Dailininkė Lina Kusaitė.
Gintaras Grajauskas – žinomas poetas, eseistas, dramaturgas, prozininkas, dainų autorius ir atlikėjas. Išleidęs šešias eilėraščių, dvi eseistikos knygas, romaną bei pjesių rinkinį. Eilėraščiai versti į anglų, vokiečių, švedų, rusų ir kt. kalbas, poezijos knygos išleistos Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Islandijoje.
Ši knyga siūlo keliauti į XIX a. Škotiją – į tą keistą ir žavų laiką, kai industrinė revoliucija persipynė su Viktorijos epochos drovumu. Tačiau tai ir pasakų Škotija, kurioje šalia realių personažų, tokių kaip vienas garsiausių pasaulio išradėjų Ričardas Trevitikas, padovanojęs žmonijai garvežį, puikiai jaučiasi drakonai, burtininkai ir kitos pasakiškos būtybės.
Čia susitinka itin mandagus ir kiek naivokas riteris Tenksalotas ir senas elegantiškas drakonas misteris Kaindlis. Tenksalotas atvyksta į Škotiją atlikti savo, kaip riterio, priedermės – susikauti su drakonu, tačiau netikėtai abu pajunta vienas kitam palankumą ir net šiokią tokią sielų bendrystę. Tad užuot stoję kovon, jie įsitaiso prie židinio ir ima pasakoti istorijas.
Riteris porina apie savo bičiulį Zemnickį ir jo keliones po visą pasaulį, o senas išmintingas drakonas, tiksliau – visos devynios jo galvos paeiliui, rezga istorijas apie gyvenimą. Kiekviena galva turi savo charakterį, tad ir istorijos skirtingos – apie drakonų psichologiją ir jų šeiminio gyvenimo ypatumus, apie pasaulyje – be abejo, ir Lietuvoje – gyvenančių drakonų panašumus ir skirtumus bei daugybę kitų dalykų.
Šmaikščiai, elegantiškai aptardamas riterių ir drakonų reikalus, autorius kalba ir apie nūdieną, kelia keblius klausimus, pašiepia tam tikrus stereotipus, dabarties procesus. Ši knyga skirta sunkiai nusakomai amžiaus grupei. Vienintelė sąlyga – kad skaitytojas būtų išsaugojęs sveiką smalsumą ir turėtų humoro jausmą.
Ištrauka iš knygos „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“
– Matote, taip jau yra. Mes, drakonai, visi iki vieno iš prigimties esame smalsūs. Gal net pernelyg. Mums pašėlusiai įdomu viskas, kas vyksta. Įdomu, kodėl viskas vyksta būtent taip, o ne kitaip. Kaip viskas veikia. O kai kurie – pabrėžiu – kai kurie žmonės yra tiesiog stebėtinai nesmalsūs. Tarsi viskas, kas vyksta aplinkui, jų visiškai neliestų. Lyg jie būtų kokia atskira sala pasaulio vandenyne. O taip juk nėra – viskas čia susiję ir persipynę, visi priklauso nuo visų. Net atsiskyrėlis oloje – net ir jis nėra atskira sala, o tik maža didelio pasaulio dalelė.
– Taip, šitai pamažėle jau imu suvokti, – tarė Tenksalotas.
– Na, tiesą sakant, apie tą suvokimą „pamažėle“... Tokio taip pat nebūna. Jei jau suvoki, tai suvoki. Viskas nutinka staiga. Tavyje kaupiasi, kaupiasi – ir staiga pratrūksta. Tarsi kas iš tavęs ištrauktų kamštį, vaizdžiai kalbant. Drakonai turi net tokį posakį – „išsitrauk kamštį!“ Tai va: kai kurie žmonės ramiausiai gyvena su tuo kamščiu galvoje ir bijo net pagalvoti, kad gali būti kitaip. Tikriausiai baiminasi, kad ištraukus kamštį išeis visas oras, ir iš jų liks tuščia vieta, – sukrizeno misteris Kaindlis.
– Tuomet manyje tikriausiai viskas dar kaupiasi, – santūriai atsakė Tenksalotas. – Bet jaučiu, kad jau judina kamštį.
- Gal ir taip. O gal tiesiog ką nors nešviežio suvalgėte, – vėl sukrizeno misteris Kaindlis, paptelėjo pypkę ir išpūtė gražiai apvalų dūmų kamuolį.
