Nuskurdusi rašytoja J. Skablauskaitė idėjų romanui semiasi iš gyvenimo dugno

Skroblų g. 15 esančiame bendrabutyje ne vienerius metus būdavo parduodamas pilstukas, kontrabandinės cigaretės, žiemą koridoriuose nuolat gyvena benamiai, o rūsyje, pasak J. Skablauskaitės, yra mirę keli valkatos, sirgę tuberkulioze.

62 metų J. Skablauskaitės kambarėlis jau seniai nematęs remonto. Reikėtų jam ir valytojos prisilietimo, nes pačiai rašytojai artrito susuktomis rankomis - per sunku susitvarkyti.

„Laukiu, kad kuo greičiau ateitų vasara ir galėčiau išvažiuoti į kaimą. Tik ten sugebu atsigauti. Gyvendama šitoje skylėje negaliu net lango atsidaryti, nes nuo skersvėjo man dar labiau sąnarius skauda, sutraukia rankas ir kojas“, - skundėsi J. Skablauskaitė.

- Joniškio rajone, Kuisių kaime, esu paveldėjusi dalį tėvo gimtojo namo. Kodėl nebuvo grąžinta seneliams priklausiusi žemė, nežinau. Matyt, jos kam nors labai reikėjo.

Tą seną trobą paveldėjau kartu su tėvo giminaičiais. Savo dalies parduoti negaliu, nes giminės nesutinka parduoti to, kas jiems priklauso.

Vasaroti į apgriuvusį namą atvažiuoju tik aš viena. Giminaičiai nesirodo ir nieko netvarko. Kai įgriuvo perdangos, remonto teko imtis už savo pinigus.

- Anksčiau įsidėdavau savo šunelį į rankinę, pasiimdavau kompiuterį ir autobusu nuvažiuodavau.

Dabar, kai autobusai į mano kaimą nebevažiuoja, prašau, kad kas nors nuvežtų.

- Turite didelių sveikatos problemų. Iki parduotuvės dar sugebate nueiti?

- Nueiti gal ir nueičiau, nes parduotuvė pakalnėje, tačiau stačiais laiptais su nešuliais atgal tikrai nesugebėčiau sugrįžti.

Todėl du kartus per savaitę pas mane ateina socialinė darbuotoja, bet nenoriu jos apkrauti prašymais ir darbais. Kiek man čia reikia.

- Kodėl nemėginate kreiptis pagalbos į miesto savivaldybę? Gal ten atsirastų žmonių, kurie imtųsi padėti persikelti į jums tinkantį būstą?

- Kuo čia dėta savivaldybė? Kam aš ten įdomi? Anksčiau man buvo aiškinama, kad vienam Vilniaus gyventojui priklauso 5 kvadratiniai metrai gyvenamojo ploto.

Iš pradžių šio mano kambario plotas buvo aštuoni kvadratiniai metrai, o dabar kažkodėl jau atsirado vienuolika, todėl neva turiu pakankamai ploto.

Man jo daugiau ir nereikia - esu smulki, lova, stalas telpa, ir gana. Tačiau mane jau į neviltų varo tai, kad nuolat turiu kvėpuoti koridoriuje rūkančių kaimynų dūmais, nes mano kambaryje yra likusios ventiliacijos angos, pro kurias smelkiasi kvapai.

Be to, mano kambarys - tiesiai priešais koridoriaus duris, todėl kelis kartus per naktį esu priversta keltis uždaryti langų, kuriuos kaimynai laiptinėje atlapoja norėdami išvėdinti patalpas.

Toks mano gyvenimas - lyg pasivažinėjimas troleibusu: kol durys uždarytos, šilta, kai jos atsidaro, skersvėjis traukia per visus nervus.

- Kur jūs gyvenote iki 1987 metų, kai atsikėlėte į šį Vilniaus bendrabutį?

- Gyvenau Kaune, komunaliniame bute. Mano kaimynė už vagystes dešimt metų sėdėjo kalėjime. Sugrįžusi neleisdavo man nei į virtuvę, nei į tualetą įeiti.

Buto durys būdavo nerakinamos, nes pas kaimynę dieną naktį vaikščiodavo girtuokliai ir kalėjimo draugai. Neapsikentusi viską mečiau ir atvažiavau į Vilnių.

Kadangi už debiutinį apysakų ir novelių rinkinį „Tik šviesūs paukščiai naktyje“ buvau apdovanota poeto Antano Jonyno premija, sostinėje buvau apgyvendinta Aklųjų bendrijai priklausančiame bendrabutyje Skroblų gatvėje.

Šis kambarys, kuriame sovietmečiu buvo izoliatorius užkrečiamosiomis ligomis susirgusiems gyventojams, buvo pertvarkytas į gyvenamąją patalpą ir dvejiems metams skirtas man.

Tačiau tie dveji metai užsitęsė iki šių dienų.

- Rašytojų sąjungai dabar vadovauja poeto A. Jonyno sūnus Antanas A. Jonynas. Kodėl nebandote jam priminti, kad buvote apdovanota jo tėvo vardu pavadinta premija ir gal jis galėtų kuo nors padėti?

- Rašytojų sąjungoje visi mano, kad aš gyvenu Joniškyje ir neva ten turiu puikų būstą.

Galbūt dėl to esu laikoma ne Vilniaus, o Joniškio rašytoja.

- Turiu kelis jaunystės laikų draugus, o su rašytojais nebendrauju.

Nenoriu perdėtos užuojautos. Kita vertus, vengiu atsidurti nesveikos šių laikų konkurencijos taikiklyje.

- Tik iš kūrybos. Be to, esu jau pensininkė, todėl dar gaunu ir pačią mažiausią pensiją, nes niekada niekur nedirbau, todėl jokio darbo stažo neturiu. Ar man priklauso kokios nors lengvatos, nežinau.

Labiausiai gelbėja, kad Kultūros ministerija kelis kartus man yra skyrusi stipendiją knygoms rašyti. Šiuo metu taip pat esu gavusi dešimčiai mėnesių stipendiją ir iki lapkričio privalau baigti romaną.

Jei ne valdiški pinigai, nežinau, kaip reikėtų gyventi. Tik juos gavusi apsitvarkiau trobą kaime ir sugebėjau Vilniuje įsidėti langą ir duris. Reikėtų dar ir lovą nusipirkti.

- Naujame romane atsispindės mane supantis pasaulis - ir šis nugyventas bendrabutis, ir visos jame įvykusios ir tebevykstančios tragedijos, ir jau ištuštėjusio Kuisių kaimo žmonių netektys, savižudybės, žmogžudystės, vagystės.

Kai ką dar labiau sutirštinsiu. Ko gero, daug kas pašiurps, jei perskaitys. Bet kas tas mano knygas skaito? Nebent bendrabučio kaimynė bibliotekininkė. Ji - vienintelis šviesus žmogus šioje siaubo ir skurdo karalystėje.

- Ar nebaisu, kad jus ir bendrabutyje, ir kaime supa žmonės, atsidūrę gyvenimo dugne?

- Situacija bendrabutyje pastaruoju metu šiek tiek pagerėjo - jau išmirė beveik visi, kurie naktimis girtaudavo ir smurtaudavo. Nebeliko ir tų benamių, kurie gyveno rūsyje.

Kuisių kaimas beveik tuščias. Senukai vienas po kito miršta, o kai kurie jaunesni žmonės, sugrįžę iš kalėjimo, tingi net vogti. Vieną kaimyną daug metų įkalbinėjau dirbti, o jis vis grasindavo pasikarti. Galiausiai pasikorė.

Atsiriboti nuo tokių gyvenimo grimasų neįmanoma. Jos man net įdomios. Dažnai galvoju, kodėl žmonės prieina liepto galą? Rašau apie tai ir semiuosi iš to įkvėpimo.