Arvydo Juozaičio knygoje „Gyvųjų teatras“ atgimsta tokios istorinės asmenybės kaip karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas ar Čiurlionis.
Pasak autoriaus, knygose užrašyta istorija išlieka, tačiau kad ji gyvuotų ir žmonių sąmonėje, reikia gyvų vaizdinių, o tam yra skirtas teatras ir kinas. „Gyvųjų teatro“ pjesėmis ši užduotis ir įgyvendinama.
Šešiomis pjesėmis dramaturgas tarsi prikelia visą galeriją istorinių asmenybių: sosto atsisakęs karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, imperatorienė Luizė ir prezidentienė Smetonienė, garsėjusios moterišku valdymo menu, neprisitaikantis menininkas Čiurlionis, imperines utopijas rezgę Pilsudskis ir Dzeržinskis, pulkas sovietinės Lietuvos kūrėjų.
Dramose daug netikėtų požiūrio kampų, faktų, istorinio laiko refleksijų, dabarties prielaidų. Arvydas Juozaitis pasakoja, kad temos seniai sukosi galvoje: „Esu įsitikinęs, kad niekas nedingsta, istorija užkariauja šiandieną, esame praeities dalis, ir todėl reikia į ją labai atidžiai žiūrėti, negalima jos falsifikuoti, meluoti. Istorija šalia, bet reikia sukurti tikrus žmonių charakterius, kad jie įsismelktų į mūsų sąmonę.“
„Gyvųjų teatro“ šešios dramos – tai šešios istorijos.
Visi jų herojai ir antiherojai gyvena ir veikia Lietuvoje. Vienija juos žemė ir aistra gyventi. „Lietuvos praeitį suprantu kaip dabarties dalį ir džiaugiuosi, kad nieko nauja nereikia išrasti.
Istoriniai likimai sugulė į šešis draminius pasakojimus, padedančius aiškiau matyti tėvynės laiko ir erdvės kontūrus. Pirmosios dramos pradžia – 1236 metai, paskutiniosios – 1945 metai. Vargu ar reikia aiškinti, kokie tai buvo metai Lietuvos istorijoje.“ – Arvydas Juozaitis.
