpins organizaciniais ir saugumo reikalais, laidotuvėse gros OGPU ir Raudonosios armijos orkestrai. Prie kapo duobės turėjo įvykti trumpa ceremonija, kurioje kalbės du žmonės: Kaganovičius, Maskvos miesto partijos komiteto sekretorius, ir Kalašnikovas, Pramonės akademijos, kurioje velionė studijavo, atstovas. Stalinas paliko kitiems spręsti laidotuvių detales. Jo viešas pasirodymas laidotuvių dieną tapo sunkiu išbandymu, ir jis nepanoro sakyti jokių panegirikų prieš nuleidžiant karstą į duobę.