Gražu iš nieko sukurpti notarinį aktą, padirbti laišką, kad šis atrodytų kaip tikras, surašyti kompromituojančią išpažintį, sukurti dokumentą, kuris ką nors pražudys.
Umberto Eco (Umbertas Ekas; g. 1932 m. Italijoje) – viena ryškiausių kultūros pasaulio asmenybių, rašytojas, semiotikas, medievistas, literatūros kritikas.
„Prahos kapinės“ – naujausias autoriaus romanas, įtampos kupina šnipinėjimo, falsifikavimo ir sąmokslų istorija.
Paryžius, 1897 m. kovas. Avantiūristas, falsifikuotojas, slaptasis agentas kapitonas Simonas Simoninis savo dienoraštyje prisimena, kaip buvo įtrauktas į politines intrigas, visam laikui pakeitusias Europos ateitį.
Tamsius istorijos užkulisius Simoninis stebi iš visai arti: per jo rankas pereina slapti popieriai, kuriuos žydų karininkas Dreifusas esą pardavė vokiečių atstovybei, aplinkui sukiojasi Pjemonto, Prancūzijos ir Prūsijos slaptosios tarnybos, viena per kitą rezgančios klastingus planus, masonai, jėzuitai ir revoliucionieriai – ir galiausiai į dienos šviesą iškyla įžymieji Siono išminčių protokolai, falsifikuotas „dokumentas“, pasakojantis apie pasaulinį „žydų sąmokslą“. Šie fatališki „protokolai“ – dar viena knyga, kuri žudo (pamenate „Rožės vardą“?).
Anot autoriaus, viskas „Prahos kapinėse“ – tiesa, paremta faktais. Vienintelis išgalvotas herojus – blogio įsikūnijimas Simonas Simoninis.
U. Eco meistriškai pasakoja niūrią ir avantiūristišką XIX a. istoriją, atverdamas skaitytojui dvokiančias Paryžiaus kloakas ir landynes, verbuodamas veikėjus į Garibaldi šalininkų gretas, versdamas juos šnipinėti visų pasaulio žvalgyboms ir kontržvalgyboms, tramdyti isterikes daktaro Šarko klinikoje, gerti alų su Zigmundu Freudu ir netgi dalyvauti juodosiose mišiose.
Bet po nuotykinio romano priedanga autorius, vienas didžiausių Europos intelektualų, slepia galingą idėjų ir erudicijos užtaisą.
