Ši knyga skirta „Anties“ poezijai. „Antis“ – architektų postpankroko grupė, susikūrusi 1984 metais. Savo karjeros pradžioje ji grojo paprastai. Vienintelė išeitis kompensuoti negudrią muziką – rėžti įdomų, provokuojantį, prasmingą ir dviprasmingą tekstą. Laikui bėgant, keitėsi ansamblio sudėtis, profesionalėjo muzikinė kalba, bet geri tekstai taip ir liko nekintama „Anties“ tradicija.
Didžioji dalis tekstų – Algirdo Kaušpėdo, taip pat publikuojami keli Evaldo Morkūno, Gintaro Patacko, Jono Mačiukevičiaus eilėraščiai, pagal kuriuos sukurtos dainos ligi šiol labai populiarios. Tekstus lydi autoriaus komentarai, leidžiantys geriau suprasti „Anties“ fenomeną.
Prisiminimai, istorijos, įžvalgos ir išpažintys nukelia skaitytoją į tą įsimintiną laiką, kai Lietuva ėjo laisvės ieškojimo keliu, o vėliau patyrė išbandymą laisve. Įžanginiai Rolando Rastausko, Jurgos Ivanauskaitės ir Šarūno Nako straipsniai taikliai atkuria skirtingus „Anties“ gyvavimo laikus ir puikiai atskleidžia atmosferą.
Pristatomi ir vienu ar kitu metu prie grupės veiklos prisidėję žmonės, publikuojami jų prisiminimai.
Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, prie daugelio tekstų spausdinami QR kodai, suteikiantys skaitytojui galimybę pasiklausyti pamėgtų kūrinių.
Lrytas.lt skaitytojams pateikia pirmąją šios knygos ištrauką:
Diagnozė
Pirmas mano suprojektuotas ir pastatytas statinys buvo požeminė miško slėptuvė. Mes ją vadinome bunkeriu.
Tėvai vasarodavo ryšininkų poilsiavietėje Turniškėse, netoli Vilniaus. Ir, žinoma, visą vasarą tuntas septynmečių–dvylikamečių vaikų, tarp jų ir aš, lakstydavo po pievas ir miškus ieškodami nuotykių. Buvau vienas iš vyresnių ir po kelių apsistumdymų su bendraamžiais ėmiausi lyderio vaidmens. Kaip? Ogi iškėliau įkvepiantį tikslą – pastatyti partizanų bunkerį. To negana – pasiūliau įkurti slaptą miško partizanų organizaciją.
Prasidėjo darbai. Bunkeris turėjo būti talpus, nes organizacija sparčiai plėtėsi. Viduryje stalas, ant jo – žvakėmis apšviestas miško žemėlapis su paslaptingais ženklais. Gale – landa su dangčiu. Iš lauko slėptuvė turėjo būti nepastebima, todėl užmaskavome ją samanomis, kankorėžiais, sausomis šakomis. Iš duobės iškastas žemes teko nešti į lomelę už keliasdešimties metrų ir ten jas kruopščiai paslėpti.
Įsivaizduokite, kaip nustebdavo grybautojai, kai vos prieš akimirką aplink lakstęs būrys vaikų staiga lyg skradžiai žemę prasmegdavo. Vaidenasi? Kažkoks miražas! O mes tuo metu lindėdavom bunkeryje ir užsiėmę burnas vos laikydavomės garsiai nesusijuokę. Būdavo taip linksma!
Netrukus apie mūsų bunkerį pasklido mįslingi gandai. Žinoma, gal ir mažvaikiai nesilaikė duotos priesaikos, pasigyrė tėvams. Kartais vieno ar kito vaiko motina, užkimusiu balsu šaukdama vakarienės, užklysdavo visai prie pat bunkerio. Tada tekdavo skubiai nutraukti pogrindžio posėdį. Tėvai piktinosi purvinais mūsų drabužiais ir amžinai žemėtomis galvomis.
Neilgai trukus, vieną vakarą pas mano tėvus atėjo delegacija aiškintis, kas čia vyksta, ką aš išdarinėju su jų vaikais. Tėvas įkrėtė man į kailį, liepė tučtuojau užkasti bunkerį ir daugiau nekelti kojos iš poilsiavietės teritorijos. Žliumbiau lyg pirštą praradęs, bet taip grūdinosi mano lyderiškas (antiškas) charakteris.
Kyla klausimas, iš kur tas noras lyderiauti, ypač tada, kai manęs niekas neprašo? Kodėl tapti kiemo padaužų vadu atrodė kur kas svarbiau, nei būti pavyzdingu elitinės mokyklos mokiniu? Kodėl tokia saldi vaikiška svajonė – būti neformalų lyderiu?
Tai diagnozė – pasakytų psichologas.
Sutinku.
Apie tai, bičiuliai, ši knyga...
Kažkas atsitiko
1967 metais išėjus „The Beatles“ albumui „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“, nebegalėjau negroti. Buvau septintoje klasėje. Rinkau tuščius pieno butelius, susitaupiau penkis rublius ir nusipirkau rusišką septynstygę gitarą. Perdariau į šešiastygę ir pradėjau mokytis akordų.
Kadangi „The Beatles“ grojo tik savo dainas, ir aš nusprendžiau kurti savas. Vienos iš pirmųjų mano dainų tekstas skambėjo taip:
Daug merginų aš turėjau.
Bet kas iš to?
Nė vienos aš nemylėjau
Taip karštai...
Aišku, tai buvo melas, tuomet neturėjau nė vienos merginos. Bet čia juk menas...
Kūrybos procesas nesustabdomas, eiles geriausiai sekėsi rašyti per pamokas. Pasipylė dvejetai, pastabos, kad užsiimu pašaliniais darbais. Bet kaupėsi autorinis repertuaras. Atėjo laikas kurti grupę. Būgnus mušti įkalbėjau bachūrą iš kiemo – Audrių, aš grosiu ritmo gitara, galiu ir bosine, bet kur rasti solo gitaristą? Štai klausimas. Mokykloje iš mano pažįstamų tik vienas Kavaliauskas turėjo tikrą elektrinę gitarą.
Bet jis buvo vyresnis, patyręs, kažkur jau grojo. Ar norės į mano grupę? Ką jam galiu pasiūlyti? Reikėjo sukurti ką nors tokio, dėl ko jis norėtų groti pas mane. Taip gimė labai griežtas gabalas:
Nenoriu girdėti
Kvailų kalbų.
Eik šen, man pašoki
Šeiko tempu.
Supykti galiu, supykti galiu, supykti galiu
Aš iš tiesų!
Ir taip toliau... Susitikau su Kavaliausku. Pagrojau. Jis išklausė, užsirūkė ir pamėgino su savo gitara ant „Nenoriu girdėti“ užmesti solo improvyzą. Išėjo superinis šmotas. Kavaliauskas sutiko.
Grupę pavadinom „Kriviai“. Nors mus pravardžiuodavo „kirviais“, pavadinimo nekeitėm. Pirmosios grupės gastrolės įvyko gimtajame mano tėvų Andrioniškio bažnytkaimyje. Mama taip gražiai prašė: „Grokit, kur norit, tik ne mano kaime, nesarmatykit...“ Bet kur tau – dėl meno galima paaukoti ir šeimos reputaciją. Tuo labiau, kad mūsų daugiau niekur nekvietė...
Vos pradėjus architektūros studijas, 1971 metais, kurso draugas Edmundas Benetis (su juo gimėm tą pačią 1953 metų rugpjūčio 12 dieną) sugalvojo man taiklią pravardę – Pablo. O mano būsimą žmoną Audrą Strielnikaitę, taip pat bendrakursę, praminė Sofi. Pablo ir Sofi. Ilgą laiką draugai mūsų kitaip ir nevadindavo.
Kodėl Pablo? Ogi todėl, kad nešiojau didelę, juodą mamos megztą beretę, pakreiptą ant šono. Ilgainiui beretė dingo, o pravardė liko. Teko kurti vardą pateisinančią kilmės istoriją. Prisiskaitęs Márquezo ir Cortázaro, sukurpiau legendą, kad esu pusiau ispanas. Mano motina Bentisiona Alvarado, fantazavau, buvo ispanų respublikono Pablo Alvarado dukra.
Francisco Franco režimo metais žuvus tėvui, tada dar maža mergaitė buvo išvežta iš Ispanijos ir atsidūrė Maskvoje. Ten jau gerokai po karo ją sutiko mano tėvas Vytautas Kaušpėdas – lietuvis nuo Anykščių. Įsiliepsnojo audringas romanas ir gimiau aš. Pablo vardą gavau žuvusio senelio garbei. Štai kodėl, pasakodavau, mano akys rudos, plaukai tamsūs ir oda visada įdegusi. Te amo España muy! – sušukdavau.
Kodėl Sofi? Ogi todėl, kad graži kaip Sofi Loren. Ypatingai lūpos ir skruostai – kaip iš superžvaigždės atviruko.
„Pablai, pagrok savo „Dainą žmonai“, – prašydavo draugai Liuda ir Nerijus. Ir aš pasiėmęs gitarą uždainuodavau:
Keistos dienos – liūdnos, bet mielos.
Geros naktys – šiltos, benaktės.
Vėsios rankos Tavo naminės
Ilsisi ant mano krūtinės...
Namų muzikavimas buvo neatskiriamas nuo poetinių tekstų rašymo – dainuodavau tik savo dainas. Kaip koks bardas. Negi vėl, kaip moksleiviškais laikais, kursi grupę?.. Už lango orveliški 1984-ieji, ir aš jau toks senas – man trisdešimt vieni...
