Šie atsiminimai aprėpia visą verslininko gyvenimo kelią: nuo pirmųjų vaikystės metų tremtyje pilietinio karo krečiamos Rusijos platybėse iki grįžimo į Lietuvą.
Vėliau - nelengvi žingsniai protėvių žemėje, mokslai, santuoka, darbas Vilniaus savivaldybėje ir pogrindžio kovos su okupantais. Antrajam pasauliniam karui baigiantis emigranto kelias į Vokietiją, vėliau į JAV. Sėkmingas verslas už Atlanto, įtakingos pažintys ir pagaliau - pirmosios kelionės į tėvynę po 35-erių metų. Nuolatinės pastangos, kad Vakarų valstybės atvertų duris mūsų šaliai, o pasaulinis verslas atsigręžtų į Lietuvos ūkį.
Dr. J. Kazicko atsiminimus puikiai papildo ištraukos iš jo žmonos Aleksandros Kazickienės dienoraščio.
Pirmoji atsiminimų knygos laida pasirodė 2002 metais. Prabėgo dešimtmetis. Išėjo amžinybėn A. Kazickienė. Naujoje knygos laidoje J. Kazickas atvirai pasakoja pastarojo dešimtmečio išgyvenimus, prisimena, kaip garsaus Rusijos verslininko, dabar kalinčio Michailo Chodorkovskio padedami, su žmona ir vaikais vėl apsilankė savo gimtinėje Čiornaja Padinos kaime, kur prasidėjo jo Vilties kelias.
Dr. J. Kazickas tarsi apibendrina savo gyvenimą ir, nepaisydamas negandų, garbaus amžiaus naštos, su neišsenkamu optimizmu kalba apie žmogui tenkančius išmėginimus ir jo lemtį.
L. rytas.lt skaitytojams - pirmoji ištrauka iš naujos dr. J. Kazicko atsiminimų knygos laidos. Ji nukelia į 1990 – 1991 metus.
* * *
Telefonu susisiekdavau su Vytautu Landsbergiu. Nors jis buvo nepaprastai užsiėmęs, rasdavo laiko nors trumpai informuoti mane apie naujausius įvykius Lietuvoje ir prašydavo perduoti tai JAV žiniasklaidai, politikams.
Tomis dienomis labai išaugo mano pagarba Vytautui Landsbergiui. Žavėjausi jo ryžtu, drąsa, veiklumu. Tada jis buvo tikras Lietuvos lyderis ir tai puikiai jautėme net mes, Amerikos lietuviai.
Dramatiški įvykiai Lietuvoje pastūmėjo mane paskambinti ir Ket Kei klubui priklausančiam JAV ambasadoriui Islandijoje ponui Charlesui E. Cobbui. Beje, pasisvečiuoti mūsų saloje jis sykį pasikvietė ir tuometį Islandijos užsienio reikalų ministrą. Mane jau buvo pasiekusios žinios, kad Lietuvą itin užjaučianti Islandija galbūt net ryšis užmegzti su Vilniumi tam tikro lygio oficialius diplomatinius santykius, todėl ir nusprendžiau apie tai pasikalbėti su ambasadoriumi Charlesu E. Cobbu.
Apie Islandijos ketinimus užmegzti su Lietuva diplomatinius santykius nieko konkretaus jis dar nežinojo, bet pasakė, kad tokią idėją verta rimtai apsvarstyti, nes ko negali sau leisti didžiosios valstybės, tą nesukeliant smarkaus Maskvos susierzinimo lengviau padaryti mažai šaliai. Ambasadorius paprašė išsamiau papasakoti apie politinę Lietuvos padėtį, teisinius aspektus, istoriją. Baigiantis mūsų pokalbiui, jis pasakė ketinąs pasidomėti, ar Islandijos sprendimą pripažinti Lietuvą palankiai vertintų JAV valstybės departamentas. „Pažadu jums, kad kiek galėsiu, paremsiu šią idėją“, – pasakė ponas Cobbas.
Ambasadorius Charlesas E. Cobbas apie galimą Lietuvos pripažinimą pasikalbėjo su JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoju Lawrence’u Eagleburgeriu. Tai buvo vienas Lietuvai palankiausių prezidento George’o Busho administracijos veikėjų. Jis dalyvavo ir pokalbyje su premjere Kazimiera Prunskiene Baltuosiuose rūmuose. Pasikalbėti su juo apie Lietuvos reikalus paprašiau dar ir gerą pažįstamą, buvusį JAV finansų ministrą prezidento Ronaldo Reagano administracijoje, dabar jau mirusį finansininką Billą Simoną. Jis taip pat patvirtino, kad JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas pasisako už aktyvesnę diplomatinę paramą mūsų šaliai.
Atrodo, Lawrence’as Eagleburgeris pritarė ir idėjai, kad pirmiausia Lietuvą pripažintų Islandija, ir tai aiškiai pasakė ambasadoriui Charlesui E. Cobbui.
Vėliau, kai jau buvo baigęs ambasadoriaus karjerą, Charlesas E. Cobbas man pasakojo, kad 1991-ųjų pradžioje Valstybės departamentas jį įpareigojo informuoti Islandijos vyriausybę apie palankų JAV požiūrį į Reikjaviko planus pripažinti Lietuvą ir jis esą pasistengė tai perduoti kuo įtikinamiau.
Sunku pasakyti, kokią reikšmę turėjo šios JAV ambasadoriaus pastangos, bet neabejoju, kad pirmoji pasaulyje Lietuvą pripažinusi Islandijos vyriausybė ryžosi šiam žingsniui tik sulaukusi tylaus Amerikos palaiminimo.
Ši istorija turėjo kuriozišką tęsinį, išėjus mano atsiminimų knygai anglų kalba. Vieną dieną man paskambino Charlesas E. Cobbas ir papasakojo: „Žinai, tavo mintys, kad Reikjavikas ryžosi pripažinti Lietuvą sulaukęs tylaus pritarimo iš Vašingtono, pasirodo, labai nepatiko mano draugui Jónui Baldvinui Hannibalssonui, kuris tuo metu buvo Islandijos užsienio reikalų ministras ir jaučiasi svarbiausiu šio diplomatinio žingsnio autoriumi.“
Pasirodo, Charlesas E. Cobbas, suplanavęs kelionę į Islandiją, nukopijavo mano knygos puslapius, kuriuose pasakojama apie tai, kaip ši šalis ryžosi pripažinti Lietuvos valstybę, ir nusiuntė ponui Hannibalssonui, kurį, viešėdamas Reikjavike, ketino pakviesti vakarienės.
Tačiau, išsiuntęs kvietimą, gavo atsakymą, kad ponas Hannibalssonas apgailestaudamas praneša negalįs atvykti vakarieniauti. Priežastis – ponas Kazickas savo knygoje neteisingai pavaizdavęs Islandijos sprendimo pripažinti Lietuvą aplinkybes, nes tai buvo tik jo, užsienio reikalų ministro, iniciatyva ir niekas jam nedarė jokios įtakos, juo labiau JAV. Todėl jis jaučiasi įžeistas pono Kazicko samprotavimų.
Pasakiau galįs parašyti ponui Hannibalssonui laišką, jame paaiškinčiau, jog knygoje išsakiau tik savo spėliones, kad gal JAV pritarė ir skatino Islandiją pripažinti Lietuvą, bet niekaip nenorėjau sumenkinti asmeninių užsienio reikalų ministro nuopelnų, ryžtantis šiam mano tėvynei labai svarbiam žingsniui, ir už tai drauge su visais lietuviais jaučiu jam didelį dėkingumą.
Taip ir padariau. Po kurio laiko gavau labai ilgą pono Hannibalssono laišką, kuriame jis atmetė mano pasiaiškinimą ir, sakyčiau, nepriėmė atsiprašymo. Parašiau jam dar vieną mandagų laišką, bet vėl atėjo dar ilgesnis atsakymas (atrodo, jis mėgo rašyti labai ilgus laiškus), kuriame buvo tvirtinama, kad aš neteisus.