„Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ – esė rinkinys, parašytas šmaikščiu ir lengvu stiliumi. Knygą sudaro pagrindinės veikėjos Ievos papasakotos istorijos, patirtos keliaujant po pasaulį – tiek tolimą, tiek artimą.
Knygos pasakotoja Ieva, bendraudama su žmonėmis, lankydamasi kultūriniuose renginiuose, tiek į kitus, tiek į save pačią žvelgia kritišku, kartais ironišku žvilgsniu.
48 metų poetė E. Karanauskaitė pirmąjį eilėraštį parašė aštuntoje klasėje. „Tai buvo labai vaikiškas tekstas, ketureilis, net neatsimenu apie ką, – Lrytas.lt skaitytojams atskleidė rašytoja. – Bet visai neblogai atsimenu priežastį: klasės draugė parašė eilėraštį ir parodė mokytojai, man pasirodė, kad galiu parašyti geriau, tą ir pabandžiau padaryti. Tik turbūt pirmieji kūrybiniai polėkiai atbudo dar anksčiau: kai buvau pirmokė, į mokyklą tekdavo traukti gana toli, apie keturis kilometrus. Kelią namo trumpindavau dainuodama, dainuodavau apie viską, kas tik šaudavo į galvą.“
– Elena, tiek jūs, tiek pasaulis nuo tada labai pasikeitė. O kaip jūs, kaip rašytoja, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– Pirma reiktų dar pasiaiškinti, kas ta šiuolaikinė visuomenė... Gal užteks, kad pasakysiu, jog apskritai gyvenime jaučiuosi taip, kaip ir visi mes – kartais gerai, kartais blogai, o siekiamybė – pusiausvyra arba harmonija su savim ir pasauliu.
– Ar rašote kasdien?
– Nerašau kasdien, nors kai ką esu įtikinusi, kad būtina tai daryti. Bet stengiuosi rašyti periodiškai. Tiesa, būna tokių momentų, kai net kablelis nepasirašo, o būna, kad tarsi kokia užtvanka griūva ir tekstas tarsi savaime liejasi.
Visa, kas iš pašalies, trukdo, muzika taip pat, bet galiu puikiausiai rašyti sėdėdama autobuse ar oro uoste. Tada aplinkos nebepastebiu. Kaip ir skaitydama – įsitraukiu taip, kad aplinkinis pasaulis nebeegzistuoja.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Paprastai nebandau įsivaizduoti idealaus skaitytojo. Apskritai gerbiu skaitantį žmogų. Galbūt geras skaitytojas geba užduoti tinkamus klausimus arba.... iš viso nieko neklausinėja?
– Kas yra gera knyga?
– Nelygu kam. Manau, kad knygą, kuri rezonuoja su tavo vidiniais dažniais esamu laiko momentu, galima pavadinti gera.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai? Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus?
– Vaikystėje žavėjausi troliais Mumiais ir Nežiniuku, paauglystėje perskaičiau visas įmanomas knygas apie indėnus ir jų vadus, o dabar aiškiai suvokiu, kad knygos pasaulis yra fikcija ir netapatinu savęs su jokiais veikėjais. Ieškoti panašumo taip pat net neateina į galvą.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašiusi aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Be abejo, turiu mėgstamų autorių, bet vėlgi – kaip nesu linkusi tapatintis su literatūriniais personažais, taip nesu linkusi tapatintis ir su kitais autoriais. Mėgstu Johno Irvingo kūrybą, be abejo, ne viską, manau, kad sėkmingiausia knyga „Pasaulis pagal Garpą“. Iš lietuvių prozos galėčiau paminėti Jurgio Kunčino romaną „Tūlą“. Iš pastarojo laiko mėgstamų poetų – Czeslawas Miloszas.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Yra pora knygų, kurios prajuokina. Tai Jerome'o K. Jerome'o „Trise valtimi neskaitant šuns“. Iš lietuvių – Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“. Norėdama, kad ir kiti skaitydami pasilinksmintų, tol skolinau knygą, kol kažkas nebegrąžino. Tikrai gaila, nes nusipirkti naują nelabai įmanoma.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Yra pora. Skaitau Albino Bernoto „Kaustytos žąsys“, pasidėjau šalia naująjį Donaldo Kajoko romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Ir dar šį bei tą atsiverčiu.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Knygų sąrašų ir sąrašiukų yra gausybė, apie tai esu net esė parašiusi, tad naujo gal nesudarinėsiu, bet patarčiau turint vieną kitą laisvą minutę susidaryti asmeninį „playlist of...“ ir pasižiūrėti, kiek jis sutampa su visuotinai pripažintais literatūros kūriniais. Ar puikuotųsi ten Kristijonas Donelaitis arba Maironis?
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Apie tą patį. Kad tik žmogus būtų.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Manau, kad viskas čia savo vietoje. Tai dar viena knygos forma, ir tiek. Keliaujant tikrai patogu. Juk dėl to, kad Gutenbergas išrado spausdintinį raštą, knyga kaip tokia tik suklestėjo. Džiaugtis reiktų, o ne dūsauti.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Kita knyga vėl turėtų būti poezijos rinkinys, bet nelabai mėgstu šnekėti apie tai, ko nėra. Daug smagiau kalbėti apie įvykį. Šiuo metu įvykis – esė knyga.
Pagrindiniai biografijos faktai
* E. Karnauskaitė – poetė ir pedagogė, kilusi iš Kretingos rajono. Baigusi vidurinę mokyklą, studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas Vilniaus universitete. Studijų metais jaunoji poetė dalyvavo universiteto literatų būrelio veikloje, kuriam tada vadovavo poetas M. Martinaitis. 1987 m. baigusi universitetą dirbo mokytoja Jokūbavo pagrindinėje mokykloje. Nuo 1989 m. poetė gyvena Palangoje.
* E. Karnauskaitė yra išleidusi penkias eilėraščių knygas: „Briedė jūroj“ (1990), „Tiltas iš pelenų“ (2000), „Iš smilčių“ (2004), „Pasaulio krašte“ (2008), „Ahrenshoopo sąsiuvinis“ (2009).
* 2005 m. nominuota „Poezijos pavasario“ laureato vardui ir apdovanota specialiais Kauno miesto radijo ir televizijos ir „Nemuno“ žurnalo prizais. 2012 m. apdovanota I. Simonaitytės literatūrine premija.