Metų laikus, regis, skiria plonytė, vos vos įžiūrima gija – štai vieną rytą trekšt ir... Kieme po ilgo laiko sugrįžusios ramiai sūkuriuoja ir leidžiasi snaigės, joms visai nė motais rimti, griežti kalendoriai – atskrenda, kai ateina metas, atneša švenčių laukimą, malonius prisiminimus, kartu saulės, šilumos ir kažin ko labai artimo ilgesį.
Labai panašų jausmą patyrė ir Muminukas, nubudęs žvarbų rytą: „Nebuvo dėl ko sveikinti naują dieną įprastu „O lia lia!“ Kažkas klostėsi ne taip“. O kaip gi, juk jo geriausias draugas Snusmumrikas kaip ir kasmet ketino keliauti į pietus, o Muminukas netrukus turėjo užmigti žiemos miegu.
Bet viskas kaip visad – per greitai ir ne laiku, užklupo nepasiruošus, ir nors buvo neišvengiama, bet dėl to skaudėjo nė kiek nemažiau. Tik geriausi draugai tam ir yra, kad išeidami paliktų pažadą sugrįžti bei keletą mielų žodžių, šildančių širdį.
Daugybės skaitytojų mylima rašytoja Tuvė Jansson knygoje „Muminukas ir žiemos sniegas“ labai švelniai moko atsisveikinti su brangiais dalykais ir pasitikti naujus – be baimės prarasti.
Istorija specialiai pritaikyta mažiesiems ir gausiai iliustruota, kiekvienas joje gali atrasti sau artimų, labai brangių patyrimų, tokių kaip pirmas sniegas, pavasario laukimas, draugystė, namų jaukumas...
Be to, T. Janson visiems primiršusiems primena svarbią tiesą – didelei širdžiai dažnai pakanka mažulytės vilties, jog viduje viskas prisipildytų gerumo ir ramybės. O jeigu dar tą viltį gauni supakuotą mažame, ranka rašytame laiškelyje kartu su nendriniu laiveliu, tada esi pats laimingiausias visame trolių Mumių slėnyje, kad ir kur šis bebūtų.