1977 metais lietuvių kalba išleista V. Levio knyga „Menas būti savimi“ buvo paklausi – dabar ją gana sunku gauti. Išpirkta. Bet, jei ieškosite, rasite namažai straipsnių, parašytų remiantis šioje knygoje išdėstyta medžiaga, o ją perskaityti rekomenduoja kai kurie psichoterapeutai.
Lietuvoje žinomas psichoterapeutas ir ne vienos knygos autorius O. Lapinas prisipažįsta, kad „Menas būti savimi“ yra jo rekomenduojamų knygų sąraše – tai knyga, O. Lapino gyvenime palikusi ryškų pėdsaką.
2012 metais „Alma littera“ išleido kitą V. Levio knygą – „Menas būti kitu“. Jau vien tai, kad praėjus tiek metų nuo „Menas būti savimi“ jaučiamas poreikis skaityti V. Levį, daug ką pasako apie autorių – jis vis dar aktualus ir įdomus. Taigi kas tas V. Levis?
Vladimiras Levis – rusų psichologas, psichoterapeutas, rašytojas, poetas, išleidęs ne vieną plačiai žinomą ir naudingą populiariosios psichologijos knygą. Gimė 1938 metais maskviečių mokslininkų šeimoje. 1961 metais baigė medicinos institutą Maskvoje, dirbo gydytoju psichiatru, vėliau psichoterapeutu, tyrinėjo suicidinius atvejus, (ne)adekvatų elgesį, domėjosi muzikos terapijos taikymu, paauglių problemomis, vaikų auklėjimu.
Dirbo tiek akademinį, tiek praktinį darbą – taigi turi įvairiapusės ilgaamžės patirties.
Psichoterapeutas yra parašęs ne vieną knygą (įvairiomis temomis: nuo vaikų auklėjimo iki depresijos), konsultuoja, turi internetinį puslapį. V. Levio gerbėjai netgi ginčijasi: jo knygos yra populiariosios psichologijos ar mokslo veikalai? Žinoma, knygų stilius ne sausas akademinis, o lengvas, kiekvienam suprantamas.
Šiuo aspektu neišsiskiria ir „Menas būti kitu“. Kalba sodri, pereinanti į šnekamąjį stilių, todėl knygą tik dar lengviau skaityti. Kūrinyje apstu metaforų ir žodžių žaismo, filosofinių pamąstymų ir poezijos intarpų.
Tai tarsi populiarioji psichologija ir meninis kūrinys drauge: knygą galima skaityti ir kaip saviugdos veikalą, ir kaip savotišką grožinį kūrinį. Tiesą sakant, žanras nenusakomas – knyga netelpa į kokio nors žanro rėmus.
Iliustracijos taip pat iškalbingos – iliustruojama ne tik tai, kas aprašoma, bet ir atveriamos erdvės interpretacijoms. Šis leidinys – meno kūrinys, nors iš tikrųjų tai yra praktinė psichologijos knyga: džiugu, kad joje yra ne tik teorijos, bet ir patarimų, gausu pratimų (taigi autorius netuščiažodžiauja kaip kai kurie jo kolegos, populiariosios psichologijos knygų autoriai). Šie pratimai ne tik padės ugdyti save, suprasti kitus, bet ir skatins kūrybingumą.
Daug idėjų galima pritaikyti gyvenime (saviugda, saviraiška), darbe (ypač mokykloje, darželyje ar bet kur, kur jums prireiks kūrybinių užduočių) ir net šiaip draugų būryje, norint linksmai praleisti laiką vakarėlyje ar rimtai padiskutuoti rimtomis temomis. Pavyzdžiui, užduotis nepakylant nuo kėdės pamąstyti, kaip svarstytų egzaminų komisijos pirmininkas, bitė ant žiedo, kasininkas darbo vietoje, beždžionė, mėgdžiojanti mūsų sėdėseną ir t. t. Ją galime atlikti susikaupę, būdami vieni, bet galime į viską pažiūrėti žaismingai ir šią užduotį paversti vakarėlio žaidimu.
Knyga pati savaime jau siūlo daug galimybių ir būdų ją skaityti, o jei dar pridėsime savo pačių išradingumą... Galbūt knygą skaitysite susikaupę, o gal sugalvosite padiskutuoti apie žaidimo svarbą, eisenos fizionomiką arba mėginsite sau atsakyti į vieną kitą knygoje keliamą klausimą. Pavyzdžiui, kad ir tokį: kada manyje atsirado žvėris, kada jis užaugo, išsiplėtojo, sustiprėjo? (p. 292) Juk kiekvienas mūsų savyje turime didesnį ar mažesnį žvėrį, kiekvienas kartais supykstame, o nugalėti pyktį galima, reikia tik pasistengti.
Jumyse susiformuos kelios atsvaros pykčiui rūšys, viena jų – humoras, galintis pasireikšti bet kurią akimirką, užtenka vien išdrįsti suvaidinti ką nors iš aplinkinių arba žvilgtelėti į veidrodį... (p. 293)
Aptariamų temų tikrai daug – paliečiami žmogaus gyvenime svarbūs klausimai, problemos, skaitydamas suvoki, kad tokių kaip tu yra daugiau – apie juos rašoma šioje knygoje.
Dėl teorijos ir kūrybinių praktikos užduočių vientisumo knygą norėsis skaityti visą, nepraleidžiant nė puslapio, nepraverčiant ir nepaliekant neskaitytų vietų. Kiekvienam suprantamas humoras ne tik pakelia nuotaiką, bet ir palengvina teksto suvokimą.
Norime to ar ne, bet mūsų mentalitetas artimesnis rusiškam nei amerikietiškam, taigi V. Levio aprašomi ir nagrinėjami atvejai, rimtumo ir šmaikštumo derinys, dėstomos medžiagos pateikimas yra artimesni nei amerikiečių autorių rašytų knygų. „Menas būti kitu“ pasakoja ne tik realių žmonių, bet ir išgalvotų veikėjų istorijas, čia rasite ne tik autoriaus įžvalgų, laiškų citatų, bet ir poezijos. Šis posmelis puikiai nusako knygos esmę:
Kartu mums gera ir kartu mums skauda.
Ir kolei mūs pasiutusi būtis
minoriškai mažoriškai vis draikos,
aš tavojo kvėpavimo klausaus,
kurs nejučia manuoju tampa... (p. 373)
Knygoje rašoma apie žmonių bendravimą, mokoma suprasti kito vidinį pasaulį ir užmegzti ryšį su kitu asmeniu. Pagrindinė autoriaus mintis – menas suprasti kitą žmogų – nusako meną suprasti patį save. Papasakoti apie šią knygą neįmanoma, ją tiesiog reikia imti ir skaityti.
Pažinti save ir kitą kiekvienas turime mokytis patys, tačiau „Menas būti kitu“ tikrai puikus pagalbininkas besigilinantiems į savęs ir kitų pažinimą, bendravimo subtilybes. Ši knyga tiks tiek eiliniam skaitytojui, tiek specialistui; O. Lapinas sako, kad šios knygos neverta skaityti tik patologiškai sveikiems žmonėms, besijaučiantiems tikrais kietuoliais, o visiems kitiems ji turėtų tikti ir patikti.