Rašytoja Emilė Vilson dvidešimties turėjo viską – sėkmę ir mylintį vyrą, tačiau laimė netruko sudužti į šipulius. Pasirašius skyrybų dokumentus ją apima neviltis. Kurti taip pat nėra įkvėpimo. Įkalbėta geriausios draugės, Emilė išvyksta aplankyti tetos. Viešėdama Beinbridžo saloje netikėtai atranda dienoraštį, datuotą 1943 metais.
Dar didesnį Emilės susidomėjimą radiniu sukelia tetos nenoras kalbėti apie dienoraščio autorę Esterą.
Suintriguota šeimos paslapčių ir dienoraštyje aprašomos meilės istorijos, Emilė pasiryžta išsiaiškinti tiesą ir sužinoti, kas toji Estera.
Sarah Jio knygos patenka į „New York Times“ perkamiausių knygų sąrašus. Romaną „Kovo žibuoklės“ leidinys „Library Journal“ išrinko geriausia 2011 metų knyga. Romano teisės paduotos daugiau nei dešimčiai šalių.
S. Jio yra žurnalistė, Glamour.com tinklaraščiui rašo apie sveikatą ir sportą. Jos straipsniai publikuojami tokiuose populiariuose žurnaluose, kaip „Redbook“, „The Oprah Magazine“, „Glamour“, SELF, „Real Simple“, „Fitness“, „Marie Claire“ ir kituose.
Pateikiame Sarah Jio romano "Kovo žibuoklės" ištrauką:
Potvynis jau buvo atslūgęs ir atvėręs slaptą pakrantės gyvenimą, todėl grįždama atgal nejučiomis ėmiau rinkti kriaukles ir didelius gabalus smaragdo spalvos dumblių. Visai kaip vaikystėje, eidama sprogdinau gličius dumblių oro burbuliukus. Saulėje suspindo akmenėlis ir aš pasilenkiau jo pakelti. Tuo pat metu už nugaros išgirdau žingsnius. Į mane risnojo kažkoks gyvūnas. Paskui pasigirdo riksmas:
– Rasai, ateik čia!
Atsisukau, ir tą pat akimirką didelis ir kresnas auksaspalvis retriveris rėžėsi į mane su NFL krašto gynėjo jėga.
– Ėėėėėėi! – šūktelėjau, valydamasi veidą, kurį man ką tik aplaižė.
– Labai atsiprašau, – pasakė Džekas. – Išsmuko pro galines duris. Tikiuosi, labai neišgąsdino. Jis didelis, bet visai nepavojingas.
– Viskas gerai, – atsakiau šypsodamasi ir valydamasi smėlį nuo kelnių. Paskui pritūpiau, kad kaip pridera pasisveikinčiau su šunėku:
– O tu tikriausiai Rasas, – pasakiau. – Malonu susipažinti, drauguži. Aš Emilė.
Pažvelgiau į Džeką:
– Aš kaip tik pakeliui pas By.
Jis prisegė pavadėlį Rasui prie antkaklio.
– Daugiau jokių triukų, bičiuli, – tarė jis, prieš atsigręždamas į mane. – Palydėsiu tave – mums pakeliui.
Prabėgo minutė, gal daugiau, kol vienas iš mūsų prabilo. Man visiškai pakako garso, kurį skleidė mūsų batai, mums žingsniuojant akmenuota pakrante.
– Tai tu gyveni Vašingtone? – galiausiai paklausė Džekas.
– Ne, – atsakiau. – Niujorke.
Jis linktelėjo.
– Niekada ten nebuvau.
– Juokauji? – nusistebėjau. – Niekada nesi buvęs Niujorke?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Tikriausiai niekada neatsirado priežasties ten važiuoti. Gyvenu čia visą gyvenimą. Niekada net nesvarsčiau galimybės išvažiuoti.
Linktelėjau, žvelgdama į tolyn besidriekiantį paplūdimį.
– Na, vėl grįžusi į salą, – trumpam nutilau ir apsidairiau aplinkui, – imu stebėtis, kodėl apskritai išvažiavau. Kol kas visai nesiilgiu Niujorko.
– O kodėl atvykai būtent šį mėnesį?
Negi nesakiau jam, kad lankau savo tetą? Ar tokio paaiškinimo negana? Neketinau pasakoti, kad bėgu nuo savo praeities, nes iš dalies tai ir darau, arba kad noriu susivokti dėl ateities, arba kad, gink Dieve, ką tik išsiskyriau. Giliai įkvėpiau ir pasakiau tik tiek:
– Atlieku tyrimą savo naujajai knygai.
– Oho, – tarė jis. – Tu rašytoja?
– Taip, – atsakiau, nurydama kartėlį.
Negalėjau pakęsti savo tono, pilno savimeilės. Ar ką nors iš to, ką čia veikiu, galima pavadinti tyrimu? Kaip visuomet, vos pradėjusi kalbėti apie savo karjerą, pasijutau pažeidžiama.
– O ką tu rašai?
Papasakojau apie savo knygą Skambutis Elei Larson, ir jis sustojo kaip įbestas.
– Juokauji, – tarė. – Tavo romanas buvo ekranizuotas, tiesa?
Linktelėjau.
– O tu? – paklausiau, staiga panorusi pakeisti temą. – Ką pats veiki?
– Aš menininkas, – atsakė jis. – Tapytojas.
Mano akys išsipūtė.
– Oho, norėčiau kada nors pamatyti tavo darbus.
Vos ištarusi žodžius pajutau, kaip kaista mano skruostai. Ar galėčiau būti dar tiesmukesnė ir negrabesnė? Ar jau visai pamiršau, kaip reikia bendrauti su vyrais?
Užuot patvirtinęs mano teiginį, jis mestelėjo šypsenėlę ir bato galu paspyrė smėlį, išlaisvindamas įklimpusią medžio nuolaužą.
– Na ir paplūdimys šį rytą, – pasakė jis, rodydamas į pakrantėje išsibarsčiusias nuolaužas. – Vakar naktį prasiautė nemenka audra.
Paplūdimys po audros man labai patiko. Kai buvau trylikos, jūra į šitą patį paplūdimį išplovė kelioninį krepšį su lygiai 319 dolerių – žinau, nes pati suskaičiavau juos iki vieno – ir vandenyje permirkusiu pistoletu. By iškvietė policiją, kuri nustatė, kad tai vieno nesėkmingo banko apiplėšimo, įvykusio prieš septynerius metus, liekanos. Prieš septynerius metus. Pjudžeto sąsiauris yra tarsi laiko mašina, paslepianti daiktus,o vėliau išspjaunanti juos į krantą paties sumanytoje vietoje, paties sugalvotu laiku.
– Sakei, kad visą gyvenimą praleidai čia, saloje, tai turėtum pažinoti mano tetą.
Jis pakreipė galvą.
– Ar pažįstu ją? Galima ir taip pasakyti.
By namas buvo už poros žingsnių.
– Gal norėtum užeiti? – paklausiau aš. – Pasisveikintum su By.
Jis sudvejojo, tarsi kažką prisiminęs.
– Ne, – atsakė jis, atsargiai šnairuodamas į langus. – Ne, geriau nereikia.
Prikandau lūpą.
– Gerai, – pasakiau. – Na, tai pasimatysime.
Štai ir viskas, pasakiau sau, eidama link galinių durų. Kodėl jam buvo taip nejauku?
– Emile, palauk, – po kelių akimirkų iš paplūdimio šūktelėjo Džekas.
Aš atsisukau.
– Atleisk, – tarė jis. – Pamiršau, kaip tai daroma.
Jis patraukė sau nuo akių tamsių plaukų sruogą, bet vėjui papūtus ji vėl netvarkingai išdriko.
– Tik noriu paklausti, gal norėtum ateiti vakarienės? – paklausė. – Mano namuose. Šeštadienį, septintą vakaro.
Stovėjau ten, žiūrėdama į jį, laukdama, kada prasižiosiu. Prireikė kelių sekundžių, bet galiausiai grįžo ir mano balsas, ir protas.
– Mielai, – atsakiau linktelėdama.
– Tai iki pasimatymo, Emile, – pasakė jis ir plačiai nusišypsojo.
Pamačiau, kad By stebi mus pro langą, tačiau, man įėjus vidun, ji jau sėdėjo ant sofos.
– Matau, kad susipažinai su Džeku, – pasakė, įsmeigusi akis į savo kryžiažodį.
– Taip, – pasakiau. – Šiandieną jis buvo užėjęs pas Henrį.
– Pas Henrį? – paklausė ji ir pakėlė į mane akis. – Ką tu ten veikei?
– Ryte išėjau pasivaikščioti ir sutikau jį paplūdimyje, – gūžtelėjau pečiais. – Jis pakvietė mane kavos.
By atrodė susirūpinusi.
– Kas yra? – paklausiau.
Ji padėjo pieštuką ir pažvelgė man į akis.
– Būk atsargi, – paslaptingai tarė ji, – ypač su Džeku.
– Atsargi? Kodėl?
– Žmonės kartais būna kitokie, nei atrodo, – pasakė ji ir įsidėjo savo skaitymo akinius į mėlyno aksomo dėklą, kurį laikė ant stalelio prie sofos.
– Ką tai reiškia?
Ji ignoravo mano klausimą taip, kaip moka tik ji viena.
– Nejaugi jau pusė pirmos? – atsiduso ji. – Laikas šiek tiek nusnausti.
Ji prisipylė mažytę taurelę chereso.
– Mano vaistai, – pasakė, pamerkdama man akį. – Pasimatysime vėliau, mieloji.
Akivaizdu, By ir Džeką kažkas siejo. Pamačiau tai jo veide ir išgirdau jos balse.
Atsisėdau ant sofos ir nusižiovavau. Mane viliojo mintis truputį saldžiai nusnausti, tad nuslinkau į savo miegamąjį ir susirangiau po rožine, raukiniuota pūkine antklode. Atsiverčiau romaną, kurį nusipirkau oro uoste, tačiau, vargais negalais įveikusi du skyrius, mečiau jį ant grindų.
Išlaisvinau riešą iš laikrodžio gniaužtų – negaliu užmigti, nenusiėmusi visų papuošalų, – ir atidariau lovos stalelio stalčių. Dėdama į jį laikrodį, pastebėjau kažką giliai viduje.
Tai buvo didelė užrašų knygelė, galbūt dienoraštis. Paėmiau jį į rankas ir perbraukiau pirštais per nugarėlę. Jis buvo senas, raudono aksomo viršeliai intrigavo, atrodė susidėvėję ir apsitrynę.
Paliečiau, jausdama aiškų kaltės jausmą. O kas, jeigu čia senas By dienoraštis? Sudrebėjau dėdama jį atgal į stalčių. Praėjus kelioms minutėms, jis vėl buvo mano rankose. Negalėjau jam atsispirti. Tik žvilgtelėsiu į pirmąjį puslapį, ir viskas.
Jo puslapiai, pageltę ir trapūs, rodėsi esą tyri ir nepaliesti žmogaus, kaip ir visi daiktai, paženklinti laiko. Perbėgau akimis pirmąjį puslapį, ieškodama kokios nors užuominos. Radau ją dešiniajame kampe: tai buvo užrašas, atspaustas juodu rašalu (kartu su įprasta leidyklos informacija greta), iš kurio paaiškėjo, kad tai speciali užrašų knyga rašytojui, pradedančiam savo rankraštį. Prisiminiau knygą, kurią skaičiau prieš daugelį metų. Jos pagrindinis veikėjas dvidešimtojo amžiaus pradžioje naudojosi būtent tokia užrašų knyga, rašydamas savo romaną. Ar tai romano juodraštis, ar asmeninis dienoraštis? Pakerėta perverčiau lapą, o mano kaltės jausmą pamažu slopino ne ką mažesnis smalsumas. Dar vieną puslapį, o tada jau padėsiu atgal.
Kitame puslapyje radau žodžius, parašytus gražiausia rašysena, kokią tik esu mačiusi. Nuo jų mano širdis ėmė plakti greičiau. „Pasakojimas apie tai, kas įvyko mažame miestelyje 1943 metais.“