Gražios kalbos eilėraščiai naujoje knygoje „Tamsiai ir šviesiai matys“ susipina su memuarinės prozos intarpais, sukuriamas vientisos tėkmės įspūdis. 2009 metais už „mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę, už žodžio skaidrumą“ nacionaline premija apdovanota poetė ir naujame rinkinyje išlaiko klasikinį braižą. Harmonijos ilgesys, sielų ryšys, meilė, praradimai ir atradimai, etinių vertybių akcentai – šie motyvai natūraliai aprėpia poetės, jos artimųjų ir draugų skaudžias tremties patirtis, tų patirčių suformuotą laikyseną.
„Kur ta jungtis ar stabtelėjimas, driekiantis siūlui iš nesibaigiančio kamuolio, tas mirksnis, nuo kurio gija tampa tavo esatim? Juk ji turi išsipildyti, ji yra, kai vėl ima driektis siūlas, nužymėdamas jau tavo būtį.
Ir gyveni ją dienoj ir nakty, mylėjime ir nemeilėj, o siūlas driekiasi vis tolyn per kalnus klonius, per upes ežerus, per tamsią šviesą, gerumą blogumą, šiltą smėlį ir ledą. Driekiasi nesustodamas, susiraizgydamas su kitais siūlais, išsisukdamas, išsilaisvindamas, vėl susimazgydamas, bet nesiliaudamas driektis. Palikdamas už savęs – save.
Ir tave. Ir visa tai, ką žinojai, jautei, darei, iškentėjai, išmylėjai, gavai ir praradai, – visa, ką turėjai arba dar tebeturi, bet ko jau niekaip negali pavadinti turėjimu“ – Ramutė Skučaitė.
