Lrytas.lt biblioteka: 823. A. Beevoras. „Stalingradas“

Rodos, ką dar galima pasakyti apie Antrąjį pasaulinį karą: tiek kalbėta, rašyta, rodyta... ir vis dar kalbama, rašoma, rodoma. Antrasis pasaulinis karas tapo viena pagrindinių grožinių ir dokumentinių knygų bei filmų tema. Pakanka įsijungti „History“ ir greičiausiai išvysite filmą apie Antrąjį pasaulinį karą, Staliną, Beriją, Hitlerį, Geringą...

Ne vieno namuose yra sena knyga apie Antrąjį pasaulinį karą, o užsukę į knygyną išvysite nemažai naujų, dabar leidžiamų Antrojo pasaulinio karo tematika knygų (A. Reid „Leningradas“, S. S. Montefiorės „Stalino jaunystė“, A. Nagorskio „Hitlerlendas“, R. Petrausko „Trečiojo Reicho triumfas“ ir t. t.)

Tokio pobūdžio knygų sąrašą papildė ir „Alma littera“ išleistas A. Beevoro „Stalingradas“. Iš tos gausybės sunku pasirinkti: visos knygos rodos patrauklios ir vertos dėmesio, bet nesinori pirkti „katės maiše“, taigi renkantis knygą verta daugiau sužinoti apie autorių, žanrą ir stilių, o temą visada lengvai išsiaiškinsite iš pavadinimo ir turinio (jei jis yra).

A. Beevoras – britų istorikas ir rašytojas. Studijavo Vinčesteryje ir Sandherste, domisi Antruoju pasauliniu karu, tyrinėja archyvus ir yra parašęs 10 istorinės tematikos knygų. „Stalingradas“ parašytas 1998 metais ir išverstas į 26 kalbas.

A. Beevoro kūriniai yra įrodymas, kad dokumentinio pobūdžio knygos gali būti įdomios, patekti į bestselerių sąrašus ir net būti įvertintos įvairiais apdovanojimais (pavyzdžiui, „Stalingradas“ yra pelnęs dokumentinio kūrinio, Volfsono istorijos ir Hotorndeno literatūros apdovanojimus, kitos šio autoriaus knygos taip pat neliko nepastebėtos ir neįvertintos).

Rašydamas knygą „Stalingradas“ autorius spėjo pasinaudoti po 1991-ųjų trumpam atsivėrusiais Podolsko archyvais (vėliau prie jų nebepriėjo net rusų istorikai), kuriuose informacija itin išsami. Šiuose archyvuose istorinių dokumentinių knygų autorius aptiko ir itin smulkius pranešimus, kurie iš Stalingrado fronto buvo kasdien siunčiami į Maskvą. Juose aprašomi ir didvyriški poelgiai, ir „ypatingieji įvykiai“ – dezertyravimas, perėjimas į priešo pusę, bailumas, girtumas.

„...tie gausūs ir platūs pranešimai pranoko visas mano viltis. Stalingrado fronto politinis skyrius beveik kiekvieną vakarą, kol vyko mūšis, lėktuvu siųsdavo į Maskvą neįtikėtinai smulkius aprašymus, kokių paprastai karo meto dokumentuose nepasitaiko. <> Ir jokio propagandinio blizgesio – pribloškianti retenybė sovietų archyvų tyruose.“ (p. 10)

Knygos šaltiniai apima karo meto dienoraščius, kapelionų pranešimus, asmeniškus pasakojimus, laiškus, NKVD ataiskaitas apie vokiečių ir kitų belaisvių tardymus, asmeninius dienoraščius ir interviu su karo dalyviais. Rašant knygą naudota ne tik Podolsko, bet ir Vokietijos archyvų medžiaga.

„Freiburgo archyvuose aptikau netikėtai gausios medžiagos apie gyvenimo sąlygas ir karių nuotaikas – tai gydytojų, paprastai tiesiogiai susidūrusių su žmonių kančiomis, ir vokiečių karo kapelionų pranešimai. <> Kitame archyvo skyriuje radau pranešimus, kuriuos privaloma tvarka rašė karininkai ir kareiviai, išskraidinti iš „katilo“ (vok. Kessel), kitaip tariant – apsupties.“ (p. 11)

Knygoje atskleidžiama naujos medžiagos, kurią autorius rado archyvuose, o tai leidžia kitaip vertinti ir interpretuoti Stalingrado mūšį. Dėl interviu autorius nėra toks tikras kaip dėl archyvinės medžiagos, bet amžininkų prisiminimai labai pagyvina knygą, be to, kad ir kokie netikslūs jie būtų, bet tai yra žmonių, išgyvenusių tą pragarą, prisiminimai – tobulesnės autentikos ir būti negali.

„Interviu su veteranais ir liudininkais, ypač kai nuo įvykių jau prabėgę daugiau kaip penkiasdešimt metų, gali būti labai nepatikimi, tačiau, gretinant su šaltiniais, kuriuos įmanoma patikrinti, ta medžiaga gali pateikti nuostabių įžvalgų. Man nepaprastai pasisekė, nes turėjau galimybę susisiekti su keliais Šeštosios armijos štabo karininkais, Pauliaus įsakymu išskraidintais prieš galą.“ (p. 12)

Štai iš tokios archyvinės, dokumentinės bei prisiminimų medžiagos ir sudaryta knyga „Stalingradas“. Šaltinių įvairovė yra labai svarbi siekiant atskleisti, kas iš tikrųjų vyko Stalingrade, perteikti papuoliusių į Stalingrado mūšį karių likimus. Parašyti knygą paskatino noras atskleisti abiejų fronto pusių karių išgyvenimus (sovietinės šalys girdėjo vieną Stalingrado istorijos versiją, o kitos šalys – kitą variantą...)

„Stalingradas reikšmingas ne tik kaip didis sovietų didvyriškumo Antrajame pasauliniame kare simbolis. Jis tapo ir šio karo psichologiniu lūžio tašku. (Geopolitinis lūžis įvyko anksčiau, 1941-ųjų gruodį, kai Hitlerio pajėgos buvo nustumtos nuo Maskvos, o Amerika įsitraukė į karą.)

Žinia apie Pauliaus pasidavimą apskriejo pasaulį ir galutinai visus įtikino, kad naciai niekada nepajėgs nugalėti. Taip pat ir vokiečiams staiga teko realiai suvokti, kas jų laukia ateityje. Karas baigsis Raudonosios armijos šturmu Berlyne.“ (p. 15–16) Beje, šia tema A. Beevoras yra parašęs knygą „Berlin: The Downfall 1945“ (1945-ieji: Berlyno žlugimas“).

Knyga „Stalingradas“ pradedama operacija „Barbarosa“ ir nacių įsiveržimu į SSRS, detaliai aprašomi karo metai Stalingrade, o galiausiai papasakojama ne tik apie Stalingrado apgulties pabaigą, bet ir kas vyko po jos: belaisvius, jų gyvenimo sąlygas, Vokietijos kapituliaciją, karo nusikaltimų teismus, aprašomi knygoje minimų asmenų likimai (Pauliaus, generolo Čiuikovo ir kitų). Nors suvokiame, kad karas – tai chaosas ir nužmogėjimo proveržis, tačiau pamačius statistiką ir perskaičius liudijimus, laiškų ištraukas, pamėginus įsivaizduoti, ką išgyveno kariai (nesvarbu, kurios pusės jie būtų), – krečia šiurpas. Dar kartą suvoki, kad karas – tai pragaras žemėje.

Knyga parašyta (kaip ir teigiama ant viršelio) „be propagandinio blizgesio“ – autorius tikrai stengėsi laikytis objektyvumo ir atskleisti, kokia iš tikrųjų mėsmalė buvo Stalingrade.

Karinės dokumentikos knyga parašyta aiškiai, o kad veikalas nebūtų vien archyvinės medžiagos ir statistikos pateikimas, autorius įterpia ir laiškų ištraukų, to meto anekdotų, įdomesnių pasakojimų ar prisiminimų. Skaityti nebus lengva, bet ne dėl stilistikos, o dėl knygos turinio.

Knygoje ne tik atskleidžiama iki tol neviešinta archyvinė medžiaga, bet ją įdomu skaityti ir dėl istorinių žinių spragų užpildymo – visada įdomu apie ką nors sužinoti smulkiau: knygoje aprašomas ne visas Antrasis pasaulinis, o tik Stalingradas – siauresnė tematika leidžia autoriui detaliau aptarti Stalingrado istoriją Antrojo pasaulinio karo metais. Tokios knygos yra puikus įrodymas, kad Antrojo pasaulinio karo tema vis tik dar yra ką pasakyti.