Patys aktualiausi M. Chodorkovskio pasisakymai yra pateikiami neseniai pasirodžiusioje knygoje „Aš kovosiu už savo laisvę“ už grotų rašyti analitiniai straipsniai, atviri bei nuoširdūs pokalbiai su žymiais rašytojais – B. Akuninu, B. Strugackiu ir L. Ulickaja – atskleidžia visai kitokį M. Chodorkovskį, nei esame įpratę matyti laikraščių vedamuosiuose.
Skaitytojų dėmesiui siūlomi M. Chodorkovskio ir rašytojo fantasto Boriso Strugackio laiškai, kuriuose jie gvildeno energetinio bado problemą ir bandė nuspėti žmonijos ateitį.
* * *
Michailas Chodorkovskis. Man regis, ekologijos ir alternatyviosios energetikos problema šiandien dar tik „švelniai ir atsargiai“ užsimena apie save, bet vidutinėje perspektyvoje ji taps svarbiausia mūsų civilizacijai. O jos išspręsti neįmanoma nepakeitus visiems mums per pastarąjį 100 metų primestos vartotojiškos paradigmos, kuri žmogaus sąmonėje gyvenimo kokybės gerėjimą prilygino didesniam materialių gėrybių suvartojimui.
Žinoma, dabar vartojimo lygis Žemėje itin netolygus, ir didžiulių, aiškiai perteklinių sąnaudų kaimynystėje matome paprastų paprasčiausią badą.
Be abejo, toks netolygumas skatins „nesočiai“ vartojančias šalis (tautas) mėginti savo padėtį pakeisti. Drauge nesiliauja ir „per sočiai“ vartojančių šalių varžybos dėl vis didesnių vartojimo apimčių, nes pagrindinis sėkmės simbolis tebėra vis didesnis vartojimas (dažnai demonstratyvus).
Akivaizdu, net esant dabartiniam gyventojų skaičiui, Žemė nepajėgs aprūpinti visų žmonių pagal išsivysčiusių šalių vartojimo standartus. Pakanka pasakyti, kad energijos suvartojimas vienam JAV gyventojui 5 kartus didesnis už analogišką Kinijos rodiklį. Ir nevalia pamiršti, kad JAV technologijos energiją vartoja kur kas taupiau.
Vadinasi, esant dabartiniam technikos raidos lygiui, pagal šiandienos Jungtinių Valstijų energijos suvartojimo standartus Žemė iš principo nepajėgi aprūpinti net ir Kinijos gyventojų (akimirką pamirškime Indiją ir t. t.) vienu svarbiausių išteklių – energija.
Šios problemos (vienos iš daugelio ekologijos ir žaliavų srityje), suprantama, neišspręs palengva senkantys angliavandenilių šaltiniai. Tiek jų paprasčiausiai nėra. Žinoma, kalbant apie termobranduolinę energiją tokie apribojimai neaktualūs, bet, be abejo, atsiras kitokių apribojimų. Be to, neverta tikėtis, kad per artimiausius 30–50 metų ši technologija taps plačiai naudojama.
Iš dalies šią bėdą sprendžia sparti alternatyviosios energetikos (saulės, geoterminės ir t. t.) plėtra. Tačiau realistinis požiūris į tokias galimybes priverčia apriboti savo svajones dabartinio suvartojimo padidėjimu (pakeitimu) 2–3 proc. per metus; tai sudaro sąlygas išspręsti tradicinių angliavandenilių resursų palaipsnio mažėjimo problemą, bet negali patenkinti daugelį kartų padidėjusios paklausos.
Išvada, mano požiūriu, aiški: net iš šito pavienio pavyzdžio matyti – jeigu nėra pagrįstų vilčių, kad bus rastos visiškai naujos, ekologiškai saugios galimybės patenkinti kai kuriems materialiems žmonių poreikiams, tie poreikiai turi būti ribojami arba keičiami!
Suprantama, niekas ir niekada nesutiks, kad būtų priverstinai užfiksuotadabartinė padėtis, kai dalies Žemės gyventojų vartojimo standartai daug kartų viršija kitų žmonių vartojimo standartus. Ir man akivaizdu: sumažinti vartojimo standartus, išvengiant socialinių ir politinių kataklizmų, neįmanoma. Ką gi daryti?
Įdomų pavyzdį pateikia Skandinavijos šalys, ne tik ribojančios savo vartojimą pagal turimas galimybes (štai Švedija pažadėjo iki 2020 metų atsisakyti angliavandenilių importo), bet ir siūlančios pakeisti bemaž 100 metų gyvavusią pačią vartotojišką paradigmą. Pasirodo, tvirtą ryšį, siejantį vartojimo lygį ir gyvenimo kokybę, galima nutraukti. Štai pavyzdys: aikštelėje po langais stovintį naujo modelio automobilį jie sėkmingai siūlo laikyti mažiau patraukliu negu dviratis ir pušynas.
Ar tokia kaita įmanoma visos žmonijos mastu? Palaipsnė ir apgalvota kaita. Ar esame pasmerkti žiauriausiai krizių grandinei, griaunančiai dabarties civilizaciją? O gal yra koks nors trečias kelias?
Borisas Strugackis. ABS (Arkadijus ir Borisas Strugackiai – aut. past.) visą gyvenimą domėjosi ateitimi, nuolatos apie ją galvojo, tam tikra prasme net gyveno joje, bet niekada nemėgino jos nuspėti. Juolab konstruoti. Jie kūrė pasaulius, kuriuose norėtų gyventi. Arba pasaulius, kuriuose nesutiktų atsidurti už jokius pyragus. Bet jie niekada net nemėgino siūlyti pasaulio tokio, koks jis TURI būti, modelio, ir juo labiau tokio, koks jis BUS iš tikrųjų.
Visgi kai kas mums pavyko netyčia ir nepaisant pradinių ketinimų. „Plėšrių amžiaus daiktų“ pasaulį mes aprašėme įsivaizduodami, kad konstruojame antiutopiją, bet po penketo metelių supratome: tas pasaulis toli gražu ne blogiausias iš galimų (ir visiškai realių), o dabar aš matau, kad jis – dar ir labiausiai tikėtinos ateities pasaulis, toks, kokio trokšta milijardai ir į kokį būtinai nueisime...
Nueitume, jeigu ne tos nerimą keliančios aplinkybės, apie kurias rašote. Energetikos krizė. Ekologinė krizė. Visiškai su Jumis sutinku: opesnės problemos žmonija šiuo metu neturi. Ir Jūsiškis grėsmingo aklagatvio jausmas man puikiai suprantamas. Aš ir pats su baime ir bejėgiškai apie tai galvoju turbūt mažiausiai pastaruosius 15 metų. Maža to, nesu įsitikinęs, ar turime, pasak Jūsų, „vidutinę“ perspektyvą. Bijau, pirmieji grėsmingi požymiai, kad „vartotojų civilizacijai“ ateina galas, pasirodys jau per artimiausius 10–15 metų, kai taps galutinai aišku, kad angliavandenilių atsargos senka, o alternatyvių energijos šaltinių kaip nėra, taip nėra. Štai tada mes ir išvysime niūrų Ateities Veidą (atleiskite už laidotuvių patosą – labai sunku buvo susiturėti).
Ne, neįvyks jokia KATASTROFA (paplitusia šio nuvalkioto termino prasme). Žmonija nežus. Veikiausiai net nepradės masiškai mirti iš bado. Žlugs tik dabartinė civilizacija su visais savo kogalviais – „sočiojo milijardo“ klestėjimu, demokratinių vertybių viešpatavimu, su humanizmu, kaip visuotinai pripažintu dorovės pagrindu, su visa Jūsų aprašyta „vartojimo paradigma“. Stos visuotinio autoritarizmo, kortelių ir talonų sistemos, mobilizacinės ekonomikos era. Pagal energijos suvartojimo lygį Žemė akimirksniu atsidurs XIX amžiuje („garo ir elektros amžiuje“, kai garo daug, o elektros – nelabai). Ir veikiausiai ateis lokalių karų metas – dėl naftos laukų ir gėlo vandens.
Beje, puiki žinia: du trečdaliai žmonijos to nepastebės – nei Afrikoje, nei didelėje Pietų Amerikos dalyje, nei Didžiojoje Azijoje gyvenimo kokybė ir lygis faktiškai nepakis. Tai bus ne Žemės tragedija. Tai bus „sočiojo milijardo“ tragedija.
Jūsų samprotavimai apie Švedijos mėginimus pakeisti „vartotojišką paradigmą“ įdomūs ir netgi jaudinantys, bet šis kelias man atrodo visiškai egzotiškas. Nesu įsitikinęs, ar švedams pavyks pasiekti rezultatų, apie kuriuos vertėtų kalbėti, ir nė kiek neabejoju, kad šis kelias netinka nei Valstijoms, nei, tarkime, Didžiajai Britanijai, ir jau visiškai netinka mums. Ne, savanoriški mėginimai prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo, mano galva, neturi jokios perspektyvos. Mes išsijuosę naudosimės visomis gėrybėmis – tol, kol praneš, kad bakas benzino kainuoja pusę mūsų atlyginimo, bet ir tada dar iš širdies pasivažinėsime, ir tik paskui persėsime ant dviračio. (Neturiu ir niekada neturėjau nė vieno pažįstamo, kurio automobilis stovėtų pastatytas tik todėl, kad benzino kaina pas mus kaip Valstijose, o atlyginimai – kaip Burkina Fase).
Išgelbėti mus nuo tokios lemties gali tik termobranduolinė energija. (Gamtoje esama dar kažin kokių kitokių galingų energijos šaltinių; matome, kaip jie „darbuojasi“ kai kurių galaktikų branduoliuose, bet niekas nežino ir, regis, net nepajėgia spėlioti, kokie tie šaltiniai ir kokia ta energija.) O termobranduolinę energetiką aiškiausiai ištiko ilgametė koma. Kartais net pagalvoju, kad iš tikrųjų toks reaktorius seniausiai paleistas, bet kažkurie gudručiai politikai šį faktą kruopščiai slepia, laukdami, kol prasidės energetikos krizė, o tada veikiančio termobranduolinio reaktoriaus savininkas taps „pasaulio valdovu“. Žinoma, fantazijos, bet pastebėjau, kad pastaruosius kelerius metus apie valdomą termobranduolinę reakciją nustota rašyti ir kalbėti (lygiai taip keturiasdešimtųjų pabaigoje buvo tylima apie urano skilimą). Bet net atmetus šalin konspirologinius pramanus, vis tiek termobranduolinio reaktoriaus reikalai, matyt, prasti. Nieko neišeina. Ir greitai neišeis. O kaip tik greitai ir reikia – juk laiko nebėra.
Nežinau, ar turėčiau laikyti save pesimistu. Viena vertus, ką tik nupieštas paveikslas ne itin džiugus ir, matyt, neišvengiamas. Kita vertus, žmonija bet kuriuo atveju „pasmerkta išlikti“. Ji pernelyg galinga, pernelyg stabili ir atspari struktūra, kad reikėtų būgštauti dėl negrįžtamo jos sunaikinimo. Ir šiuo požiūriu aš esu optimistas. Atleiskite už šį terminą, juk žinoma, kad optimistas – prastai informuotas pesimistas. Vis dėlto aš susitaikiau su niūriomis prognozėmis. Gal todėl, kad tų laikų nesulauksiu. O galbūt dalykai, šiandien vykstantys mūsų šalyje, kelia man didesnį nerimą, negu artėjanti energetikos krizė.
M. CH. Nesu įsitikinęs, kad niekam iš rašytojų fantastų nepavyksta nuspėti ateities. Judviem su broliu ne kartą pavyko. Ir kai „kurdavote pasaulius, kuriuose norėtumėte gyventi, arba pasaulius, kuriuose nenorėtumėte atsidurti už jokius pyragus“ – ne kartą nuspėdavote realią ateitį. Vėliau, atsidūrę toje tikrovėje, turėdavome galimybę įsitikinti Jūsų įžvalgumu.
Visiškai su Jumis sutinku, kad energetikos ir ekologinė krizė – dvi didžiausios grėsmės žmonijai. Jos nėra tapačios, bet glaudžiai susijusios, nors šiandien tai supranta tik nedaugelis. Žmonija mėgina gyventi pernelyg greitai, ji neturi laiko sustoti ir suprasti ateities grėsmių. Sutinku ir su tuo, kad žmonija nežus, – jeigu turime omenyje žmogų kaip biologinę rūšį, o ne Žemėje egzistuojančių skirtingų civilizacijų visumą.
Rašote, kad „su termobranduoline energija nieko neišeina, o alternatyvos nėra“. Betgi ne, išeina, ir su termobranduoline energija, ir su alternatyvia (saulės baterijos, kurių naudingo veikimo koeficientas per 40 proc. ir t. t.), tik labai brangu (tiksliau – reikalauja didelių investicijų). Iš esmės tai būtų dar vienas tikras „Manheteno projektas“*. Kasmetės jo išlaidos prilygtų JAV lygio šalies kariniam biudžetui. Vargu ar artimiausiu laiku tokias išlaidas kas nors galėtų sau leisti.
Norėčiau pasiginčyti dėl Jūsų teiginio, kad, ištikus energetikos katastrofai, dauguma žmonių (išskyrus „auksinio milijardo“ šalis) jos net nepastebėtų. Deja, pastebėtų beveik visi – tai įrodo dabartinė ekonomikos krizė. Globalizacija nuėjo labai toli, ir įvykiai vienoje pasaulio dalyje daro įtaką kitoms jo dalims. Nors, žinoma, Jūs teisus: katastrofą pastebės ne visi, ne iškart ir nevienodai skaudžiai.
Ir pabaigoje – labiausiai mane gąsdinantis Jūsų numatymas: pasaulis taps mažiau humaniškas ir labiau autoritarinis. Ir apskritai bjauru sugrįžti į, atrodė, visiems laikams pasitraukusį košmarą. Man irgi bjauru. Bet manęs neapleidžia Jūsų minimas socialinis optimizmas. Labai tikiuosi, kad Jūsų pranašystė bus palyginti trumpalaikė, kad juodžiausia tamsa yra dabar, o vėliau, tegu per 10–20 metų, bet mes būtinai sulauksime aušros.
Mes – tai yra Rusija. Šiandien pasaulis gal dar nėra žemiausiame nuosmukio trajektorijos taške, nors neokonservatoriai labai „stengėsi“. Vis dėlto tikiuosi, kad jų krizė nebus tokia skaudi kaip mūsų. O gal mums kada nors bus netgi geriau negu jiems, kaip manote? Labai norisi tikėtis ko nors gero.
Michail Chdorkovskij. Aš kovosiu už savo laisvę. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. K.: Kitos knygos, 2012.