Antrasis Vokietijoje gyvenančios lietuvių autorės, pasivadinusios Jutta Noak, romanas pribloškia gyvybingumu. Rimtas temas: sovietmetį, emigrantų problemas, tapatybės paieškas praskaidrina paauglė pasakotoja, nuolat pakliūnanti į komiškas situacijas. Jos ironiškas žvilgsnis nušviečia ir kasdienybę, ir skausmingas patirtis.
Vokietės ir ruso dukra su motina ir vis besikeičiančiais menininkais patėviais gyvena sovietinėje Lietuvoje, slėpdama savo vokišką kilmę. Jos tikras vardas – Waltraut, tačiau suklastotuose dokumentuose ji – Valė. Tai motinos, pagimdžiusios ruso dukterį ir taip tapusios arijų tautos išdavike, kuriai šalyje nėra vietos, būdas apsaugoti save ir vaiką.
Protinga, ironiška paauglė nežino, ko nori, nepritampa prie bendraamžių. Ieško savęs, savo pašaukimo, savo tautinės ir seksualinės tapatybės. Trinasi su dailininkais ir pamažu pati ima kurti. Supranta, kad nori būti menininke. Ryškėja ne tik jos siekiai, polinkiai, bet ir asmenybė. Waltraut – provokatorė, siekianti atmesti bet kokius suvaržymus. Tokiam žmogui Sovietų sąjungoje – vieni pavojai.
Nuo problemų ir nejaukių situacijų mergina ginasi juoku, kiekvienai progai randa tinkamą pakrizenimą ar nusikvatojimą: „vienas vokiškas „Ha“ reiškė nuostabą, pritarimą, lietuviškas „Cha“ – pajuoką, trys „Cha, cha, cha“ – juoką“. Net kalbant apie skaudžius dalykus neapsieinama be humoro, nuspalvinančio ir sovietinį pasaulį, kur niekad nežinia, kas tave įskųs, o kuo gali pasitikėti, ir neužtikrintą emigrantišką būtį.
Merginos skaitomi Nietzsches ir Kafkos tekstai keistai atsispindi jos pačios gyvenime, kuris panėšėja ir į nuolatinį eksperimentą, siekiant pažinimo, ir vis nesibaigiantį procesą. Motinai su dukra nusprendus persikelti į Vokietiją, apie kurią tiek svajota, paaiškėja, kad jų ten niekas nelaukia. Tenka susidurti su žlugdančia vokiška biurokratija. Kaip įrodyti savo tautybę, jei gimei ir gyvenai kitur? Iš čia ir romano pavadinimas.
Petitio principii – logikos klaida, kai argumentuojama dar neįrodytu teiginiu. Kas klysta – savo tiesas mėginantys įrodyti emigrantai ar biurokratinė sistema? O gal vis atsikartojantis juokas ir žodžių žaidimai nėra vien priemonė praskaidrinti dieną, gal tai būdas parodyti, kas slypi už kalbos, už įprastų sąvokų ir teiginių?
Įveikiant sunkumus skleidžiasi motinos ir dukros charakteriai, formuojasi jų tarpusavio santykiai, ryškėja istorinės peripetijos ir šiurpūs motinos praeities fragmentai.
„Istorija mane domino tik tiek, kiek trukdė kurti savitą gyvenimą“, sako mergina, kurios šeimai sudėtingas laikmetis sutrukdė daugiau nei pakankamai. Kaip bebūtų, šmaikštus pasakojimas apie jos išskirtinį gyvenimą suintriguos ne vieną.