„Šimto japonų poetų eilės“ – tai klasikinės japonų poezijos antologija, sudaryta dar XIII amžiuje, populiari bei verčiama į pasaulio kalbas ir šiais laikais, o dabar pasirodžiusi ir lietuviškai (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Pasak knygos vertėjo Vytauto Dumčiaus, šios antologijos eilėraščiai buvo mėgstami visais amžiais, o jų tekstai perkelti į kortų žaidimą, itin populiarų ir šiomis dienomis.
Klasikinės japonų poezijos waka rinktinę XIII amžiuje sudarė poetas, imperatoriaus rūmų didikas Fujiwara no Sadaie (Fudživara no Sadaie, 1162–1241), labiau žinomas Fudživara no Teika vardu; kaip poetas – Gonchūnagon Sadaie ir Teika. Rinktinė sudaryta tarp 1235–1241 m.
Joje sudėti garsiausių VIII–XIII amžiaus Japonijos poetų – imperatorių, ministrų, diplomatų, šventikų ir beveik nežinomų kūrėjų poetiniai tekstai, atskleidžiantys viduramžių Japonijos estetines pažiūras, rafinuotus imperatoriaus dvaro papročius, nepakartojamą gamtos grožį ir poetinio teksto paprastumą.
Antologija pradedama imperatoriaus Tenji (Tendži, 626–671), o baigiama imperatoriaus Juntoku (Džiuntoku, 1197–1242) poetiniais tekstais. Įdėtas ir sudarytojo penkiaeilis (97 iš 100).
Lietuviškame „Šimto japonų poetų eilės“ leidime (originaliai vadinasi „Ogura hyakunin isshū“, arba išvertus „Oguros kalno šimto poetų šimtas eilių“) tekstai pateikiami trejopai: originalo kalba, tarptautine rašyba lotyniško pagrindo rašmenimis ir lietuviškai.
Eilėraščius suvokti ir jais gėrėtis padeda vertėjo Vytauto Dumčiaus parengti paaiškinimai: trumpai pristatomas autorius, jo biografijos detalės, taip pat ir įvairios aplinkybės, paaiškinančios lakoniškuosius penkiaeilius (tautosakos motyvai, geografinės nuorodos, to laiko tikėjimai ir prietarai, istoriniai faktai ir kitos mažai pažįstamos kultūros detalės, atsispindinčios poetiniuose tekstuose).
