Visus juos, vardan senovinės pranašystės, į vieną krūvą suvedė akla lemtis. Tai pavojingų nuotykių, herojiškų žygių ir subtiliausių politinių intrigų pasaulis, kuriame vienas neteisingas žingsnis gali lemti visos tautos, visos karalystės likimą. „Kai žaidi sostų žaidimą tėra vienas pasirinkimas. Arba tu nugali, arba miršti.“
Amerikiečių rašytojas ir scenaristas Džordžas Reimondas Ričardas Martinas gal taip ir būtų iki gyvenimo galo rašęs scenarijus įvairiems TV serialams ar režisavęs televizijos laidas, jei jam į rankas nebūtų patekę Tedo Viljamso ir Džeko Venso maginės fantastikos (fantasy) kūriniai. Tiesa, autorius jau buvo parašęs keletą puikiai įvertintų mokslinės fantastikos romanų, tačiau tai nebuvo tas didysis prasiveržimas link literatūrinio Olimpo, išsvajoto daugelio rašytojų.
Iki tol gana skeptiškai vertinęs šį fantastikos žanrą, nors visą gyvenimą buvo didelis Džono Tolkieno kūrybos gerbėjas, Martinas kardinaliai pakeičia savo nuomonę ir nusprendžia parašyti savąjį maginės fantastikos epo variantą, vertą didžiojo meistro Tolkieno. Taip 1996 m. gimė garsioji Džordžo Martino maginės fantastikos romanų serija „Ledo ir ugnies daina“, susidedanti iš septynių atskirų knygų.
Pradžioje Martinas buvo sumanęs parašyti trilogiją, tačiau greitai ji išaugo iki penkių knygų. Dar du romanai bus parašyti ateityje. Taigi viso pasaulio fantastinės sagos gerbėjai dieną naktį meldžiasi linkėdami rašytojui sveikatos, kad likę kūriniai kuo greičiau išvystų dienos šviesą. Penktasis, kol kas paskutinis, Džordžo Martino romanas „Šokis su drakonais“ pasirodė 2011 m. liepos 11 dieną.
Visas romanų ciklo „Ledo ir ugnies daina“ veiksmas vyksta išgalvotame, primenančiame viduramžių Europą pasaulyje. Būtent Vesteroso kontinente, Septyniose karalystėse, o taip pat didžiojoje Esos žemėje, nutolusioje į rytus, vyksta klastingiausios dvarų intrigos bei nuožmiausios ir įnirtingiausios kovos. Tai neaprėpiami pasauliai, susidedantys iš dviejų žemynų-salų. Jie driekiasi nuo šiaurėje stūksančių neįžengiamų miškų iki amžinojo įšalo žemių bei pietuose plytinčių dykumų.
Tai keisti ir paslaptingi nestabilaus klimato pasauliai, „kur vasaros trunka dešimtmečius, o žiemos visą gyvenimą“. Vesterosas simbolizuoja Vakarų pasaulį, o Esos – ryški Rytų aliuzija. Dauguma romano veikėjų – žmonės, tačiau kūriniui įsibėgėjus sutinkame ir keletą kitų personažų: iš tolimos Šiaurės atklydusių bejausmių ir žiaurių Kitų bei paskutiniųjų drakonų iš Rytų.
Romano siužetas vystomas trimis pagrindinėmis kryptimis: dinastinės pilietinio karo kronikos, siekiant kelioms šeimoms (sagoje – „namams“) kontroliuoti Vestero karalystę; kitoje ledo Sienos pusėje auganti Kitų agresija bei Deneris Targarian, ištremtos žuvusio karaliaus Aeriso dukros, bandymai grįžti į Vestero karalystę ir susigrąžinti prarastąjį sostą.
Geležinis sostas – aukščiausias postas Septyniose karalystėse, kurią sudaro septynios didžios dinastijos.
Tad pirmoji knyga „Sosto žaidimas“ ir prasideda neramumais tarp dinastijų dėl Geležinio sosto kontrolės bei prie Didžiosios sienos kylančiais konfliktais tarp ją saugančios Nakties sargybos ir iš Šiaurės plūstančių laukinių genčių. Veiksmui vystantis, visos trys siužetinės linijos tarpusavyje tampriai persipina ir tampa priklausomomis viena nuo kitos.
Pasakojama trečiu asmeniu, o visa istorija perteikiama iš labai tolimos perspektyvos keleto skirtingų personažų akimis. Ketvirto tomo pabaigoje tokių herojų atsiranda net dvidešimt penki (kartu su aštuoniais tik vieną kartą pasirodančiais veikėjais). Pirmoje knygos „Sostų žaidimas“ dalyje susipažinsime tik su aštuoniais pagrindiniais herojais, tad sumaišties tikrai pavyks išvengti.
Romane „Sostų žaidimas“ nebijoma laužyti klasikinių maginės fantastikos žanro kanonų bei taisyklių. Daugeliui šio žanro gerbėjų magiškoji fantastika asocijuojasi su elfais, gnomais bei kitais vos ne iš pasakų nužengusiais veikėjais. Tad stengdamasis išvengti stereotipų ir šablonų, autorius viską vaizduoja itin tikroviškai ir patraukliai. Jeigu ne keli mistiniai elementai romano pradžioje, šį kūrinį būtų galima drąsiai priskirti istorinių romanų kategorijai.
Žinant begalinę rašytojo meilę viduramžiams bei istorinių romanų autoriui Valteriui Skotui, tai neturėtų stebinti, o dviejų skirtingų pasaulių kovos, pavaizduotos romane, daugeliui primins Baltosios ir Raudonosios rožių karus.
Džordžas Martinas nebijo rašyti atvirai ir drąsiai, nevengia aštrių kampų ir netradicinių pamąstymų. Vietomis, pasitelkęs gilesnes filosofines įžvalgas, jis kviečia skaitytoją platesnėms diskusijoms pabrėždamas, kad „nėra gerų ar blogų žanrų, yra tik gerai arba blogai parašyti kūriniai“. Romanas turi daug privalumų.
Puikus siužetas, nenuspėjamos intrigos, paslaptys ir išdavystės bei nuolatinis pavojus, kurį autorius laikas nuo laiko pakursto numarindamas vieną ar kitą romano herojų. Kas keisčiausia, veikėjas numarinamas visiškai netikėtai, nors, vadovaujantis įprasta skaitytojo logika, jo dar turėtų laukti ilgas ir laimingas gyvenimas. Dar vienas nusistovėjusių stereotipų griovimas. Herojai čia sudėtingesni nei kituose panašaus pobūdžio kūriniuose.
Jie nėra griežtai padalinti į „geriečius“ ar „blogiečius“, tad skirtingiems veikėjams, žvelgiant į tą pačią situaciją iš skirtingų išeities taškų, tolimesni jų veiksmai ir poelgiai vieniems skaitytojams gali atrodyti priimtini, o kitiems – atstumiantys. Ir jeigu romano pradžioje jūs pradėsite simpatizuoti vieniems „geriečiams“ ir nekęsti „blogųjų“, tai vėliau viskas gali apsiversti aukštyn kojom, ir jūsų simpatijų skalė nelauktai pasisuks priešinga kryptimi.
Išdavystės, žmogžudystės bei prievarta šiame romane nėra savitiksliai herojų poelgiai, kad pasiektų norimą rezultatą, bet greičiau – tipinė to gūdaus laikmečio charakteristika, atspindinti nuolatinę baimę ir gyvybės nebranginimą. Nors romane gausu šiurpių kovos vaizdų ir drastiškų mūšių scenų aprašymų, autorius nesimėgauja smurtu, o pirmenybę teikia herojų pokalbiams ir susitarimams, lemiantiems visos tautos ar vieno herojaus likimą.
Šis romanas, kaip ir kitos šios serijos knygos, patiks ne tik maginės fantastikos ar istorinių romanų gerbėjams, bet sudomins bet kurį geros ir kokybiškos literatūros mėgėją.
Autorius drąsiai peržengė įprastus šio žanro rėmus ir parašė tikrai įspūdingą, vertą dėmesio knygą, kuri nustebins net išrankiausią bei įnoringiausią skaitytoją.
Romanas sulaukė palankių kritikos bei skaitytojų vertinimų ir buvo apdovanotas daugybe premijų ir prizų. Knyga buvo apdovanota „Locus“ premija bei nominuota „Pasaulinės maginės fantastikos“ (1997) ir „Nebula“ (1998) premijoms gauti.
Be to, apsakymas „Drakono kraujas“, sudarytas iš atskirų knygos skyrių, apjungtų bendru Deneris Targarian personažu, 1997 m. laimėjo „Hugo“ premiją kaip geriausias metų apsakymas. 2011 m. laikraščio „New York Times“ duomenimis romanas tampa bestseleriu per itin trumpą laiką, septynis mėnesius, iš dvidešimt penktos vietos pakilęs į pirmą.
Knygos motyvais buvo sukurtas kompiuterinis vaidmenų žaidimas, o 2002 m. amerikiečių žaidimų kompanija „Fantasy Flight Games“ išleido strateginius stalo žaidimus „Vesteroso mūšiai“ ir „Sostų žaidimas“.
O kur dar visa galybė video žaidimų ir komiksų? Visų net neišvardinsi. Neliko nuskriausti ir kino mėgėjai. 2011 m. pradėtas transliuoti JAV kabelinės televizijos tinklo HBO sukurtas serialas „Sostų žaidimas“ sulaukė itin didelio žiūrovų susidomėjimo, tad jį numatyta tęsti ir 2012 metais.
Kai lapkričio dangų aptrauks niūrūs debesys, o vėjas negailestingai draskys paskutinius pajuodusių medžių lapus, pasaulis pasiners į ilgos šaltos žiemos laukimą. Aukštai danguje grėsmingus ratus ims sukti maitvanagiai, ir gamta po truputį rims, besiruošdama ilgam ir neramiam užmaršties miegui.
Neramiam, nes kažkur iš Šiaurės vėjas atneš keistus, besiartinančio pavojaus garsus. Nes kai numiršta gamta, tada pabunda Jie. Ir tada kartu, visi kaip vienas, su Nakties sargyba, stosime prie ledo Sienos, kad apgintume savo kraštą, savo laisvę, savo tiesą nuo Kitų.
Virš galvų plazdės vėliavų šilkas, mėnesienoje blykčios ginklų mėlis, tačiau gynėjų gretose vyraus susikaupimas ir rimtis. Šalia jausdami draugo petį, mes žymiai drąsiau sutiksime priešą ir tragišką lemtį, jei reikės, nes net ir sotus vergo gyvenimas – baisesnis už visas mirtis kartu paėmus. Ir mes tikimės, kad tose gynėjų... skaitytojų gretose būsite ir Jūs.