„Antrasis pasaulinis karas“ (I): Fronto istorijos

Gali atrodyti, kad frontas nėra pati tinkamiausia vieta ieškoti nepaprastų istorijų. Scenarijaus, kuriame susiduria dvi kariuomenės, vieta pažymima ugnimi, mirtimi ir destrukcija. Nors pralekia daugybė metų, atsiminimai apie vieną ar kitą mūšį neišblėsta iš atminties ir kartais dvasia tų, kurie žuvo ten pačiame žydėjime, pasilieka toje vietoje amžinai. Vis dėlto vyrai, kurie kaudavosi pirmose fronto linijose, susidurdavo su komiškomis, įdomiomis ar neįtikėtinomis situacijomis, kontrastuojančiomis su baisiomis akimirkomis, kurias jiems teko išgyventi. Šiuose puslapiuose susipažinsime su nepaprastais įvykiais, paveikusiais karius. Taip pat atskleisime situacijas, kurios nustebino net jų veikėjus ir kurios, prabėgus daugybei laiko, vis dar stebina ir domina. Kareiviai vadovaujasi turistiniais žinynais 1940-ųjų gegužę, per britų ekspedicinio korpuso pasitraukimą Diunkerko paplūdimių kryptimi, tapo aišku, kad Čerčilio išsiųsta pagalba Prancūzijai nebuvo pasiruošusi intervencijai Europos žemyne. Tik vienas pavyzdys – kareiviai neturėjo kelių žemėlapių, todėl buvo priversti klausti kelio vietinių regiono gyventojų. Aišku, todėl jie stipriai vėluodavo. Nors kareiviai ir prašydavo savo vyresnybės aprūpinti juos žemėlapiais, prašymai pasimesdavo karinės biurokratijos labirintuose. Šią problemą drastiškai bandė išspręsti majoras Sirilas Barklajus, kuris nupirko visus knygyne buvusius Michelin turistinius žinynus, sumokėjo iš savo kišenės, kad tik britų būriai galėtų greičiau rasti kelią į Diunkerką. Įdomu, kad kai Barklajus vėliau paprašė sugrąžinti išleistus pinigus, britų kariuomenė pranešė, kad tai neįmanoma: neegzistavo jokia apskaita, skirta privatiems kelių žemėlapių pirkimams, nors jais ir buvo aprūpinama kariuomenė. Panašiai nutiko ir kitai kariaujančiai pusei. Vakaruose žaibiškas karas taip pat vyko naudojantis Michelin žemėlapiais. Vokiečių karvedžiai pasitikėjo šiais žinynais ir jais naudojosi Prancūzijos keliuose. Michelin išleido ir vokiškus turistinius žinynus Baededeker, kuriuos naudojo vermachtas, nes gerų karinių žemėlapių trūko. Pavyzdžiui, 1938 metų kovo mėnesį Vokietijos kariuomenė neturėjo atnaujintų Austrijos kelių žemėlapių ir įžengdama į šią šalį vadovavosi Baededeker nuorodomis. Šie senieji žinynai su daugybe turistinio pobūdžio anotacijų buvo leidžiami be pertraukų nuo 1929 metų. Vokiškus žinynus su Vokietijos žemėlapiais sukūrė Karlas Baedekeris (1801–1859). Jie buvo tokio pat tipo, kaip Prancūzijai skirti Michelin. Po Vokietijos oro pajėgų pralaimėjimo Anglijos mūšyje Gėringas bandė atkeršyti už pažeminimą. Jis norėjo nubausti anglus už jų išdidumą ir sunaikinti pačius reikšmingiausius miestų pastatus. Šis planas buvo žinomas kaip „Baedekerio reidai“ (Baedeker Raids), nes visi pagrindiniai objektai buvo pastatai ir monumentai, turistiniame žinyne įvertinti trimis žvaigždutėmis. Operacija prasidėjo 1942 metų birželio 24 dieną ataka virš Ekseterio ir užtruko iki liepos. Rezultatai buvo prasti, o Hitleris – vėl nusivylęs. Vermachtas, kitaip nei sąjungininkai, turėjo reikalingus karinius žemėlapius, tačiau vis tiek naudojosi turistiniais žinynais, nes juose rasdavo savo žemėlapiuose nepažymėtų zonų, ypač Rytų Europoje. Judėdamos rusų keliais, motorizuotų vokiečių kolonos atidėdavo į šalį karinius žemėlapius ir naudodavosi Baedeker žinynais. Baedeker teikiama naudinga informacija neliko nepastebėta ir britų. 1943 metais jie subombardavo centrinę redakcijos būstinę Leipcige – visiškai sunaikino visą spausdinimo įrangą. Vis dėlto pati didžiausia netektis – itin vertingi archyvai, kuriuose buvo detali daugiau nei amžiaus senumo visos Europos kartografinė medžiaga. Įdomu, kad sąjungininkai taip pat naudodavosi Beadeker žinynais. Pradėję greitą judėjimą per Vokietiją nuo 1945-ųjų balandžio, kirtę Reiną, priešakiniai junginiai, tiesiogine žodžio prasme, „išeidavo iš žemėlapių“, kuriais buvo aprūpinti. Tokiais atvejais bet koks gatvių planas, įsigytas artimiausiame knygyne, lengvino nesustabdomą veržimąsi per Vokietijos teritoriją. Triguba premija Vokiečių dykumų patruliai, kurie vykdydami kasdienę misiją tikrino savo linijas, net negalėjo įsivaizduoti, kad 1941 metų balandžio 6-ąją jiems nusišypsos tokia didelė sėkmė. Patruliai tolumoje pastebėjo kažkokią transporto priemonę, kadangi privalėjo ją patikrinti, pasuko link jos. Tačiau didelei šių „Afrikos korpuso“ kareivių nuostabai jie pamatė britų transporto priemonę. Patruliai apsupo ir areštavo tris viduje buvusius nustebusius generolus. Pasirodo, įkliuvo trys britų generolai – Ričardas N. Okoneris, Filipas Nimas ir Kartonas de Viartas. Tikriausiai jų vairuotojas pasimetė dykumoje ir išvažiavęs iš savo linijų pasuko tiesiai į vokiečių pozicijas. Nepatenkinti generolai (tikriausiai jie buvo ne pačios geriausios nuomonės apie savo vairuotoją) buvo paimti į nelaisvę ir išsiųsti į belaisvių stovyklą Italijoje. Nors kariškiai į priešo rankas pateko ne itin herojiškai, vienas iš generolų Okoneris iš dalies susigrąžino garbę sugebėjęs pabėgti iš nelaisvės ir pasiekti Angliją. Jis turėjo pakankamai laiko prisijungti prie būrių, 1944-ųjų birželio 6 išsilaipinusių Normandijoje. Sėkmės amuletai Žmoguje, kiekvieną dieną akis į akį susiduriančiame su mirtimi, prabunda jo iracionalioji pusė. Kareiviai, kurie bet kurią akimirką galėjo būti netikėtai sužeisti arba užklupti mirties, imdavosi įvairiausių priemonių, dažnai ir absurdiškų, tačiau teikiančių iliuzinį saugumą ir viltį, jog į namus sugrįš gyvi ir sveiki. Dauguma kareivių karštligiškai brangino talismanus ir amuletus, tariamai saugančius nuo blogio. Tam puikiai tiko šventųjų medalionai, kryžiai, kišeniniai laikrodžiai, medaliai ar monetos. Pavyzdžiui, generolas Eizenhaueris turėjo septynias sėkmės monetas, kurias prieš svarbias operacijas pakratydavo. Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą, buvo populiarios nedidelės Biblijos, išleistos Didžiojoje Britanijoje. Daugybė kareivių jas nešiodavosi kairėje viršutinėje kišenėje, kad apsaugotų širdį. Seržantas Luisas Harvardas pats įsitikino Dievo galia – Dievo žodis tiesiogine žodžio prasme išsaugojo jam gyvybę. Dieną D, tik išsilaipinęs Jutos paplūdimyje, šis amerikiečių kareivis pamatė, kaip priešo paleista kulka atsitrenkė į jo šautuvą, atšoko, pasuko link širdies ir liko įstrigusi Biblijoje, kurią jis saugojo kišenėje prie krūtinės. Harvardas išgyveno Antrąjį pasaulinį karą ir išsaugojo Bibliją, išgelbėjusią jam gyvybę. Tačiau ne visi kareiviai pasitikėdavo šventų daiktų galia ir nešiodavosi kitokius, žemiškesnius, daiktus – pavyzdžiui, savo žmonų ar sužadėtinių apatinį trikotažą. Tarp kareivių plačiai paplitusios buvo ir kulkos, kliudžiusios kareivį, įstrigusios šalme ar sukėlusios lengvus sužeidimus. Gajus buvo mitas, jog kiekvienam kareiviui skirta sava kulka. Tas, kuris jau turėjo tokią kulką, turėjo ir įrodymą, jog sykį jau išvengė mirties. Tačiau ši taisyklė turėjo daugybę išimčių... Tikėjimas talismanais ne visada suteikdavo psichologinio saugumo, kartais netgi sukeldavo kančias. Kareiviai, užmiršę pasiimti savo amuletus ir neturėdavę galimybių jų susigrąžinti, kovos lauke jausdavosi pažeidžiami ir susikaustę. Panašiai nutikdavo ir su įpročiu, kuris buvo ypač populiarus tarp britų: kiekvieną dieną vos tik atsibudus arba pirmą savaitės ar mėnesio dieną ištarti sutartą „magišką“ žodį. Pats populiariausias buvo rabbits (triušiai), nors white rabbits (balti triušiai) tikriausiai būtų buvęs dar veiksmingesnis. Kiekvieną apimdavo nerimas, jei pamiršdavo šį ritualą, nes tada jausdavosi neapsaugotas nuo nelaimių visą dieną, savaitę arba net mėnesį. Patys prietaringiausi buvo lakūnai, kurie turėjo rengtis tam tikrais sėkmę nešančiais drabužiais – ryšėti skareles, mūvėti pirštines, turėti ypatingą nosinę ar skrybėlę. Daugelis šių drabužių niekada neskalbdavo bijodami, kad turės išskristi į misiją be jų. Kitas labai mėgiamas tarp RAF bombonešių įgulų sėkmę nešantis daiktas buvo skuduriniai negriukai, nes buvo paplitęs tikėjimas, jog tamsiaodžius lydi sėkmė. Šios lėlės netgi dalyvaudavo susirinkimuose, kuriuose buvo ruošiamasi operacijoms, ir turėjo teisę užimti atskirą kėdę. Be to, buvo atliekami nedideli ritualai pavojui nubaidyti: pavyzdžiui, visa įgula turėdavo kartu nusišlapinti prieš operaciją ar tuoj po jos, arba lėktuvą apšvietus vokiečių reflektoriams, per langus mėtyti tuščius alaus butelius. Bijant prisišaukti nelaimę, vietoje trylikto operacijos numerio buvo naudojamas numeris „12-B“. Taip pat egzistavo įsitikinimas – jei lakūnai sėkmingai sulaukdavo penkioliktos operacijos, galėjo išgyventi ir visas kitas. Nė vienoje kitoje Anglijos vietoje nebuvo taip atsakingai sekami kasdienėje spaudoje publikuojami horoskopai kaip RAF oro uostuose. Tokie įpročiai keldavo rimtų problemų: būdavo sunku įtikinti pilotą lipti į lėktuvą, jei jis ką tik perskaitė apie žvaigždžių pranašaujamą nepalankią dieną. Galima suprasti tokį lakūnų (ypač bombonešių įgulų) tikėjimą savo talismanais – buvo taip svarbu atlaikyti visas trisdešimt Vokietijos bombardavimo operacijų, kad būtum nuo šios pareigos atleistas. Juk pusė jų nesulaukdavo ir keturiolikos... Tebuvo vos dvidešimt keturi procentai galimybės pasiekti magišką trisdešimtąjį numerį. Trys iš keturių lakūnų būdavo numušami Vokietijos teritorijoje arba tapdavo belaisviais. Todėl nieko keista, kad tikėjimas prietarais tarp lakūnų buvo toks paplitęs.