Per olimpiadą išprotėjęs žurnalistas savo lydekomis nustebino pasaulį

Otto Popperis, gimęs 1930 m. liepos 2 d., buvo jauniausias iš trijų žydų šeimos sūnų.

Leo, rašytojo tėvas, pradėjo karjerą kaip gesintuvų prekeivis. Vėliau dėl iškalbos, neprasto aktoriaus talento, žvalumo ir darbštumo buvo priimtas dirbti į jau anuomet garsią firmą „Electrolux“.

Motinai Herminai teko rūpintis visomis keturiomis burnomis, ir ji, kaip dora valstietė, vadovaudamasi priesaku „laimėje ir nelaimėje“, pakentė vyro keistenybes ir ekscentriškus nuotykius.

Skurdžiai gyvenančiai šeimai neretai tekdavo kraustytis iš vieno miesto į kitą.

Žydų kilmės Popperių šeima karo metais pajuto, ką reiškia nacių ideologija. Tikėdami būsią saugūs, jie persikraustė į tėvo gimtinę – Buštehradą.

Bet tai nepadėjo išvengti antisemitizmo. Sustirusius kūnus Popperiai dangstėsi skarmalais, prisisiuvę prie jų Dovydo žvaigždę. Tėvas stengėsi išmaitinti šeimą, kiek leido jėgos. Tų laikų patirtis sodriausiai vaizduojama apsakyme „Puikiųjų stirninų mirtis“.

1943 m. į koncentracijos stovyklą buvo išvežti broliai Hugo ir Jiržis, po dvejų metų – ir šeimos tėvas. Laimei, Otto išvengė šios lemties – jam buvo išrūpinti vadinamieji „nežydo popieriai“ (nežydišką kilmę liudijantys dokumentai, kuriuos turint negaliojo žydams taikomi apribojimai).

Mažasis Otto liko namie su mama. Būsimasis rašytojas atsidėjo savo aistrai – sportui. Lankė Buštehrado futbolo komandos treniruotes, žiemą žaidė ledo ritulį. Likęs be tėvo ir abiejų brolių, berniukas nenoromis tapo šeimos maitintoju, buvo priverstas dirbti šachtoje.

Pasibaigus karui, išsekę broliai ir tėvas grįžo iš koncentracijos stovyklos, ir netrukus visa šeima išvyko ieškoti gardesnio duonos kąsnio į Prahą.

Iš pradžių jaunuolis Otto padėjo tėvui prekiauti, bet veikiai suprato: jam nelemta dirbti šio darbo. Įkalbintas ir rekomenduotas ištikimo draugo rašytojo Arnošto Lustigo, 1949 m. įsidarbino Čekoslovakijos radijuje.

Netrukus buvo pastebėta jo aistra sportui, ir jis buvo perkeltas į sporto redakciją, kurioje dirbo iki 1956 m. Vėliau dirbo redaktoriumi laikraštyje „Stadion“, dar vėliau – savaitraštyje „Československy vojak“.

Otto žmona Vera jau turėjo du sūnus, o 1956 m. jiems gimė sūnus Jiržis.

Aistringai trokšdamas rašyti ir verčiamas nuolatinio pinigų stygiaus, O. Pavelas laiką aukojo žurnalisto darbui.

Kartu su „Duklos“ futbolo komanda nuvykęs į Jungtines Valstijas, parsivežė šūsnis prirašytų lapų ir daugybę įspūdžių.

Jam buvo patikėta parašyti reportažą apie kelionę, bet ne to troško jo širdis. Jis pats nuvyko į „Duklos“ žiemos treniruočių stovyklą ir kasdien treniruodavosi su žaidėjais. Galiausiai buvo išleista knyga „Dukla tarp dangoraižių“ – sporto reportažas su grožinės prozos elementais.

Pripažinimas atėjo akimirksniu – O. Pavelas tapo populiariu sporto žurnalistu, iš jo buvo tikimasi vien kokybiško darbo.

1964 m. jis pateko į Insbruko olimpines žaidynes Austrijoje. Ten jam pirmą kartą išryškėjo maniakinės depresijos simptomai.

Ota Pavelas buvo puikus žurnalistas, bet prarado itin svarbų dalyką – operatyvumą. Tiesa, jis suspėdavo atiduoti straipsnius į spaudą, bet ta skuba buvo viena iš ligos ūmėjimo priežasčių, prie vis augančio kaltės dėl lėto darbo, netobulumo prisidėjo vienišumo jausmas ir gilus liūdesys.

Kitos Otos Pavelo knygos – „Pilna dėžė šampano“ ir „Salierų karaliaus sūnus“ buvo puikūs rašytojo meistriškumo pavyzdžiai. Jis kūrė reportažus-apsakymus ir derino iš pažiūros prieštaringus dalykus – žurnalisto dalykiškumą ir įtaigų siužetą.

Neprilygstamas apsakymų rinkinys „Puikiųjų stirninų mirtis“ buvo išleistas 1971 m. Šią knygą jis rengė kartu su tėvu, kalbėdavosi su juo ir viską rašėsi. Ne mažiau reikšminga knyga ir „Kaip aš sutikau žuvis“: rašytojas vėl ėmėsi prisiminimų prozos – šįsyk apie vaikystę ir meilę žvejybai.

„Vėliau daugelio mūsų vyriškų kelionių tikslas būdavo pietinė Čekija, nes ten, kaip visi žinome, aukštas, giedras dangus ir drėgnas oras. Nebuvau ten buvęs daugelį metų ir tik sunkiai susirgęs ėmiau sapnuoti Lužnicę ir pietinę Čekiją.

Tuo metu Lužnicė ir pietinė Čekija man atrodė tolimos ir nepasiekiamos tarsi koks Honolulu. Be to, niekada taip nebūčiau ilgėjęsis Honolulu kaip pietinės Čekijos, nes visuomet ten jausdavausi ypatingai: man atrodydavo, kad atvažiavau prie tikros čekų jūros, ir iš čia jau visai nebetoli iki dangaus.“ (Iš knygos „Kaip aš sutikau žuvis“)

Otos Pavelo knygų stilių galima apibūdinti vienu žodžiu – švelnus.

Autorius remiasi tikrais įvykiais, daugiausia savo vaikystės. Apie be galo liūdnus dalykus jis sugeba rašyti švelnia kalba, nesiekia sukrėsti skaitytojo nei maloniai, nei bjauriai, o apie įprastus dalykus pasakoja taip, kad jie tampa nekasdieniški ir suspindi vienintelės akimirkos šviesa.

Jis svajojo parašyti šešiolika knygų, bet iš tiesų buvo šešiolika kartų gydomas psichiatrijos ligoninėje.

Paskutinėmis gyvenimo dienomis rašytojas suvokė, kad išėjęs iš ligoninės suksis užburtame rate: kils aukštyn ir smigs žemyn. Paskutinę dieną ligoninėje – 1973 m. kovo 31 d. – Ota Pavelas mirė, bet jo palikimas – talentingai, švelniai, su subtiliu humoru parašytos knygos skaitomos iki šių dienų.

Į kavinę Vaclovo aikštės kampe įžengia neaukštas vyras su apsnigta skrybėle. Vyras spinduliuoja išmintingo žmogaus ramybe. Kalba tyliai, kartais net atrodo, kad jis ne garsus rašytojas, sporto žurnalistikos pradininkas, o vėl mažas berniukas, meškeriojantis su tėvu...

- Tėvas man buvo didžiausias pavyzdys. Jis išmokė mane visko, ko gyvenime reikėjo. Galima sakyti, kad viską, ką dera žinoti, sužinojau iš tėvo.

Jis nieko nebijojo – net imtis rizikingo verslo, kai nebūdavo aišku, ar pavyks. Mėginau aprašyti jo verslo pasaulį, koks jis buvo – rizikingą, palankų ir kiekvienąsyk ypatingą.

Toks pat buvo jo moterų, gamtos ir žvejybos pasaulis. Jis gyveno savo gyvenimą tarsi šventę ir lyg kasdieniškiausią įvykį.

- Daugybė kritikų pabrėžė, kad vos scenoje pasirodo mano mama, iškart atsiskleidžia nevaržoma meilė ir švelnumas. Kodėl taip neturėtų būti? Mano mama buvo nuostabi.

Ji pakęsdavo visus beprotiškus tėvelio sumanymus ir išmones, bet net ir dėl to labai jį mylėjo. Ji buvo geriausia mano gyvenimo moteris, ir aš mėgstu ją prisiminti.

- Dažnai juos prisimindavau – Hugą ir Jirką. Juk miegodavome šaltame kambaryje, dviejose lovose. Jirkai kas vakarą kasydavau nugarą, kitaip jis neužmigdavo. Visada duodavo man už tai kroną. Hugas pasakodavo apie darbą malūne, o paskui niekaip negalėjau priprasti, kad jis nebeguli šalia. Tai buvo žiauru.

Žinoma, buvau be galo laimingas, kai jie grįžo. Tačiau viskas nebebuvo kaip anksčiau. Mano broliai atsidėjo kitokioms „žuvims“. Privalėjo susigrąžinti tai, ką buvo praleidę, – jie mylėjo, vedė, studijavo, dirbo.

Man labiausiai nepatiko, kad jie nebuvo su manimi prie vandens ir praleido didžiąją lydekų žvejybą. Tėvelis vis rečiau eidavo žvejoti – tik tam, kad pabėgtų nuo mamos.

Prie upės dažniausiai užsnūsdavo žvejo miegu. Vanduo šnarėdavo, vilnydavo, plaukdavo debesys, o žmona buvo toli. Žvejo miegas pats saldžiausias, nes žmogus leidžia sau mėgautis dviem prabangos dalykais – miegu ir žuvimis.

- Taip, galima ir taip sakyti. Mano veikėjai atsiduria įvairiose gyvenimo situacijose ir pažįsta visas gyvenimo puses. Jie sapnuoja savo sapnus, ko nors ilgisi ir dėl to, ko ilgisi, sugeba įveikti visas kliūtis. Tai – menki žygdarbiai, bet vis dėlto rimti dalykai. Be to, jie nepaliaudami ginčijasi su gyvenimu ir savo nuožiūra kuria savo likimą.

- Ta gamta buvo išties neįtikėtina, nuostabi, kiekvienąsyk vis kitokia. Koks puikus jausmas gulint žolėje klausytis, kaip medžiuose šlama vėjas, kaip gieda paukščiai, ir visko, kas priklauso gamtai. Kai ten nuvažiuodavome, atsisėsdavau ant Berounkos kranto ir kone apsižliumbdavau.

Žiūrėdavau į vandens srovę ir mąstydavau apie tai, kad tas pats vanduo teka ir aukštupyje, kur gyveno dėdė Prošekas. Nežinau, kodėl taip mylėjau tą upę. Gal todėl, kad ten plaukiojo žuvys, o gal, kad ji laisva, nevaržoma ir niekas jos nesustabdys. Joje galima plaukioti, o galima ir numirti.

- Berounka puiki visais metų laikais. Vis dėlto jeigu reikėtų, rinkčiausi pavasarį. Viskas bunda iš ilgo žiemos miego. Pakanka tiesiog atsisėsti ant kranto ir žiūrėti į vandenį.

Mėgstu ir rudenį, kai vieną mėnesį viskas dažosi vis kita spalva, o aš sustingęs krante žvejoju ir mąstau apie gyvenimą.

- Kiekvienąsyk nuėjęs prie vandens, galvoju, kad šiandien tikrai sugausiu didžiulę žuvį. Man beveik keturiasdešimt, o dar nesu sugavęs didžiulės kaip mamutas žuvies. Kartą sugavau lydeką, gal šešių kilogramų.

Tik įsivaizduokite, kiek per tuos dvidešimt metų būtų užaugusi ir kiek dabar svertų. Visą gyvenimą puoselėjau viltį, o gyventi viltimi gražu. Tačiau bet kada gali nutikti, kad prie užtvankos užkibusi žuvis tampys mane su visa valtimi, ir bus tokia stipri, kad patemptų net garlaivį.

- Mėgstu žuvį. Pastaruoju metu jos nebekepu. Man atrodo, kad kepama keptuvėje arba orkaitėje ji praranda skonį, įgyja kitą, svetimą. Ypač lydekos, sterkai, upėtakiai, kartais net karpį verdu dešimt ar penkiolika minučių pasūdytame vandenyje.

Paskui įdedu į pailgą lėkštę, apdedu didelėmis bulvėmis arba šviežiomis bulvytėmis ir apipilu lydytu sviestu. Visi, kas sėdi prie stalo, valgo žuvį iš tos pačios lėkštės kuo didesniu šaukštu ir šakute, o žuvis būna švelni, tarsi vynas, kuriuo ją užgeriame.

- Mėgstu sportą, nes jis be galo gardus ir niekaip juo nepasisotinsi. Sporto troškulys nenumalšinamas. Toks futbolas buvo žaidžiamas Terezyno koncentracijos stovykloje, jį žaidė fronte su fašistais kovoję mūsų kareiviai.

Sportas kovos ištroškusiems vyrams atstoja karą, o apie karą parašyta didžioji dalis geriausios literatūros. Kartais sakoma, kad sportas – tarsi teatras. Tam tikra prasme sportas – daugiau negu teatras: teatre neretai žinome, kas bus toliau. Teatre kertamas smūgis būna suvaidintas, o sporto aikštyne jis visada tikras.

Gražiausia sporte, kai žmogus sportuoja vienas. Nors buvau ir aprėktas trenerio, ir glebėsčiuotas, patyręs, kai kūnas tiesiog rūksta, kai, rodos, nebeįmanoma, o vis dėlto įveiki save.

- Vienas profesionalus anglų futbolininkas pasakė žodžius, kurie man labai patinka: mušti įvarčius – mano darbas. Juose glūdi futbolo teikiamas džiaugsmas ir pripažįstama, kad futbolas – toks pat darbas, kaip ir visi kiti.

Mano darbas – rašyti. Mėgstu rašyti. Beveik penkerius metus praleidau ligoninėje, ir labai džiaugiuosi, kad turiu namie veikiančią rašomąją mašinėlę „Consul“. Kai man pasidarė visai blogai, užsirašiau ant popieriaus lapo ir pakišau po stiklu: „Tik darbas tave išgelbės“.

Nelaukiu įkvėpimo, pernelyg daug laiko sugaišau per karą, po karo, ligoninėje. Nepripažįstu įkvėpimo, nors žinau, kad esama dienų, kai einasi rašyti geriau arba blogiau.

- Mano žmona – svarbiausia mano kritikė. Devynių dešimtųjų kompetentingiausios kritikos sulaukiu namie. Tą patį 1937 m. rašė Isakas Babelis: „Suvokiu, kaip gerai duoti perskaityti knygą labai protingai moteriai, nes būtent ši žmonijos pusė neretai apdovanojama absoliučiu skoniu, panašiai kaip kai kurie žmonės apdovanoti absoliučia klausa“.

- Kuo labiau senstu, o juk tai man puikiai sekasi, tuo man įdomiau dirbti ką nors kita. Vis dėlto tikiuosi, kad, be kitų darbų, dar galėsiu ir rašyti.

Šiemet beveik du mėnesius dirbau Berounkos keltininko padėjėju.

Ateityje norėčiau ganyti Tatruose avis, bet labiausiai noriu rašyti. Juk rašyti – svarbiausias mano darbas.