Ne todėl, kad jos knyga – mažasis romanas, ne todėl, kad autorė pati šį kūrinį vadina romansu (lyriškas dainuojamasis eilėraštis), o todėl, kad nuo pirmo iki paskutinio puslapio knyga alsuoja vienodai ir tolygiai – pasakojimo nuotaika nesikeičia: iki baltumo išgrynintas meilės skausmas ir meilės stebuklas.
„Pažinau jį iš karto, nors niekada anksčiau nebuvau mačiusi. Jis buvo kitoks. Kituose žmonėse aš niekada nematydavau savęs, visada ir su visais jaučiausi kita, kitokia ir kitur. Jame aš atpažinau save. Bent jau tikrąjį savo esybės atspindį.“ (p. 7)
Štai taip prasideda meilė. Maža mergaitė vos pamačiusi įsimyli suaugusį vyrą. Tai ne ta meilė „iš pirmo žvilgsnio“, tai dvasinio atpažinimo meilė. Atpažinti save kitame žmoguje – meilės esmė ir stebuklas. Stebuklas – sutikti tau skirtą žmogų ir tai suprasti. Gyvenime sutinkame daug žmonių ir galbūt mylime ne vieną žmogų, tačiau suprasti, kuris iš tikrųjų yra tau skirtasis, pajusti ne tik širdimi, bet ir dvasia, štai kur esmė. Štai kur stebuklas.
„Meilės stebuklas įvyksta tik kartą, o visa kita yra tik melagingi ir trumpi geismai“, – teigia knygos „Jo vardas Sibiras“ herojė.
Ramus, lyriškas, nostalgiškas pasakojimas apie meilę persmelktas skausmo, tokio balto dvasinio skausmo... Maža mergaitė nuo pat pirmųjų akimirkų suvokia, kad meilė – skausmingas stebuklas.
„Ir pirmą kartą gyvenime suprantu, kad mylėti tai ir reiškia – trokšti numirti. aš nurimstu visiškai atsidavusi kentėjimui, kuris, žinau, jau niekada nepasibaigs, kol gyva būsiu, todėl reikia jau dabar mokytis kentėti, kentėti, kentėti... Aš išmoksiu. Kentėti meilę.“ (p. 23)
Ir herojė išmoksta. Jai nereikia mokytis mylėti, net nereikia mokytis kentėti, ji tuo gyvena – meile ir kančia. Meile, kai mylimas vyras šalia, nesvarbu, penkeri ar trisdešimt penkeri... ir kančia, kai jo nėra, nesvarbu, išvykęs ar miręs. Meilės ir mirties, stebuklo ir kančios, baltumo ir skausmo paralelės gražiai persipina ir kūrinys tampa ne pasakojimu, ne banalia meilės istorija, ne romanu, o išpažintimi romansu – ne saldžiu, ne šokiruojančiu, o jautriu, nuoširdžiu ir skausmingu atsivėrimu.
Autorė stebėtinai daug pasako mažoje knygelėje nevartodama žinomų frazių apie meilę, nešokiruodama detalėmis, nepasitelkusi humoro ar ilgų dialogų, ne aprašinėdama įvykius, o tiesiog užrašydama jausmus, mintis, įžvalgas ir taip sukurdama emociją, nuotaiką.
Savo mylimąjį mergaitė pavadina Sibiru (net dorai nesuprasdama šio žodžio reikšmės), ir tas žodis tampa jos lemtimi (džiaugsminga, nes išgyvenama meilė, skausminga, nes herojė taip ir lieka savo skausmingoje tremtyje).
„Svarbiausia tai, kad meilė atsitiko. O aš taip ir pasiliksiu savo Sibire. Meilės tremtyje. Nors kiti mane ir matys, ir girdės, bet nieko manyje neįžiūrės ir neišgirs. Aš uždariau mudviejų laiką.“ (p. 110)
„Jo vardas Sibiras“ kažkodėl asocijuojasi su baltumu (ir ne tik dėl knygos viršelio), o tikriausiai dėl to, kad autorė geba taip papasakoti, kad tiek mažos mergaitės, tiek subrendusios moters dvasinė ir fizinė meilė išlieka tyra ir nekalta išgyvenimo tikrumu ir jausmo grynumu. Panašu, kad pasakojimas ne tik išgyventas, bet ir ilgai nešiotas, išjaustas, išgrynintas paliekant tik esminius akcentus. Dėl to trumpas, bet pataikantis tiesiai širdin, kaip gerai sudainuotas romansas – ne per ilgas, kad nepabostų, tačiau toks jausmingas, kad suvirpintų sielą.